Hanno Rauterberg. Dviguba meno pasaulio moralė

Vargu ar šiuo metu rastume menininkams svarbesnę temą nei klimato kaitos grėsmė. Jie protestuoja dėl plastiko atliekų, išmetamųjų dujų, skundžiasi dėl užterštų vandenynų ir nuodijamų bičių, rūpinasi, kaip išsaugoti rūšių įvairovę ir atogrąžų miškus.

Bet ar tai ką nors keičia? Ar gerus ir teisingus dalykus propaguojantis menas gali būti šis tas daugiau nei tik estetinis nuodėmių atpirkimas?

Po klimato kaitos ženklu vykstančioje Venecijos bienalėje nė vieno apsilankiusiojo nereikia įtikinėti, kad nevalia jūros teršti plastiku, tarp jų nerastume nė vieno, abejojančio kelionių malonumų žala aplinkai. Visi jie – kaip ir lietuvių paviljonas su pagrindinę premiją pelniusiu performansu – kritiškai vertina pasyvią laikyseną.

Tačiau jei menininkai ir publika tokie nuostabiai vieningi, meno misija darosi jau nebe švietėjiška, o veikiau terapinė. Lankytojas investuoja laiką ir pinigus mainais gaudamas pasitenkinimo jausmą, kad jis nėra vienas tų niekingų turistų, ne ne, jis visiškai kitoks – geresnis, nes keliaudamas kultūros tikslais užtikrintai priklauso teisiųjų pusei. Būtent pasitenkinimo jausmas kuo aiškiausiai signalizuoja, jog niekas nesikeis, viskas kuo gražiausiai liks po senovei. Toks į kitus apeliuojantis menas ir parodo savo neveiksmingumą.

Skubiai keistis privalo kiti, o ne pats menininkas, muziejai, teatrai ar kino studijos. Galioja senas dėsnis: kuo labiau menas linkęs moralizuoti, tuo mažiau savikritiškas. Teatro scenose entuziastingai velėjamas išnaudotojiškas neoliberalizmas, nors vargu ar kur nors kitur personalas išnaudojamas labiau negu teatre. Kino ekranuose kaunamasi už lyčių ir rasių lygybę, o pagrindiniai „Oskarai“ galiausiai atitenka baltiesiems vyrams.

Tačiau ekologijos problemas nagrinėjantis menas klesti ir nė neketina mažinti apimčių: didžiulės parodos nesusitrauks, naudojamų medžiagų kalnai nesumažės. Akivaizdu, paskui lieka ekologinis pėdsakas, toks pat besaikis kaip ir pats šios srities susireikšminimas. Savaime suprantamu laikomas faktas, kad parodos kuratorius dėl trumpo susitikimo su menininku perskrenda pusę pasaulio, meno kūriniai tebegabenami skubiomis oro pašto siuntomis, o vykstant meno mugėms Bazelio ar Majamio oro uostai užkemšami, mat kolekcininkai atvyksta privačiais lėktuvais. Menininkas Ólafuras Elíassonas jau kadais pasakojo, kad, norėdamas aplankyti savo parodas, susitikti su užsakovais, beveik be perstojo keliauja lėktuvais. Oro susisiekimo linijų jam prireikė atgabenti į Londoną 122 tonas Grenlandijos ledo, ten šis, tapęs meno akcija, tapybiškai sau tirpo. O ir šiaip, progai pasitaikius, Ó. Elíassonas su įkvėpimu agituoja už sąmoningesnį požiūrį į klimato kaitą.

Per metų metus meno pasaulis taip susigyveno su dviguba morale, kad šią vasarą „Tate Modern“ paskelbtas kreipimasis dėl nepaprastosios klimato padėties ir muziejaus veiklos permainų visus pribloškė: įsipareigota naudoti žaliąją energiją, muziejaus restorane patiekti daugiau veganiškų patiekalų, griežčiau reglamentuoti darbuotojų keliones. Taip iki 2023 m. siekiama anglies dvideginio išmetimą sumažinti bent 10 proc. Planas galbūt neatrodo nei labai ambicingas, nei progresyvus, vis dėto jis yra toks, koks yra, bent jau pasyvaus meno pasaulio kontekste.

Nė vienas kitas didelis muziejus ar teatras neatskleidė ir viešai nesvarstė savo klimato taršos suvestinių. O daugelio jų energijos sąnaudos yra milžiniškos. Pavyzdžiui, Hamburgo meno galerijos šildymas, oro kondicionavimas, apšvietimas per metus suryja beveik 3 mln. kilovatvalandžių už 0,5 mln. eurų. Nors muziejus ir bando taupyti įsigydamas ekonomiškesnių lempų ir kondicionierių, bet prisideda vis naujų energijos rijikų: papildomi sandėliai, naujos salės, galingesnis išorės apšvietimas. Panašiai ir „Tate Modern“ Londone: jei prieš trejus metus nebūtų atidarytas didžiulis naujas priestatas (Switch House), muziejaus energijos suvestinė atrodytų daug geriau. Betgi visi taip elgiasi: plėtra yra kultūros pasaulio tikslas ir egzistavimo prasmė. Kultūros politika tokia, kad ramybėje paliekami tik tie, kurie pristato šaunių provokuojančių kūrinių, prisivilioja daugiau lankytojų ir gauna daugiau pajamų.

