Girdėjimas–regėjimas–skaitymas (1984)

Nuo Nietzsche’s laikų filologija vadinama menu skaityti lėtai. Iš tikrųjų šis menas nors ir pamažu, bet nenumaldomai eina iš mados: užuot ties kai kuriomis teksto vietomis kiek ilgėliau stabtelėję dabar skuodžiame per puslapius skubėdami susiglemžti juose sukauptas žinias. Uždavinys, kurį šiuokart keliu, yra šiek tiek susimąstyti apie ypatingą skaitymo struktūrą. Skaitymas neatskiriamas nuo rašto – ranka rašyto ar spausdinto, – o raštas neatskiriamas nuo kalbos. Skaityti reiškia padaryti taip, kad prasidėtų kalbėjimas. O čia jau esama tam tikro hermeneutinio elemento: ar galima skaityti nesuprantant? Galima, bet tai bus tik mikčiojimas, švebeldžiavimas, raidžių vardijimas, o ne skaitymas – kol pati kalba neįvesdins į savo dvasinį pasaulį. Vadinasi, kalbėjimas reikalauja suprasti, suprasti žodžius, kurie yra tariami. Ne tik kitų, bet ir savuosius. Visi žinome, kaip esti, kai nesupranti savų žodžių. Taip sakoma, kai patalpoje pernelyg triukšminga. Šiuo atveju galvoje turimas vienas labai svarbus dalykas: savų žodžių nesupranti, nes negali matyti, kaip į juos reaguoja kitas ar kiti. Nereikia to įsivaizduoti tiesmukai – tarsi nuolat būtum pastatęs ausis saviems žodžiams girdėti; tau svarbu, kad juos išgirstų kitas ar kiti. Štai kur šuo pakastas: ar žodžiai pasiekia adresatą! Net kyla klausimas, ar sunkumai, kai ko nors negali suprasti, iš tikrųjų nėra situacija, kai kas nors neužmezga su tavim komunikacinio ryšio, kaip rodo viena iš mūsų pagrindinių mąstymo patirčių.

Skaitymo fenomeną susiejus su regėjimu ir girdėjimu, tema pasirodo turinti du aspektus – antropologinį ir poetologinį. Antropologinis aspektas yra senas kaip pati žmonija. Tai, kad šiedvi mūsų juslės tarpusavyje konkuruoja, –­ žinomas daiktas. Visiems aišku, jog vanagas mato geriau už žmogų, o katė geriau girdi. Tačiau žmogaus girdos ir regos sąveika nuo seno žmogų išskiria ypatingai. Girdėti čia reiškia ne šiaip sau girdėti, o girdėti žodžius. Tai yra nepaprasta geba. Žinomame vokiškame posakyje Hören und Sehen vergeht („ausys spengia, akys temsta“) žodis Hören eina pirmuoju. Be abejonės, Aristotelis yra teisus, „Metafizikos“ pradžioje pabrėžęs, kad iš visų žmogaus juslių rega yra svarbiausia, nes nustato daugiausia skirtumų, todėl geriausiai padeda atpažinti, pastebėti subtilybes. Jis nurodo prioritetą ir klausai. Ausys geba girdėti žmogaus šneką, o šios universalumas pranoksta viską.

Dabar žinome, kaip šios dvi žmogui nepaprastai svarbios juslės viena kitą kompensuoja. Prastai matantys žmonės lavina savo klausą labiau už kitus. Taip pat žinome ir priešingai – kaip rega padeda pavaduoti klausą, pavyzdžiui, žodžius nuskaityti nuo lūpų. Tačiau santykiai tarp klausos ir regos, tarp regos ir klausos yra gerokai sudėtingesnis, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Savaime suprantama, jog siedami girdėjimą ir matymą su skaitymu pirmiausia turime galvoje ne tai, kad norint dešifruoti raštą reikia matyti, bet tai, kad būtina girdėti, ką raštas sako. O girdėti čia reiškia suprasti. Tai ir yra tikroji mano apmąstymų tema.

