Ieva Rusteikaitė. Buivydiškių link: miesto pasąmonės telkiniai

Labai tikėtina, jog mano meilė periferijoms užgimė drauge su manimi, kažkur sąmonės priešaušry, kai pati gimiau Europos pakrašty. Tačiau pasisėjusi sėkla ar kažkokia periferinė dulkė esmingai išsikerojo jau gyvenant sostinės paribiuose, Justiniškių mikrorajone, kurio amžius beveik sutampa su maniškiu. Šiandien sakyčiau – anokia čia periferija: pro langus jau nebesimato nei trobų, nei karvių, tik kur ne kur rymo kriaukšlėtos obelaitės iš buvusių sodybų. Net atvirkščiai: šmėsčioja kažkoks neoninis užrašas nuo naujosios periferijos – Perkūnkiemio –­ aukštybių. Miestas driekiasi jau daug toliau už Pašilaičių, o žmonės iš ten iki mitinio Šventaragio slėnio viešuoju transportu keliauja apie valandą. Daugeliui vilniečių tai vis dar nesuvokiamas laiko tarpas kelionei per miestą.
Iš visų tokio tipo Vilniaus vietų tik Žirmūnai, tas Vilniaus mikrorajonų provaizdis, jau sulaukia šiokių tokių apmąstymų. Bet turi ateiti eilė ir kitiems. Turi ateiti eilė apmąstyti ir nuvalkiotą, nutryptą daugiabučio erdvę, buto standartus, garsiąsias plonas sienas, pro kurias girdisi viso pastato virškinamojo trakto garsai. Apmąstyti tą nekaimynišką kaimynystę, sėdinėjimus prirūkytose laiptinėse, visus nepasisveikinimus, lifte slapstomus žvilgsnius, nevalomą sniegą, netausojamą viešąją erdvę ir sandėliukus, tamsius kambariukus bei tokių būstų dulkių prigimtį. Turi ateiti laikas, nes tai mūsų kiaukutas, pasak architektų, ketvirtoji oda ar kelinti drabužiai.
Vis dėlto tai tėra įžanga į periferijos periferiją. Mat į vakarus nuo Justiniškių yra ypatinga vieta. Fantastiškas miesto pabaigos kraštovaizdis Buivydiškių link. Viena vertus, apokaliptinis, sukežęs, nusėtas nebereikalingų daiktų materija, kita vertus, kupinas keistų gyvybės formų, kurios, prisiderinusios prie vietinių stichijų, kuria naują alternatyvų pasaulį.
Šie laukai, kaip juos nuo vaikystės vadinam, yra daiktologo ir daikteliautojo rojus. Vaikystėje, kliūdama už armatūros likučių ir vieloms pinantis po kojom, ieškodavau savo perlų – melsvo stiklo rutuliukų, skirtų kažkokiam nežinomam žaidimui, kurio niekada nemokėjau nei mačiau ką nors žaidžiant. Pro tuos subraižytus rutuliukus žiūrėdavau ir būdavau tikra, kad taip atrodo Mėnulio paviršius. Tai buvo retas lobis, vertinamas bendraamžių.
Paslapčių, kaip ir priklauso prasmių migloje paskendusiai periferijai, čia netrūko. Kartais tikrai šiurpių. Kaimynė, drausdama eiti iki Buivydiškių tvenkinio, gąsdino istorija apie ten pakrūmėj kažkieno rastą nupjautą čigono galvą. Taip folklorinės Svetimo šmėklos, išstumtos iš Vilniaus baroko, braido po molėtus šunkelius. Paribiuose sutirpusi disciplina lemia neaiškias kriminalinio pobūdžio veiklas. Štai ir iš pamokų dezertyruodavome ne kur kitur, o ant kalnelio su pušele (kažkur po ja absoliučiai nelegaliai palaidotas mūsų vėžlys), rūkydavom ir svajodavom. Retkarčiais pasirodydavo neaiškių pacanų su savadarbiais motoroleriais. Tada būdavo baisu, nes jie sukdavo ratu ir neleisdavo praeiti. Išsisukusios kaskart iš naujo įvertindavome saugią, dar kontroliuojamą miesto erdvę ir net mokyklos discipliną.
