Ieva RUSTEIKAITĖ. Akademinė „Baltų lankų“ terapija

Nuotrauka iš asmeninio archyvoŠiemet, kaip ir kiekvienais metais, tarp svarbiausių užklasinių intelektualinių vasaros renginių atsidūrė A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro rengiama „Baltų lankų" akademinė savaitė Druskininkuose (liepos 4–7 d.). Per 23 metus nusistovėjo renginio modelis, ritmas, vieta ir ritualai. Kasmet ilguosius Mindaugo karūnavimo šventės savaitgalius „Baltos lankos" paverčia trumposiomis akademinėmis savaitėmis, o žavi aplinka su visais kurorto privalumais ir absurdais primena, jog čia siūloma veikiau grakšti proto atletika nei svorių kilnojimas. Renginio erdvė kamerinė, karštą vasaros dieną gaiviai vėsi, ganėtinai ilgos pertraukos tarp pranešimų leido ramiai atsigerti kavos ir maloniai persimesti žodeliu su kolegomis. Sakyčiau, jog taip graikiškos rekomendacijos sveikame kūne puoselėti sveiką sielą priartėja prie realybės.

Tradiciškai į „Baltas lankas" siekiama sukviesti kuo įvairesnių sričių atstovų, suteikti galimybę visiems pasisakyti ir taip kurti diskusijų erdvę, savotišką naudingų pramogų bičiulių draugiją. Gal renginio organizatoriai su tuo ir nesutiktų, bet atrodo, jog taip laisvesne, vasariška ir šventiška, bet ne mažiau solidžia forma išplečiamas rudens ir pavasario semestrais Greimo centre vykstantis ir visiems atviras ketvirtadieninis tarpdisciplininis seminaras. Nors ir siekiama dalyvių įvairovės, reikia pripažinti, jog „Baltų lankų" studijų savaitė populiariausia tarp semiotikų, filosofų ir literatūrologų. Šį kartą būta naujovės: beveik visi pranešimai buvo susiję su plačia ir vienu ar kitu aspektu daugeliui rūpinčia erdvės tema. Tokia vienijanti platforma leido kalbėti apie erdvę filosofijoje, semiotikoje, literatūroje ir kine.

Įprasta, kad tarp semiotikų visuomet plevena Greimo dvasia, retkarčiais bylojanti įvairiais ženklais (pavyzdžiui, nuo sienos krentančiu maestro portretu). Tad natūralu, kad akademinės savaitės ritualinę lempelę įžiebė Kęstučio Nastopkos pranešimas apie Greimo politinę filosofiją. Tiesa ta, kad Greimas jokios politinės filosofijos nesuformulavo ir pranešimu buvo apžvelgta veikiau Greimo, kaip pasaulio ir Lietuvos piliečio, laikysena ir veikla donkichotizmo, rezistencijos, kairės ir dešinės spektruose.

Kairę ir dešinę, kaip antropologines sąvokas, iš politinės į erdvinę problematiką įvedė visur šokantis Algis Mickūnas. Mickūniškas erdvės fenomenologijos įvadas leido pasitikrinti žinias ir visai neblogai nuteikė kitiems pranešimams erdvės tema.

Semiotinės analizės pavyzdžiu pasidalijo Jovita Bružienė, išsamiai pristačiusi būdus, kaip suvokti Mikalojaus Kristupo Radvilos 1613 metais išleistą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapį. Jis nagrinėtas kaip estetinis kūrinys, pademonstruotas iki šiol Lietuvoje neplėtotas kartografinio diskurso skaitymas (šia tema išleistas ir naujas „Semiotikos" numeris). Gana aktyvios diskusijos po pranešimo parodė, kad semiotika, išeidama už Greimo centro sienų, turi būti labiau pasirengusi atremti metodologinius priekaištus iš kitų disciplinų atstovų. Viena vertus, suprantama, kad kamerinė akademybė net ir vasarą lieka akademybe, kita vertus, jei norima subur­ti įvairesnio profilio humanitarų ar socialinių mokslų atstovų, iš prigimties savita semiotinė (ar kita) terminologija bei prieiga kelia šiokių tokių, o kartais ir fundamentalių nesusipratimų. Galbūt tarpdisciplininiai siekiai reikalauja ypač aktyvių Hermio globotinių – mediatorių ir moderatorių?

Po vakarinio kino seanso, kuriame rodytas italų režisieriaus Lucos Guadagnino filmas „Aš esu meilė", visi išsibarstė po savo rezidencijas, poromis ar gausesniais būreliais leidosi į malonius pasivaikščiojimus po kvepiančiomis liepomis. Sielos į pokalbius lyg drugeliai veržėsi tol, kol kūnai paryčiais paliepė eiti miegoti.

Vakaro filmas rodytas ne veltui, o tam, kad kitą dieną būtų įspūdingai aptartas Irinos Melnikovos pranešime apie tekstus ir jų pynes filme matytose Milano erdvėse, įtraukiant ir Sankt Peterburgą, taip pat architektūrą, tekstūrą ir netgi tekstilę. Taip rimtai prasidėjusiai antrai „Baltų lankų" dienai įsibėgėti leido ir Pauliaus Jevsejevo pranešimas apie erdvės semiotiką. Tie, kurie išlaikė dėmesį labiau semiotikams skirto pranešimo metu, išgirdo puikiai koncentruotą pasakojimą apie erdvės semiotikos raidą, kritišką teorinių ir praktinių prieigų prie erdvės apžvalgą.