Taigi ryšys tarp skaitymo ir girdėjimo yra akivaizdus. Tik labai vėlyvame mūsų europinės kultūros raidos etape esame priėję iki to, kad mokame skaityti netardami žodžių. Iš vienos Augustino raštų vietos žinome, kad Bažnyčios tėvas Amb­raziejus stebino kitus, jog gali skaityti tyliai. Iš savo paties jaunystės prisimenu, kaip mano vokiečių kalbos mokytojas Vroclavo gimnazijoje iš pradžių į mane nepatikliai žiūrėdavo, kad aš rašydamas vis krutinu lūpas tarsi kalbėčiau, kol įsitikino mane visai nieko nesakant. Gal tai buvo pirmasis mano, kaip būsimo hermeneuto, požymis – kad skaitydamas vis dar noriu girdėti, ką skaitau. Tai yra ne kas kita kaip rašto vertimas kalbėjimu ir su kalbėjimu susijęs girdėjimas.

Čia įžengiame į visai naujų klausimų erdvę. Juk reikia skirti, ar tekstas parašytas recituoti, ar iš popieriaus skaityti; ar tekstą reikės kam nors paskaityti garsiai, arba tikimasi, – kaip mūsų kultūroje vis dažniau darosi įprasta, – kad jis bus skaitomas akimis. Nepasakysi, kad tie tekstai taip jau aiškiai skirtųsi. Tačiau rašymo menui neturi būti vis tiek, kaip su jais bus elgiamasi. Tokia yra oral poet­ry problema, kuri šiuo metu aktyviai diskutuojama. Kaip filologas klasikas dar buvau mokomas, jog epo tradicija apskritai galinti plėtotis tik rašto pagrindu, bet paskui pasirodė, kad tai ne taisyklė, nes kaip tik epinės sakmės ir poetinio epo paveldas yra išgyvenę nepaprastai ilgą žodinės tradicijos periodą. Tai atskleidė amerikiečių ekspedicija Albanijos kalnuose. Suprantama, šią įžvalgą dera vertinti teisingai. Ji reiškia, kad mnēme, atmintį, engramą būtina pripažinti esant pirmą į mūsų psichiką įsirėžusią raštiškumo formą. Kiekvienas gali tuo įsitikinti ir iš Homero, ir iš kitų epų, sukurtų dar pagal rapsodų tradiciją: kiek juose visokių kartojimų, tuščių frazių, stilistinių priemonių ir metaforų, turinčių teikti atramą ir rapsodo, ir klausytojų atminčiai. Stabilizavimas, kurį žodinėje poetinės kūrybos tradicijoje atlieka raštas, yra beveik iš anksto nulemtas.

Negaliu čia leistis į diskusijas apie tai, kokiu mastu žodinė tradicija ir rašto sukelta paprastinimo tendencija paredagavo mūsų klasikinius epus. Man tik rūpi, kad apskritai būtų atkreiptas dėmesys į skaitymo ir klausymo sąsają ir tekstų kūrėjai, rašytojai, nenumotų ranka į taip be galo svarbų adresatą, kuriam jie skiria savo kūrinius. Iš retorikos žinome, kad didieji graikų oratorinio meno atstovai savo kalbas rengė vien raštu, vadinasi, kūrė literatūrą. Per savo žymiuosius pasirodymus jie garsiai skaitydavo parengtus tekstus. Vadinasi, jau tada būta labai glaudaus ryšio tarp retorikos ir literatūros. Žinoma, tai yra palyginti vėlyvi laikai, apie kuriuos turime žinių ir iš kurių yra išlikusios minėtų oratorių kalbos.

Tačiau didžiai reikšmingi yra būdai, kuriais skaitoma virsta girdima. Prisiminkime, kaip, pavyzdžiui, profesionalus tam tikro žanro, tarkim, epo, rapsodas kūrinį pateikdavo dainuodamas ir kaip buvo atliekama chorinė lyrika. Šiais atvejais iš tikrųjų buvo tik kalbama kitaip, bet kalba, pateikiama šokio ritmu, yra visai kas kita negu epo kalba. Chorinė lyrika – tai juk dainavimas ir daugelio veikimas kartu. Jei įsivaizduosime visą čia atsiveriančią fenomenų grandinę, šiek tiek sužinosime apie skaitymą ir ką išvis reiškia skaityti.