Šiuose laukuose gali išskaityti liūdnas daiktų istorijas, dramatiškas transformacijas, nukreiptas atgal į gamtą. Čia gali išsamiai studijuoti nereikalingumą. Žmonės nežinia kokiu būdu nustato ribą, kur baigiasi vilnietiška civilizacija, ir be sąžinės graužaties palieka sofas, fotelius, televizorius, padangas – netirpius juodos gumos gabalus, kiek jų čia! – stiklus, langų rėmus, klozetus, keramines plyteles ir dar daugybę, DAUGYBĘ daiktų, kurie virsta vientisa objektų, ištremtų iš saugių buities užkaborių į gamtą, mase, nebesuvartojama stichiška galia, kuri kuria pati iš savęs. Pavasaris atidengia visą šios geologijos sluoksnių gamą. Taip daiktams laukėjant, gamta kultūrėja. Tai ir yra tikrasis periferijos svaigulys – aštrus viską prakošiančių ribų zvimbesys po nusitęsusia elektros stulpų linija. Tiesa, retkarčiais šis peizažas dvelkia tuo nerimą keliančiu paribių nuoboduliu, tokiu neįprastu racionaliai organizuotam centro piliečiui. Taip gaudžia besitransformuojanti materija, paįvairinta džiazinių vieversėlių improvizacijų.
Minėtą armatūros ir atliekų jūrą dažniausiai kertame su keturkojų stalkerių kompanija. Jie džiaugsmingai nardo po industrinių atliekų ir susipynusių žolynų sąvašynus. Pakeliui, Pašilaičių link, driekiasi tapybiškas garažų peizažas. Raudonoji rūdžių ochra susilieja su nuodinga žalia. Rodos, tyku ir nieko nėra, bet neapsigaukite – po tais garažais, sako, visas požeminis vyrų pasaulis. Jame mainomasi įvairiomis vogtomis detalėmis, jame konstruojama, meistraujama, sandėliuojama, išgėrinėjama, jame daromas koks nors nelegalus bizniukas. Ten pilna reikalų, metalų, tepalų.
Periferija, žinoma, ir mirties vieta. Kaipgi kitaip. Čia merdi ir reinkarnuojasi išmesti daiktai. Be to, visai čia pat už daugiabučių plyti tamsus kapinaičių keturkampis, išmargintas ryškiaspalve plastikine augmenija. Tuo tarpu gyvūnų kapinės pasklidusios po visus laukus: čia ilsisi vaikystės reksų, lesių, džimių, rainių ir pūkių kauleliai.
Toliau regime ir gyvybės apraiškas – tikrą išmestų daiktų renesansą! Kabančius Babilono sodus! Lyg per sociologinį mikroskopą galime stebėti, kaip čia renčiamos nelegalios buveinės, kaip kuriasi kažkoks dar neaiškus socialinis vienetas, gyvenvietė, bendruomenė, tikras neįsisąmoninusių ekologų sąjūdis. Tik amorfiška periferijos erdvė gali būti tokia palanki tykiai alternatyvai, galingam nesuvaldomam geismui ravėti, rauti, sodinti, skabyti, genėti, vėl ravėti, kasti, kaupti, konservuoti, meistrauti, kalti, ręsti, tempti, semti ir taip gyvenimui suteikti prasmę. Betgi šlovė daiktams! Šlovė nereikalingumui, kuris transformuojasi į įrankius ir dekorą, į interjerą ir eksterjerą. Čiužinių spyruoklės, lyginimo lentos, medinių langų (pakeistų plastikiniais) rėmai, sugriuvusios džiovyklos, skardos, ruberoidas, visa tai yra šių Kabančių sodų karkasas, nuostabus rankų darbo ažūras, kurį draugiškai apsiveja vijokliai ir paverčia paslaptinga žalia tvirtove. Rudens pradžioje ji saugo pūpsančių moliūgų, šparaginių pupelių, agurkų, bulvių ir ryškiaspalvių astrų derlių. Claude'as Leví-Straussas tikrai nudžiugtų pamatęs tokią bricolage apraišką, žemdirbystės mitologemą, susikristalizavusią į apčiuopiamą struktūrą.
