Ignas Staškevičius: „Kurkime knygų ekosistemą“

× Marijus Gailius

Vienas iš „Maximos“ savininkų humanitarinėje sferoje verčia dar vieną puslapį. Iš pradžių pats rašęs knygas, paskui įkūręs „Sofoklio“ leidyklą, dabar inicijavo ambicingą literatūros festivalį „Open Books“, kuris rudenį į Nacionalinę galeriją tikisi suburti pusšimtį autorių.

Literatūros lauką verslininkas Ignas Staškevičius lygina su maratono bėgikų kultūra. „Galima kurti terpę, humanitarinę erdvę, kuri nebūtų vien elitinė, bet nebūtų ir vien profaniška – „patiko / nepatiko“ tipo“, – sako jis.

Pokalbyje su I. Staškevičiumi kaip rašytoju palietėme ir spalvingą jo verslo biografiją. „Dabar niekas tuo nesididžiuoja“, – prisimindamas vieną prieštaringą „Maximos“ veiklos epizodą sako I. Staškevičius. Bet tais laikais tai esą buvo neišvengiama.

 

Marijaus Gailiaus nuotrauka
Marijaus Gailiaus nuotrauka

 


Šalia įvairių veiklų kuriate pokalbių tinklaraštį „Maratono laukas“, tad pirmiausia kreipiuosi kaip į kolegą žurnalistą: ar esate pastebėjęs, kad pašnekovas, klausinėjamas žurnalisto, gali netikėtai atsiverti ir sužinoti apie save ką nors nauja?

Nesu žurnalistas, nors praktikos turiu daug: žmones kalbinu daugiau kaip 10 metų. Su jais kalbuosi ne norėdamas išsakyti savo ar jų poziciją, ne save ar juos pareklamuoti, o apie tai, kas man įdomu.


Rašote knygas, tad kiek jumyse humanitaro? Ir kiek įtakos šiam jūsų vaidmeniui turėjo dvi „D“: mama antikos specialistė Dalia Dilytė ir žinoma lietuvių kalbos mokytoja Vilija Dailidienė?

Jos abi labai svarbios, jas myliu ir esu joms dėkingas, bet nemanau, kad netgi geriausias mokytojas gali suformuoti humanitarą. Aš iš esmės humanitaras.


Vis dėlto mamos ir mokytojos vaidmenį vertinate rezervuotai?

Nebūtinai, tiesiog turėjau ir kitų mokytojų, pavyzdžiui, žurnalo „Rīgas laiks“ leidėją Arnį Ritupą arba vyresnįjį verslo partnerį Nerijų Numavičių. Jie nemokė manęs rašyti, bet jų dėka išmokau mąstyti taip, kaip dabar mąstau.


Kai rašytojo Valdo Papievio paklausiau, kas buvo jo mokytojai, jis tik mostelėjo į savo knygų lentyną, konk­rečiai – į Julio Cortázaro romaną „Žaidžiame klases“.

Savo mokytoju laikau ir Algį Mickūną, kuris savo mokytoju vadina Sokratą. Vadinasi, ir Sokratas yra mano mokytojas – tik netiesiogiai, per tarpininką.


Priėjome antiką, kad ir ne per D. Dilytę. Ar pavadinimai „Maxima“ ir „Akropolis“, kurie tapo kiekvienam atpažįstamais laiko ženklais, kilo iš konsultacijų su antikinės literatūros žinove jūsų šeimoje?

Mamos tiesiogiai neprašiau sugalvoti pavadinimų. Kiek atsimenu, „Akropolį“ pasiūliau aš, o „Maximos“ istorija visai kita: pats girdėjau kelis žmones su įvairiomis detalėmis teigiant, kad jie sugalvojo. Bet manęs tarp jų nėra.


Ganėtinai humanitariški pavadinimai.

Man jie atrodo vykę. Savo festivalį pavadinome „Open Books“, vis dėlto man gražiau lotyniškai arba graikiškai.


Ir Antanui A. Jonynui būtų labiau patikę, jei festivalis vadintųsi „Atviros knygos“.

Tiktų ir „Atverstos knygos“. Nors taip pavadinti nebuvo mano sprendimas, priimu jį irgi kaip laiko ženklą.


Kita vertus, prekybos centro „Aukuru“ nepavadinsi.

Man vienas veikėjas aiškino, kad „Akropolį“ derėjo pavadinti „Rambynu“. Neprastas, beje, pasiūlymas.


O kaip vertinate sąvokos inversiją, kai originalusis Akropolis užleido pirmąją reikšmės vietą prekybos centrui?

Apie tai netgi „Dviračio žinios“ kūrė siužetus. Pats kaltės nejaučiu.