Šiame kontekste pasiremsiu tyrimais, kuriuos atlikau 1929 m. būdamas jaunas docentas, kai filosofijos seminare ištisą semestrą gvildenau klausimą, kas per daiktas iš tikrųjų yra skaitymas: ar tai tikrai savotiškas teatrinis pastatymas dvasinėje, vidinėje scenoje? Taip vieną kartą yra pasakęs Goethe. Suformuluota visai neblogai: jei nori tikrai išmatuoti kalbinės raiškos kuriamą įtampos lauką ar net jį perteikti, tai skaitydamas turi būti sieloje pasistatęs sceną. Tačiau šis palyginimas akivaizdžiai ribotas. Tai man paaiškėjo prisiminus vieną vertimą – turiu galvoje Gundolfo atliktą Šekspyro vertimą1; šį pavyzdį trumpame ekskurse pateikiu tik todėl, kad neseniai klausydamasis Rudolfo Sühnelio pranešimo2 girdėjau jo puikius samprotavimus apie Gundolfą. Sühnelis parodė, kaip Šekspyro recepcija Vokietijoje vis labiau krypsta į klasikinės epochos skaitymo kultūrą, o tai stiprina dvasinės scenos įvaizdį. Gundolfo poe­tinė vertimo išmonė buvo pasiekusi tokį mastą, kad Šekspyro veikalų pasidarė neįmanoma pastatyti. Tai įdomūs dalykai. Goethe buvo visiškai tokios pat nuomonės. Tą patvirtina jo teiginys, kad Šekspyrui priklauso garbinga vieta poezijoje, o jo vieta teatre esanti labiau atsitiktinė ir išoriška. Vokiečių klasikinio laikotarpio Šekspyro recepciją iš tikrųjų lėmė žodžio ir poe­tinio kalbos veiksmingumo samprata. Ši, aiškus daiktas, iš esmės rėmėsi garsiniu skaitymu. Goethe buvo puikus savo poetinių kūrinių skaitovas, o iš Ludwigo Tiecko žinome, kad šio būta su niekuo nepalyginamo Šekspyro dramų recitavimo meistro. Bet kas tai per skaitymo rūšis, tas garsinis skaitymas? Ar tai savotiška mimezė? Ar drastiškas balso kaitaliojimas yra siektinas idealas kelti įspūdį, jog kalba vis kitas personažas? O gal tai veikiau nežymus balso nuspalvinimas norint parodyti, kad kalba skirtingi personažai, bet juos visus telkia vieno balso melodija ir tonacija? Matyt, čia esama tarpinės formos tarp tikro pastatymo scenoje ir pastatymo įsivaizduojamoje dvasinėje scenoje. Bet šis pastatymas visai nėra joks pastatymas, o tik vidinis kalbos virtimo garsais girdėjimas.

Dabar visi žino, kad tas girdėjimas yra literatūros skiriamasis požymis. Nors tai vadinama literatūra, bet jos objektas yra kalba, o ne parašytas tekstas. Kalba yra tikroji to, kas literatūroje tradiciškai išlieka, tikrovė, didžiausia galimybė atsikratyti materialumo ir iš fiksuoto teksto išgauti tarsi naują prasmės ir skambesio realybę. Visus kitus menus varžo materialios sąlygos. Todėl apie kokį nors scenos veikalą galima teigti, kad jis netinka vaidinti, ir tuo norima pasakyti, jog šiuo atveju atsiranda dar kitų ribojančių sąlygų, paliečiančių jau minėtos kalboje išnyrančios prasmės suverenumą, kitaip tariant, čia transponuojama dar į kitą raiškos būdą –­ ne vien į tą, kuriuo reiškiasi tik kalba. Vidinis skaitymo ir girdėjimo ryšys čia pasimato kaip ant delno. Visuomet, kai susiduriame su literatūra, visiškai išnyksta įtampa tarp nebylių rašto ženklų ir kalbos girdėjimo. Prasmė ne vien skaitoma, ji girdima.

Taigi kalbėti apie vidinį pastatymą, kaip Goethe, nėra taip jau nepagrįsta. Tai mane veda prie antrosios samprotavimo dalies – skaitymo ir regėjimo santykio. Aišku, niekas čia nesileis į kalbas apie tokias banalybes, kad, norint skaityti, reikia matyti, kas parašyta. Nepalyginamai svarbiau konstatuoti, jog skaitant kažkas pasidaro matoma, ir tai vadinsime „žiūra“. Čia apskritai pasireiškia kalbos evokacinės galios stebuklas, o viso to viršūnė – evokacinė poetinio žodžio galia. Stačiai pasakytina, kad šia galia poetinis žodis įrodo savo autonomiškumą. O tokį žmogų, kuris, norėdamas geriau suprasti, pavyzdžiui, eilėraštyje ar apsakyme pavaizduotą gamtą, ieškos jos tikrovėje, reikėtų vadinti tikru neišmanėliu. Evokacinė kalbos galia žadina žiūrą ir vaizdumą, kuris, sakytume, mįslingai save liudija.

