Spalio 12 d. Kembridžo universitete įvyko Baltijos šalių konferencija

Į Kembridžo Baltijos šalių konferenciją (Cambridge Baltic Conference) važiavau nežinodama, ko tiksliai tikėtis – organizatoriai (Kembridžo universiteto estų, latvių ir lietuvių bendruomenės) skelbė, kad renginyje bus kalbama apie Baltijos šalių „ateitį", o tai, žinoma, labai subjektyvi sąvoka –­ man gali atrodyti, kad Lietuvą išgelbės daina, o koks nors medikas prie vakarienės stalo lengva ranka numos, kad „literatūra ne mokslas" (čia tikrų tikriausia citata iš pokalbio prie šokoladinio deserto po konferencijos). Kai jau buvau besiruošianti (su visa begaline pagarba medicinos mokslui!) užspringti, paaiškėjo, kad „psichologija irgi ne mokslas" ir „edukologija juo labiau". Beliko gūžtelėjus pasisukti į meno istoriją studijuojančią draugę.
Ir iš tiesų nei literatūra, nei menas apskritai konferencijos organizatorių ateities koncepcijoje reikšmingos vietos nerado; ateitis daugiausiai buvo siejama su politika, verslu ir (dėkuidie) išsilavinimu. O šitas kiek eklektiškai vienoje konferencijos dienoje tilpusias potemes jungė dvi esminės gijos: sutartinis Rusijos demonizavimas ir beveik kiekviename pasisakyme bei diskusijoje savo sunkiai apibrėžiamą trigrašį įkišęs bendros Baltijos šalių tapatybės diskursas.

Bene įdomiausia buvo tai, kad organizatoriams pavyko pasikviesti ir porą komentatorių, Baltijos šalis tyrinėjančių kaip objektą, o ne kaip subjektą. Dažnai tarp vidinių ir išorinių komentatorių egzistuoja nemenka atskirtis, o mes, tapę prašalaičių analizės objektu, imame gūžčioti ­– ko jiems ta Lietuva parūpo? –­ arba įsižeidžiame – lengva jiems aiškinti! Viešas dialogas tarp vidinių ir išorinių nuomonių apie padėtį Lietuvoje nėra dažnas, todėl bandymas įtraukti jo elementų į konferenciją buvo tikrai reikšmingas. Kita vertus, 250 žmonių auditorija, kurios didžiąją dalį sudarė jauni Jungtinėje Karalystėje gyvenantys estai, latviai ir lietuviai, tikros progos pažiūrėti į save kaip į „kitą", „svetimą" lyg ir negavo –­ konferencijoje kalbėjęs žurnalo „The Economist" tarptautinės skilties redaktorius Edwardas Lucasas prieš kelis metus gavo Lietuvos krašto apsaugos sistemos apdovanojimą „Už nuopelnus Lietuvai", tad –­ kaip ir savas. Ir vienintelis apie Baltijos šalis ne pirmuoju, o trečiuoju asmeniu tikrai galėjęs kalbėti pranešėjas buvo dr. Richardas Mole'as, Londono universiteto koledžo Slavistikos ir Rytų Europos studijų katedros vyresnysis lektorius. Vis dėlto atrodė, kad dr. Mole'as skaito paskaitą apie Baltijos šalis ne ten gimusiems ir užaugusiems klausytojams, o datas stropiai užsirašinėjantiems britams: vienintelis tikrai įdomus Baltijos šalių tapatybės dešimtuoju dešimtmečiu kūrimo analizės momentas buvo dr. Mole'o pasakojimas apie tai, kaip 1990 m. aplikuodamas į magistrantūrą Kembridže jis savo darbe planavo analizuoti, ar Baltijos šalys kada nors atgaus nepriklausomybę, ir vos jam įstojus paaiškėjo, kad tokio darbo rašyti nebereikės, nes Baltijos šalys jau buvo laisvos.
Apie mokslus ir visai kitas švietimo problemas kalbėjo buvęs Latvijos švietimo ir mokslo ministras dr. Robertas Kilis. Greičiausiai visi, kurie per pastarąjį dešimtmetį yra vienaip ar kitaip susidūrę su bendrojo lavinimo sistema, neišvengiama kasdienio žodyno dalimi yra laikę žodį „korepetitorius". Papildomas mokymasis mano aplinkoje buvo toks įprastas, jog atrodė, kad žmonės mokyklos kitaip ir nebaigia. Dr. Kilis atkreipė dėmesį į labai svarbų dalyką – kad vaikai galėtų mokytis papildomai, jų tėvai turi tai išgalėti. Pasak jo, pastarųjų metų apklausų duomenys rodo, kad 62 proc. Lietuvos studentų prieš įstodami į universitetą mokėsi pas korepetitorius, t. y. tiek procentų šeimų galėjo juos samdyti. O kas nutinka, jei šeima korepetitoriams neturi pinigų? Pagrindinė dr. Kilio iškelta problema buvo ta, kad toks švietimas stiprina socioekonominę nelygybę, prie kurios prisideda dar ir erdvinė nelygybė: vaikai, kurie mokėsi korepetitorių padedami, iš mažų miestelių važiuoja į didesnius miestus studijuoti ir greičiausiai nebegrįžta; miesteliuose lieka mažiau išsilavinę žmonės, kurie neišvengiamai daro įtaką kultūrinei ir intelektualinei miestelių tapatybei, kuri savo ruožtu stipriai veikia naujas ten augančių vaikų kartas. Iš esmės tas pats vyksta ir Baltijos šalyse –­ žmonėms išvažiuojant mokytis ir negrįžtant, mažėja žmogiškojo kapitalo išteklių arba jie pastebimai kinta.