Po pietų vaizduotėje įvyko šioks toks sprogimas klausant Naglio Kardelio paskaitos apie platoniškąją erdvės sampratą: pasipylė kosmogoniški graikų pasaulio tvėrimo vaizdai, kibirkščiuojanti, tuo pat metu skirianti ir jungianti erdvė, „suteikianti būstą viskam". Vėlesni pranešimai patvirtino, kad šių „Baltų lankų", skirtų erdvės temai, tikrąja žvaigžde tapo pats Platonas.

Birutės Grašytės nuotrauka

Tokių vizijų įaudrintą vaizduotę teko raminti šalia konferencijų salės esančiame Druskininkų gydyklos poilsio kambaryje. Raminančiai čiurlenant kolonų įrėmintam fontanui ir tykiai, angeliškai skambant muzikai, čia buvo galima ištiesti kojas patogiuose foteliuose ir leisti minčiai netrukdomai grįžti į atostogų ritmą. Juo labiau kad kitas pranešimas apie juodą gyvenimą Rimaldo Vikšraičio fotografijoje pakibo kaip didelis priekaištas kurorto sentimentalybei, kuria šįkart taip mielai buvau linkusi mėgautis. Apskritai neturiu nieko prieš juodą gyvenimą, kitaip nei prieš suveltą praėjusių metų „Baltose lankose" girdėto pranešimo kartotę.

Šeštadienio rytą pradėjo Kristupas Sabolius, atvykęs kone „tiesiai iš Kitos konferencijos". Tą dieną dar kartą įspindo ir ilgai švietė Platono žvaigždė. Saboliaus kalbėta apie erdvės choreo­grafiją, t. y. erdvės ir laiko santykį bei ritmą. Kiek provokuojantis pažadas aptarti drauge Platoną, Buñuelį ir Abromovič, gaila, buvo įgyvendintas paskubomis. Duoklę Platonui esmingai atidavė Arūnas Sverdiolas, pakviesdamas į filosofines dirbtuves, kuriose gilinomės, kaip Demiurgas padirbino pasaulį, kokiais eidosais naudojosi ir kaip įkvėpė žemiškuosius amatininkus dirbinti daiktus pagal „pirmapradį dizainą". Atsikvėpti po filosofinės sesijos neleido literatūrologinis Jūratės Levinos pranešimas apie kalbinius erdvės pavidalus anglų modernistiniame naratyve, kurį pranešėja pakėlė filosofiniu kvadratu.

Vakare „Baltų lankų" poilsiautojų laukė kruizas Nemunu iki Liškiavos piliakalnio, ant kurio dalyviai rinkosi nedidelei puotai ir ritualinei naujokų iniciacijai. Atleiskit, upių ir miškų dvasios, atleiskit, semiotikos dvasios, bet neplaukiau. Neplaukiau, bet, siekdama harmonijos, sausumos ir vandens dilemą išsprendžiau Druskonyje mindama vandens dviratį. O aplink buvo vien meilė: gulbės ir nuotakos (gal nebloga preliudija būsimo rudens tarpdisciplininio seminaro temai „Meilės semiotika"?). Na, o kai grįžo Liškiavoje susivienijusieji, tai grįžo: visus radome jau gerokai įsišėlusius ir praktiškai taikančius erdvės ir ritmo derinius „Senforčio" šokiuose. Sveikuose šokančiuose kūnuose sveikos šokančios sielos.

Ievos Rusteikaitės nuotrauka

Tykesnį sekmadienį „Baltas lankas" užbaigė Sverdiolo demiurgiškų dirbtuvių tęsinys ir Tomo Sodeikos pranešimas apie vaizdą iki meno ir po jo. Čia vizualusis menas buvo aptartas profanum ir sacrum perspektyvoje, pasitelkus Berninio ir Gau­guino kūrinių pavyzdžius.

Keturios terapijos dienos leido atrasti Druskininkus kaip mažąjį Baden Badeną (su savo mažąja akademine savaite). Ant kiekvieno kampo kvietimai pasilepinti procedūromis, druskų voniomis ir masažais, po miestelį oriai vaikštinėjantys, tarsi nuo debesies nulipę, baltais puriais chalatais pasipuošę atostogautojai vaizduotę nuskraidino pirmiausia kažkur į sentimentalų XIX amžiaus kurortą, o paskui dar toliau –­ į antikos termas. Taip poilsiaujant, prieš akis ėmė rastis simpoziumo paveikslas, kuriame semiotikai ir filosofai mirksta druskų voniose ir diskutuoja tarpusavyje, kartais smėlyje šakele pabraižydami kvadratus. Užverdama viešbučio kambario duris, įsispitrėjau į evakuacinį planą ir išvydau kosmoso paveikslą su raudonu tašku pažymėta vieta, kurioje esu Aš. Iš ten ir pajudėjau miegūstos sekmadienio provincijos link.

 

Draugai