Dėl šios antrosios savo samprotavimo dalies norėčiau dar šį tą pridurti, nes nuo tada, kai Emilis Staigeris, Heideggerio įžvalgų veikiamas, laiką mėgino traktuoti kaip poetinės vaizduotės priemonę, tatai yra daug diskutuojama problema3. Mūsų dienų postruktūralistinėje poetologijoje tas dalykas įgyja net ekstremalumo bruožų. Visą dabartiškumą (Präsenz) [interpretacijose] reikią smerkti. Aš laikau tai nesusipratimu. Derrida4 tokiame dabartiškume įžvelgia graikų metafizikos tąsą. O Heideggeris išties aiškino, kad graikų metafizika ir jos būties samprata yra nukreipta į dabartį. Tikrasis graikų būties sampratos pamatas – tai, kas dabar yra, dabartiškumas. Šitam būties dabartiškumo laiko modusui iš tikrųjų prieštarauja kalbėjimo ir girdėjimo laikiškumas, kuriam būdinga sukcesija. Tik čia nereikia išleisti iš akių viena: tas pat galioja ir kalbėjimo sužadintai žiūrai. Goethe nediduko straipsnio apie Šekspyrą kontekste skiria akies, kūniškosios akies, prasmę ir vidinę prasmę, tinkamai išreiškiamą tik žodžiu. Štai čia glūdi mūsų problema: kuo remiasi ir kaip randasi vaizdumas, kurį mes gebame vertinti kaip kalbinės raiškos kokybę ne tik apibūdindami poetą, bet ir kiekvieną kalbos vartotoją?

Šnekame apie „vaizdingą“ pasakojimą. Nereikia būti poetu, mokančiu papasakoti ką nors taip, kad pasijaučiame tarsi savo pačių akimis matę. Ypač giriame poetinį kalbėjimą, jeigu jis žadina vaizduotę ir iš daugybės be­sikeičiančių, išnyrančių ir išblėstančių vaizdų mumyse sukuria kažką panašaus į bendrą poveikį ir bendrą žiūrą. Kas tai per vyksmas? Aiškus daiktas, tai ne toji vidinė prasmė, apie kurią kalba filosofai, pavyzdžiui, Kantas. Kai Kantas laiko žiūros formą vadina vidine prasme, tai galvoje turi laiką, kaip sukcesiją. Priešingai daiktų vienalaikiškumui erdvėje, laikas yra ne kas kita kaip žiūros forma, kai viena eina po kita. Tikslams, dėl kurių Kantas nubrėžė šią skirtį, toks teiginys yra, žinoma, teisingas. Tačiau su vaizdumo problema, kurią kalbėdami apie tikrą skaitymą čia visiškai pagrįstai gvildename, jis akivaizdžiai tiesiogiai nėra susijęs. Ne sekà vienas po kita pati savaime, o nevienalaikiškumo buvimas sudaro bet kokio skaitymo esmę. Kas neįstengia tekstų suvokti arba reprodukuoti bendrame jų artikuliavimo, moduliavimo ir skaidymo procese, tas iš tikrųjų nemoka skaityti. Juk skaityti nereiškia vien vardyti žodžius vieną po kito. Tai būtų tik artikuliuojami garsai ir nieko daugiau. O skaitymas yra būdas tylomis kam nors leisti vėl kalbėti, tai suponuoja prasmių numanymą. Mums žinoma, ką reiškia tinkamai garsiai skaityti. Turi būti taip, kad galėtume gerai suprasti, bet taip būna tik skaitovui pačiam kaip reikiant supratus. Iš principo nesutinku, kad galima ką nors paskaityti kitam suprantamai, jei pats nieko nesi supratęs.