Pastebėjau, kad suabejojote savo prisiminimais apie „Akropolio“ pavadinimo kilmę. Juk iš tikrųjų mes, kiekvieną kartą grįždami į atsiminimą, jį truputį perkuriame. Dabar populiarus norvegų rašytojas Karlas Ove Knausgårdas, romanų cikle „Mano kova“ itin detaliai aprašydamas asmeninę patirtį, leidžiasi į giliausius atminties užkaborius. „VP grupės“ istorija sudėtinga. Šio amžiaus pradžioje su partneriais susigrąžinote PVM per „Spindulio“ neįgaliųjų draugiją, ant Šeškinės ozo norėjote statyti daugiaaukštį, vienu metu perėmėte ir tuomečio „Lietuvos“ kino teatro valdymą. Vėliau – ne­įprastas Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimas ir vadinamoji „Leo LT“ afera. Kaip atsimenate tą agresyvų laikotarpį, oligarchinių grupių kovos areną?

Taip... Viskas juk prasidėjo net ne šiame amžiuje, o praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį. Tuomet aplinka buvo kitokia. Dabar, gyvenant Europos Sąjungai priklausančios valstybės sostinėje, lengva teisti ir kritikuoti.


Ką atsimenate teigiama?

Pirmiausia – veržlumą. Statėme ir kūrėme greitai, sparčiai ir darbščiai. Perėjome džiungles. Teigiamai vertinu tai, kad tų, kurie žaidė negražiai, stipriai peržengdami raudonas linijas, šiandien nebėra.


Kas jums yra ryški raudona linija? Smurtas?

Nebūtinai. Tai ir smurtas, ir subtilūs teisiniai dalykai, ir piktnaudžiavimas valdžia. Jūsų paminėti atvejai netgi nebuvo kraštutiniai – buvo dar baisesnių.

Atsimenu, „Maxima“ viena pirmųjų, vos įvedus kasos aparatus, pradėjo mokėti PVM. Sukūrusi tink­lą, „Maxima“ nebegalėjo sau leisti slėpti PVM, nors Vilniuje tuo metu daugybė prekybininkų tai darė ir todėl turėjo penktadaliu didesnes maržas. Kadangi konkuruoti nebuvo lengva, kildavo idėjų pasinaudoti įstatymu numatytomis lengvatomis. Dabar niekas tuo nesididžiuoja. Tačiau įvertinęs tuometę aplinką, supranti motyvaciją, viskas pasidaro šiek tiek aiškiau.


Kitos oligarchinės grupės vienas lyderių, buvęs „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis įkliuvo, nes nejuto savo galios ribų. Ar pats jautėte savo ribas?

Apie tai nemažai galvojau. Tęsdamas raudonų linijų metaforą sakyčiau, kad esu ant jų užmynęs. Tačiau neperžengęs.


Donato Ulvydo filmo „Valstybės paslaptis“ apie prezidentės Dalios Grybauskaitės dešimtmetį viename epizode pasirodo ir dar palyginti labai jaunas Ignas Staškevičius, pasirašantis „Leo LT“ sutartį. Filme dramatizuotai vaizduojama, kaip šalies vadovė atseit išardė šitą klaną.

Aš pasirašiau ir „Leo LT“ sukūrimo, ir sunaikinimo sutartį. Tačiau šiame procese mano vaidmuo buvo toks, kad nesijaučiu tuomet užmynęs ant raudonos linijos.


Ir kas paskui atsitiko „Vilniaus prekybos grupei“?

Konstatuoju, kad netrukus po „Leo LT“ sunaikinimo „Vilniaus prekybos grupės“ nebeliko.


Tuomet humanitarinė veikla padėjo atstatyti vidinę programą? Ar gali būti, kad dabar verslas pačiam tampa tiesiog hobiu, o knygos – pagrindiniu darbu?

Na, man tai yra gyvenimo būdas, formuojantis darbotvarkę, mintis ir nuotaiką. Nors visuomet skaičiau knygas ir rašiau tekstus, dabar nebeturiu vykdomojo darbo – nesu direktorius. Skirtumas didelis.


Atsiperka?

Kai esi UAB akcininkas, tikiesi dividendų ir akcijų vertės augimo. VšĮ steigėjas nesitiki jokios grąžos. Šia prasme mano veikla neatsiperka.


Ar turėjote įtakos „Sofoklio“ leidyklos sprendimui leisti solidžias knygas nesiveliant į vienadienių romanų leidybą?

Kadangi „Sofoklyje“ nedirbu, ne viską, kas ten vyksta, lemia mano sprendimai ir net ne viskas man ten patinka. Taip veikia pasaulis: jeigu nori daryti taip, kaip atrodo tau teisinga, tuomet pats turi daryti. Kaip „Sofoklio“ steigėjas, aš pasiūlau išleisti kai kurias knygas ir pats jas paremiu.