Grįžimo ir negrįžimo namo klausimas buvo opus per visą konferenciją. Vis dėlto keista buvo stebėti, kaip mes patys kartais pavirsdavome tais „prašalaičiais", vadinančiais gimtąsias Baltijos šalis trečiuoju asmeniu ir „nuo kalno" skaitantys Plačiojo Pasaulio patirtimi grįstus pamoks­lus, ką reikia ir ko nereikia daryti, kad mūsų šalys klestėtų. Konferencijos dirbtuvių metu dalyvavau diskusijoje, kaip sukurti vieningą Baltijos šalių „prekės ženklą". Renginį vedė Estijoje sėkmingai elektroninę visuomenę kuriantis ir užsienio investicijas pritraukiantis Ind­rekas Vimbergas. Įsibėgėjus pokalbiui apie tai, ką kiekviena Baltijos šalis potencialiems investuotojams gali pateikti kaip savo stiprybę (kolektyviai pasijuokė(me) iš fakto, kad didelės pridėtinės vertės nesukursime, pardavinėdami maistą, gamtą ir kultūrą), pakilo brito, kelis dešimtmečius turinčio kelionių agentūrą ir organizuojančio keliones į Baltijos šalis, ranka: „Atsiprašau, bet gal galite paaiškinti, kodėl jūs taip apsėsti to noro turėti kažkokį prekės ženklą? Mano praktikoje britams pardavinėjant keliones į Baltijos šalis jokio ženklo niekada nereikėjo; jei žmones domino žydų istorija, vežiau juos į Vilnių, jei art deco – į Rygą." I. Vimbergas atlaidžiai nusišypsojo. O aš prisiminiau iki skausmo juokingą „drąsios Lietuvos" prekės ženklą ir pagalvojau: tikrai, o kodėl? Ar, pavyzdžiui, susukus gražų filmuką apie Lietuvą ir įdėjus jį į „Youtube", kažkas staiga užsinorės kurti verslą mūsų šalyje? Ar tiesiog visi pasidalysime feisbuke, sakydami, kad didžiuojamės savo šalimi, o iš tiesų jausdami palengvėjimą, kad pagaliau ir mes atsidūrėme toje sterilioje, su realybe mažai ką bendra turinčioje pseudoinovatyvumo estetikoje, kur svarbu ne turinys, o logotipo spalva, forma, šešėliavimas, 3D efektai ir neįpareigojanti, beveidė fono muzika?
Faktas, kad pirmą kartą vykstančiam renginiui dar yra kur tobulėti, bet jei nebūtų, greičiausiai apskritai nebūtų prasmės to renginio organizuoti. Jei po konferencijos kyla nevienareikšmės mintys ir diskusijos, vadinasi, iš esmės ji pavykusi –­ nepavykusi būtų tuo atveju, jei parašyčiau tik tiek, kad „buvo smagu". O buvo daugiau nei smagu – buvo svarbu.