Ir iš tikrųjų: ką šiuose samprotavimuose reiškia suprasti? Matyt, čia esama plataus kontinuumo tarp pačios migločiausios prasmės nuojautos ir sąmoningo suvokimo. Akivaizdžiausiai tai reiškiasi atvejais, kai ne tik šiaip skaitoma ar garsiai skaitoma kitiems, bet tikrai vaidinant, t. y. teatre. Skirtingi supratimo rangai, kurie, pavyzdžiui, antikos teatro publiką suvienydavo priimti bendrą sprendimą, nėra vien dalinio supratimo plėtiniai visiško supratimo idealo link. Tie rangai yra veikiau inkorporuoti vienas į kitą. Taip pat ir šių laikų aktoriai nuolat veikia toje varijavimų erdvėje tarp „intuityvios jausenos“ („Ahmung“) ir sąmoningos interpretacijos. Tą mes žinome iš kontroversiškų pavyzdžių, tokių, kaip eilėraščių sakymai vaikystės metais tėvų gimtadienių progomis. Tie sakymai visai nėra jokie sakymai, nes čia kalbos vyksmas yra degradavęs iki kraštutinumo, iki grynai tuščiagalvio atgaminimo to, kas išmokta atmintinai, ir neįeina į sąmoningą kalbos vyksmą, nėra net mėgdžiojimas, bet „intuityvi jausena“, vyksmo visuma. Tad akivaizdžiai regime esminį skirtumą, esantį tarp vaizdumo laiko formos dabartyje ir minėtos sekos viena po kita, laiko formos, kokią gryniausiu pavidalu turime kaip fizikinį, matuojamą laiką.

Atrodo, tas skirtumas yra kuo glaudžiausiai susijęs su kalbėjimo esme, tąja prasmės anticipacija, į kurią nukreiptas bet koks kalbėjimas savo ieškojimais, klydimais ir atradimais. Tikro kalbėjimo tikslas – žadinti žiūrą; tad to, kas pasakyta, vaizdumas atsiranda kaip tik todėl, kad realizuojasi ne vien seka viena po kita, bet veikia, įgyja pavidalą vienovės numatymas. Tada kalbame, sakysim, apie pavidalo vienovę, apie kurią mums duomenų yra pateikusi geštaltinė psichologija. Arba kartu su Dilthey’umi kalbame apie centravimą, sutelkimą į vidurį, ir tuos dalykus geriausiai žinome iš muzikos klausymosi. O ką muzikoje reiškia suprasti? Intereso, nukreipto į informacijos turinį, kurį reikėtų suprasti, čia nėra. Tad kas muziką supranta? Neigiamas kraštutinumas aiškiai pasimato, kai, baigus griežti muzikos kūrinį, kas nors ima baimingai dairytis, ar ne metas ploti. Vadinasi, į supratimą čia įeina neapibrėžtybė, kad tarsi jau numatoma, ko dar nėra tikrovėje arba nebuvo, bet jau yra, ir visa tai taip aiškiai skamba ausyse, jog nekyla tokių problemų. Kaip susidaro ši vienovė? Koks yra laikas, kuriame vyksta toks kalbinių prasmės ir skambesio struktūrų supratimas? Tikriausiai to laiko esmė glūdi ne matuojamoje dabarties taškų sekoje.

Aristotelis vienoje vietoje nagrinėja virsmo esmę. Jis turi galvoje tokius reiškinius kaip staigus skysčio suledėjimas tam tikroje neigiamoje temperatūroje, metabolē. Tuo jis nori pasakyti, kad ne kiekvienas judėjimas vyksta laiko dimensijoje. Akimirksnio fizikoje esama ir staigaus virsmo. Manytume, tokio staigaus virsmo yra kiekviename supratime. Mums tai žinoma iš atvejų, kai kasdieniame gyvenime klausomės, pavyzdžiui, kokio nors pranešimo, kol staiga suvokiame: „Viskas aišku!“ Tą akimirksnį, kai pasidaro „viskas aišku“, išnyra, jei taip galima sakyti, visuma. Nekantrius žmones net erzina, jei kas nors dar stengiasi papasakoti iki galo.