Čia turėtų stovėti mano svajonių vasaros pavėsinė „Pakeliui į Babadagą", kurioje vyktų Bruno Schulzo (nes jis daiktų virtinių aprašymo meistras), Andrzejaus Stasiuko (nes jis šitos Europos pusės peizažistas) ir Sigito Gedos (nes jis vienintelis gerai aprašė šias vietas) skaitymai, kur būtų valgomas periferijos dulkėmis apnuodytų arbūzų derlius ir geriamas rūgštus kaukazinių slyvučių kompotas. Geda savo poezijoje sutvirtino visas mano nuojautas šio miesto pakraščio atžvilgiu. Būtent čia, kažkur laukuose, tarp Justiniškių ir Buivydiškių, turi stovėti koks nors paminklėlis, gal koks vijokliais apvytas akmenėlis, Gedai, apdainavusiam čionykščius pavasarius.
Jei eitume toliau pro Sodus, patirtume netikėtą peizažinį nuotykį: prieitume mažą sukežusį dvarelį, apsuptą tvenkinių ir medžių. Tai šioj žalioj liepų alėjoj prabėgo mano svajokliška paauglystė, retkarčiais, padedant broliui Juodvarniui, suvilgoma pigaus raudono vyno. Čia aš, bijodama girtuoklių šmėklų, skaičiau Oskarą Milašių, o Geda nustatė dvaro panelytes skaičius Markizą de Sade'ą.
Pažaliavę, primauroję dvaro tvenkiniai ne mažiau pilni to paties nereikalingo šlamšto, kuris voliojasi ir laukuose. Paradoksalu, bet tai visai nė motais iš artimų apylinkių suvažiuojantiems vasarotojams, kurie šių tvenkinių pakrantėse rengia gruziniškos virtuvės, maudynių ir saulės vonių šventes. Vienoje pusėje žaviai aptriušęs dvarelis su tiesiog absurdiškai oriomis gulbėmis, kitoje – didžiulės betono plokštės. Tolumoje stūkso nublukę daugiabučiai ir Televizijos bokštas. O didžiajame Tarp su antelėmis ir šuneliais turškiasi laimingos šeimos ir poros. Po vandeniu, palei nesuvokiamu turtu nusėtą dugną, plauko apkerpėjusios tvenkinių pabaisos iš nuskendusių atliekų.
Gal tik tie sodininkai ir tylūs raudonnosiai žvejai žino apie nuskendusius ir užkastus niekam nereikalingus lobius, apie ištisą Vilniaus pasąmonę, besikaupiančią tarp Justiniškių ir Buivydiškių. Apie šį mitinių nuolaužų šiukšlyną, kuriame jie vis knaisiojasi ir meistrauja, kažką vaiduokliškai perstruktūruoja, apnikti peri­ferinio somnambulizmo. Tai jie meistrauja Vilniaus sapnus. Turbūt tokius, kurių papras­tai nepavyksta prisiminti. Gal tik Geda vaikščiojo su gerai padirbinta sapnų gaudykle laukų vėjuos ir sugaudė, surašė viską, ką suprato. Gal jis net sutiktų su mintimi, jog pirmykštis žmogus kokiam nors pirmykščiam pavasary galėjo būti drėbtas iš Buivydiškių molio. O tatai būtų nutikę dar prieš Šventaragio slėnio įvykius. Kokia įstabi visa ši sapnuojančio Vilniaus miesto geologija! Kaip ir priklauso nepretenzingai beformei masei, ji bus sulyginta ir suformuota į Vilnių juosiantį dailų aplinkkelį. Ir niekas nebesapnuos nei archetipų, nei košmarų, nes paprasčiausiai negalės užmigt. Juk didmiesčiai nemiega.

Ramunės Širvytės nuotraukos

Draugai