Taip ekologijos temą plėtojantis menas visų pirma pasitarnauja „žaliajam plovimui“ (greenwashing): jis turi nukreipti dėmesį nuo fakto, kad dauguma muziejų, koncertų salių, teatro festivalių paklūsta kapitalistiniam ekspansijos dėsniui, kurio lydimasis reiškinys – aplinkotarša. Jau seniai kultūra nebėra savitikslė – ji turi pritraukti turistus, kūrybingus viso pasaulio žmones, sukurti blizgų miesto įvaizdį. Į žaidimą įtraukiami ir tolimiausi kaimai, nuošaliausios vietovės – visur kviečiama į kokią nors roko operą ar elektroninės muzikos spektaklį, parodą, paskaitų ar skaitymų ciklą. Viskas tarnauja savireklamai.

 

Irina Amosova-Novikova. „Saugumo zona“. Iš žemės ir aplinkos meno paroda „Atradimai“ VU botanikos sode, Kairėnuose. Nuotrauka iš organizatorių archyvo
Irina Amosova-Novikova. „Saugumo zona“. Iš žemės ir aplinkos meno paroda „Atradimai“ VU botanikos sode, Kairėnuose. Nuotrauka iš organizatorių archyvo

 

Kad kultūros politika grįsta vartojimo principais – ne naujiena, o klimato kaitos debatai problemą tik išryškina. Nes iš esmės nesvarbu, kiek energijos „Tate“ muziejus sutaupys, – pasekmės pasijus tik tada, jei jis sumažins plėtros užmojus, t. y. uoliai triūs, kad pritrauktų kuo mažiau lankytojų. 2018 m. „Tate“ aplankė beveik 6 milijonai. Žinia, ne visi į Londoną skrenda vien aplankyti muziejų. Vis dėlto tokio dydžio muziejus siekia pasididinti įtaką, kad visi įvertintų jo galią ir meno svarbą. Kita vertus, muziejui net nereikia per daug stengtis, mat klestint kultūriniam turizmui, lankytojai tiesiog atkeliauja patys. Pigūs skrydžiai suteikia galimybių trumpam nuskristi į Londoną ar Romą. Juk kognityvinio kapitalizmo laikotarpiu tampa vos ne būtinybe visur bent kiek apsižvalgyti, būti susipažinus su žinomomis kultūrinėmis vietomis. Atitinkamai keičiasi ir muziejai: pagaliau jų akiratis platėja, jau bendradarbiaujama nebe tik su vakariečiais menininkais. Pavyzdžiui, būsimąją „Dokumentą“ kuruos menininkų grupė iš Indonezijos. Tamsioji transnacionalumo pusė akivaizdi ir vis dėlto nutylima: jau ankstesnioji „Dokumenta“ didžiuliais mastais teršė aplinką, nes parodos vyko ir Kaselyje, ir Atėnuose, kur menininkai, kuratoriai, kritikai nuolat skraidė pirmyn atgal, kaip ir dalis ištikimos publikos.

Dilema niūri: privalomosios XIX a. aukštuomenės sluoksnių švietėjiškos išvykos į kitas šalis dabar virto nesibaigiančiomis turnė. Kultūra tapo demokratiška, bet toji atsivėrimo pasauliui forma turi savo kainą, o ją moka ir gamta, ir skurdžioji žmonijos dalis. Dilemą sudaro ir tai, kad kultūros žmonės susidomėjo postkolonijinio pasaulio likimu ir socialiai nuskriaustaisiais, tačiau būtent pastarieji patiria skaudžias susidomėjimo pasekmes. Juk nuo klimato kaitos padarinių labiausiai nukenčia neretai ir taip skurstantys sausringų ar vis užliejamų vietovių gyventojai. Ištikus ekologinei krizei jiems bus visiškai nusispjauti į kultūrinį kosmopolitų pripažinimą.

Kitų nuomonė nerūpi ir tam, kuris visą savo gyvenimą, užuot skridęs į Balį, nuvyksta į pajūrį ir į nuostabiausias keliones leidžiasi vien skaitydamas knygas. Būtent jis yra tikrasis avangardistas, aplinką tausojančios tinginystės meistras. Tuo metu, kai likusi žmonijos dalis karštligiškai ieško geresnės savojo aš versijos ir tikisi ją rasti neaplankytuose toliuose, energijos išteklių nešvaistantis avangardistas sėdi ant sofos ir mėgaujasi savo vaizduote. Visi juda: prekės, duomenys, kūnai. O jis ilsina kojas.

Kultūros pasauliui tikrai nebus lengva sekti naujo tipo avangardisto pavydžiu. Ateityje įprastai geros žinios: „Vėl daugiau leidyklų Frankfurto mugėje! Dar vienas muziejus Berlyne!“ – taptų pagrindu susirūpinti. Ateityje tektų pristabdyti savo siekius plėstis. Kita vertus, koks puikus būtų gyvenimas išvengiant spaudimo demonstruoti vis geresnius rezultatus, išbandant naujojo regionalizmo poveikį kultūrai. Provinciali būtų toji ateitis, suprantant tai kaip komplimentą. Be pigių skrydžių, be trečios klasės viešbučių kur nors Singapūre ar Niujorke. Ir kartu be didaktinio bienalės meno.


Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė
„Die Zeit“, 2019-08-01, Nr. 32