Literatūroje, suprantama, nėra visiškai taip pat. Čia kalbõs, kaip raiškos, visuma mąstoma greta pasakojimo pras­mės visumos. Tačiau ir pastaroji, kuriai kalbõs, ir ypač poetinės kalbos, priemonėmis sukuriamas vaizdinis dabartiškumas, nėra konstruojama žodis po žodžio, o iškyla tarsi vienu mostu –­ visa iš karto. Ir, aiškus daiktas, šitas toks dabartiškumas –­ tai ne akimirksnio dabartiškumas: į jį įeina erdvę užpildantis vienalaikiškumas. Pirmųjų požymių šia kryptimi aptinkame vokiečių romantikų Novalio, Baaderio5, Schellingo darbuose, paskui jai pelnyti visuotinį pripažinimą padėjo Bergsono veikalas „Materija ir atmintis“6. Tatai aiškiai atsispindi svetimžodžio Präsenz (prezencija, buvimas čia ir dabar, dabartiškumas) vartosenoje. Pavyzdžiui, apie žmogų vokiškai kai kada sakome: „Er hat Präsenz“ („Jis turi prezenciją“), jeigu esti taip, kad mes pastebime, kai jis įeina, o kito įėjusio nepastebime. Ir apie didį aktorių sakoma, jog šis turi prezenciją, t. y. užpildo sceną, net jeigu stovi tik prie kulisų, o kiti kone iš kailio neriasi siekdami prezenciją įgyti. Vadinasi, prezencija yra kažkas tokio, kas persiduoda aplinkiniams lyg savotiškas asmeniškas dabartiškumas; taigi laiko praeinamumo slaptingumas ir mįslingumas, akimirksnių tolsmas laiko tėkmėje atrodo tarsi sustojęs. Tuo grindžiamas kalbos menas. Jo galioje parodyti, kad lūkuriuojančiame laiko tarpsnyje esama šio to tvaraus. Juk literatūros kūrinį iš tikrųjų skaitome ne tam, kad pasisemtume kokios nors informacijos, o tam, kad vėl ir vėl būtume atbloškiami į kūrinio struktūros, kaskart atsiskleidžiančios vis diferentiškiau, visumą.

Iš mokslo – antikos retorikos, paskui filologijos, teksto lingvistikos ir galiausiai fonologijos – žinome, kad yra stabilizatorių, teikiančių kalbėjimui savotišką atramą. Visa, kas kalbiška, nuo reklaminio teksto iki poezijos kūrinio, persmelkia ritmo ir rimo, asonansų ir fonologinių simetrijų funkcija. Bet tai, kas rimuota, ne visuomet yra poe­zija. Aiškus daiktas, rimas priklauso prie kalbėjimo stabilizatorių, naudojamų poezijoje. Ko gera, jis yra viena iš kebliausių lyrikos meno priemonių. Modernioji poe­zija, matyt, kaip tik todėl vis labiau susilaiko nuo rimavimo: piktnaudžiavimai juo taip beatodairiškai išplito. Tad vis sunkiau išvengti šlūbčiojančio rimavimo. Bet panašaus piktnaudžiavimo yra patyrusios ir kitos meninės priemonės, pavyzdžiui, į aliteraciją panašus asonansas. Iš tikrųjų žodžių poetinio jungimo unikalumas nuolat kovoja su kalbos nuvalkiotumu. O nuvalkiota kalba reiškia, kad ši nebeįstengia daryti to, ką gali, – kurti naujos prezencijos, arba dabartiškumo, naujo intymumo, kuris nenusivalkioja, bet nuolat gilėja. Čia, žinoma, įeina tai, kad žodžiai ne savo išoriniu skambesiu, bet reikšmėmis, savo įsiliejimu į bendrą kontekstą pamažu sukomponuoja visumą. Gal veikiau yra taip, kad prasmės ir skambesio veikmės vienovė, kurią tarsi lemia visuma, jau glūdi kiekviename žodyje. Tačiau šitos visumos glūdėjimas kiekvienoje darinio pavienybėje suponuoja, kad ir tai, ką jis yra visiškai užpildęs, jame pačiame ištirpsta –­ kaip žiūrovas žiūroje, kaip dainininkas savo dainoje. Čia slypi tikroji poezijos mokėjimo atmintinai vienovė. Nuolatinis poetinių žodžių prezencijos atnaujėjimas yra ta erdvė, kur jaučiamės kaip namie. Iš tikrųjų kalbame apie nepriekaištingą mokėjimą atmintinai, o tai yra tas pat, ką ir šiaip patiriame įveikdami svetimumą, – tai yra buvimas namie, gyvenimas viduje. Goethe tokiame kontekste vieną kartą pavartojo žodį wohnen (gyventi namuose). Taip tema „Girdėjimas–regėjimas–skaitymas“ nepaisant to, kad elementai savitai susipynę ir įvairūs aspektai vienas nuo kito neatskiriami, galiausiai susiklosto į plataus masto kontekstą. Visa mūsų patirtis yra skaitymas, išskaitymas to, į ką esame linkę, ir įsiskaitymas į šitaip išsakytą visumą. Taip pat ir su poetiniais kūriniais supažindinantis skaitymas duoda galimybę būčiai pasidaryti gyvenamai.