Susitikome šalia buvusio „Lietuvos“ kino teatro, kuris trumpai priklausė ir „VP grupei“, dabar – „Mo“ muziejaus, kuris ponams Butkams tapo tam tikro išsipildymo idėja. Kokią prasmę pačiam teikia „Open Books“?

Jeigu abu reiškinius lyginsime tiesiogiai, bus labai juokinga. Panašų potyrį man buvo sukėlęs nebent Vilniaus maratonas.


Nes irgi esate iniciatorius?

Na, žmonės taip kalba. Buvau vienas maratoną rengiančios viešosios įstaigos steigėjų, bet iniciatoriais vadinu tuos, kurie Vilniaus maratoną nubėgo pirmą kartą. Ar tai buvo mano išsipildymas? Taip, vienas jų.

Prieš 20 metų bėgimus rengdavo arba tikri profe­sionalai, arba visiški mėgėjai, bėgdavę kieno nors sodyboje aplink kūdrą. Tuo metu jaučiau, kad yra žmonių viduriukas, kuriems būtų smagu bėgti ir su profesionalais, ir su mėgėjais, taip mačiau darant Dubline arba Romoje.

Tai panašu į literatūros festivalius: vieni yra elitiniai, kaip „Poezijos pavasaris“, bet veikia ir knygų klubai, kuriuose aptariama popsinė literatūra. Manau, galima kurti terpę, humanitarinę erdvę, kuri nebūtų vien elitinė, bet nebūtų ir vien profaniška, „patiko / nepatiko“ tipo.


Knausgårdas knygoje „Vasara“, kuri dar neišversta į lietuvių kalbą, miesto bėgikus, paupių bėgūnus aprašo kaip tuos, kurie bėga visiškai be tikslo – nei saugodamiesi nuo pavojaus, nei norėdami laimėti.

Banali mintis. Kažkas yra sakęs, kad nieko nėra komiškiau už gatve bėgantį žmogų. Anksčiau Vienoje buvo draudžiama lakstyti, nes tai neoru. Bėgimas taip paplito todėl, kad tai kur kas daugiau nei pavojaus vengimas ar aukso medalio siekis.


Kas yra sunkiau – pabaigti storą knygą ar nubėgti maratoną?

Maratoną man nubėgti nebėra sunku. Reikėjo daug praktikos, daug treniruotis, palaikyti fizinę formą.


Skaitymui irgi reikia.

Skaitymui irgi. Perskaityti „Ulisą“ arba „Budenbrokus“ irgi reikia savotiškos ištvermės.


Pavyko nubėgti „Ulisą“ iki finišo?

Tai ne visai tas pats. Kai nubėgi maratoną per organizatorių nustatytą laiką, tu tai žinai. Kaip teisingai iki galo nubėgti „Ulisą“, nežinau.


O ar bus iš ko nubėgti „Open Books“? Poezijos ir dokumentinės literatūros turbūt užtenka, o prozos? Mano supratimu, pastaruoju metu išėjo vienas stiprus, europinio lygio romanas – Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ – ir tai dar 2016-aisiais. Ir kodėl šis festivalis netaps rašytojų renginiu tiems patiems rašytojams?

Mano nuomonė kita: ir apie Kmitą, ir apie grožinės literatūros lygį, ir apskritai apie problemą. Festivalyje galima kalbėtis ir apie vertimus iš užsienio kalbų.


Užpraėjusioje Vilniaus knygų mugėje Giedra Rad­vilavičiūtė įvardijo tik du rašytojus, kurie yra nuo Dievo – tą patį Kmitą ir dar Marių Martynenko.

Žavi mane tokie skambūs pasakymai.


Kitaip sakant, išteklių jums užteks?

Neabejoju. Jeigu yra paklausa, bus ir pasiūla.


Ir tam tikra prabanga. Per vieną sezoną jau vyks trys literatūriniai festivaliai: „Open Books“, „Vilniaus lapai“, „Paviljono knygų savaitgalis“.

Įvairių sričių atstovai dabar nuolat mini ekosistemas. Jeigu rasis daugiau diskusijų apie literatūrą, leidybą, visiems bus geriau. Jeigu stengsimės išgryninti literatūrą palikdami tik tai, kas neva vertinga, tuomet rizikuojame, kad tik Kmita ir teliks. Jeigu į reiškinį žvelgsime atviriau ir atlaidžiau, ieškodami grožio ir prasmės, tai, žiūrėk, ji ir atsiras.

 

Draugai