 

¹ Friedrichas Gundolfas (tikr. Friedrichas Leopoldas Grundelfingeris, 1880–1931) –­ vokiečių poetas ir literatūrologas. Priklausė Stefano George’s aplinkai, vertė į vokiečių kalbą Šekspyro sonetus. Kartu su S. George išvertė ir 1908–1918 m. išleido dešimties tomų seriją „Šekspyras vokiečių kalba“ (kai kuriuos veikalus jis suredagavo iš naujo). Parašė žymių vokiečių poetų ir rašytojų mokslinių biografijų: „Goethe“, „Stefan George“, „Heinrich von Kleist“, „Shakespeare. Sein Leben und Werk“ („Šekspyras. Jo gyvenimas ir kūryba“) ir kt.
² Rudolfas Sühnelis (1907–2007) – Anglijoje gimęs, bet Vokietijoje augęs, mokęsis ir germanistiką bei anglistiką studijavęs vokiečių anglistas, profesorius. Rašė disertaciją pas F. Gundolfą, bet šiam mirus darbo nebaigė. Habilitacinį darbą apgynė 1955 m. Bonoje. Parašė veikalų iš anglistikos ir amerikanistikos.
³ Emilis Staigeris (1908–1987) – šveicarų literatūrologas. Metęs teologijos studijas gilinosi į germanistiką ir antropologiją. 1934 m. apgynė habilitacijos darbą apie Schellingą, Hegelį ir Hölderliną. Svarbiausiuose veikaluose – „Laikas kaip poeto vaizduotės galia. Brentano, Goethe’s ir Kellerio eilėraščių tyrimai“ (1939), „Pagrindinės poetikos sąvokos“ (1946), „Interpretacijos menas. Vokiečių literatūros studijos“ (1955) ir kt. –­ diegė vadinamosios imanentinės analizės ir interpretacijos metodą, kuriame jaučiama M. Heideggerio egzistencinio laiko sampratos įtaka. Lyrizmą E. Staigeris apibūdina kaip specifinę žmogaus būseną, kurioje išnyksta subjekto-objekto skirtis, subjektas peržengia savo tapatybės ribas ir akimirksnį ištirpsta būtyje.
⁴ Jaques’as Derrida (1930–2004) – prancūzų filosofas, dekonstruktyvizmo koncepcijos kūrėjas. Savitą, dekonstruktyvistinį požiūrį ir nagrinėjimus buvo nukreipęs ne tik į metafiziką, bet ir į kalbą bei daugelį kitų mokslo ir socialinių sričių – literatūrą, teisę, istoriją, psichoanalizę, politiką.
⁵ Franzas Xaveras von Baaderis (1765–1841) –­­ vokiečių gydytojas, kalnakasybos inžinierius ir religijos filosofas. Monarchus kvietė vadovautis krikščionių religija, teisingumu ir meile. Vartojo proletaro sąvoką, padarė įtaką F. W. Schellingui.
⁶ Henri Bergsonas (1859–1941) – prancūzų filosofas, intuityvizmo pradininkas, Nobelio premijos laureatas (1928). Pasaulį laikė sąmonės procesų visuma, skyrė filosofinės ir meninės intuicijos formas, erdvinį, arba mechaninį, matuoti pasiduodantį laiką ir trukmę, kaip sąmonės dimensiją, nes tik sąmonė pajėgianti suprasti laiką, kaip trukmę, kuri atmintį apie praeitį suvienija su dabartimi. Tirti objektą – tai ne kas kita kaip interpretuoti atminties duomenis. Tuo reiškiasi sąmonės ir materijos ryšys. Šios įžvalgos sudaro jo veikalo „Materija ir atmintis“ (1896) esmę.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius

Hans-Georg Gadamer. „Gesammelte Werke“, Band 8: „Ästhetik und Poetik I. Kunst als Aussage“. – Tübingen: Mohr, 1993.