Ilka Piepgras. Mirusių baltųjų drabužiai: brangiai parduodama tai, kas buvo išmesta

Menininkas Jojo Gronostay’us Ganos sostinėje Akroje, turguje, perka dėvėtus drabužius ir naudoja juos naujam mados prekės ženklui kurti, kartu atskleisdamas daiktus išmetančios visuomenės beprotybę.

Kantamanto turguje prigrūsta šimtai išblukusių saulės skėčių, po kiekvienu jų guli krūvos drabužių: marškinėliai, kelnės, diržai, poromis surišti batai – ir viskas labai pigu. Keliskart per savaitę atgabenama naujų didžiulių paketų, vadinamųjų kamuolių, kuriuose – dėvėti drabužiai, surinkti ar paaukoti turtingose Vakarų šalyse. Vietiniai šį turbų vadina „bend-down boutique“, mat norint iš krūvos išsirinkti tinkamų drabužių, reikia pasilenkti.

Paryžiaus aukštosios dailės mokyklos (École des Beaux-Arts) baigiamojo kurso studentas J. Gronostay’us, turintis ganietiškų šaknų, pavasarį kelias savaites kapstėsi Kantamanto turguje ieškodamas „Normcore“ stiliaus drabužių (tai kasdieniška abiem lytims skirta apranga, pavyzdžiui: treningai su gobtuvais ar sportiniai marškinėliai, kostiumai, pašto darbuotojų ar karių uniformos). Turguje J. Gronostay’us rado įdomių dalykėlių: raudonus marškinėlius su užrašu „Change Starts Here“, „Princeton“ treningą su gobtuvu ar neperšaunamą liemenę. Ganos žmonės, sako jis, yra perdirbimo meistrai: atkakliai remontuoja sugedusius automobilius ir elektros prietaisus. Kai 8 dešimtmetyje Ganoje pasirodė pirmieji dėvėti drabužiai, visi labai stebėjosi, kodėl kažkas išmeta nepriekaištingos būklės daiktus. Vietiniai įtarė, kad atiduodami mirusiųjų drabužiai, ir kalbėjo apie „dead white men’s clothes“ (mirusių baltųjų drabužius).

Turguje J. Gronostay’us išsirinko per šimtą rūbų, parsivežė į Berlyną, atidavė į valyklą ir suteikė kolekcijai DWMC („Dead White Men’s Clothes“) vardą. Kai kur jis išsiuvinėtas ant kišenės, kai kur didžiulėmis raidėmis puikuojasi virš marškinėlių logotipo ar ant striukės nugaros.

Dabar J. Gronostay’aus radiniai tvarkingai sukabinti Vokietijos sostinėje įsikūrusioje agentūroje „Amsterdam Berlin“. Baltos sienos fone jie su pompastiškais logotipais atrodo stebėtinai prabangiai. Rugsėjo 30 d. kolekcija pristatyta Paryžiuje, paskui drabužius bus galima įsigyti internetu. Kainos prasideda nuo 150 eurų. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo ciniškai, bet tai meninis projektas. Visi 118 drabužių yra sunumeruoti ir menininko pasirašyti, tarsi kiekvienas jų būtų fine-art-print. Gautos lėšos bus skiriamos jauniems Ganos dizaineriams paremti.

Vilmos Mosteikienės nuotrauka
Vilmos Mosteikienės nuotrauka

Prieš tai Kantamanto turguje J. Gronostay’us ieškojo vakarietiškų prekės ženklų kopijų. Rado batų porą, ant kurios buvo atspausti ir „Gucci“, ir „Balenciaga“ ženklai – iškart du visų taip trokštami pavadinimai. DWMC irgi žaidžia logotipo galia: jį atspaudus, pavyzdžiui, ant „Princeton“ treningo, drabužis iš esmės transformuojamas – tampa dalimi serijos, kuri vien dėl riboto tiražo turėtų pažadinti norą pirkti. „Berlin Amsterdam“ agentūros meno direktorius Moritzas Grubas sako sąmoningai pakėlęs kainas, kad išprovokuotų pirkėjų dėmesį: treningas kainuoja 300–400 eurų, marškinėliai – nuo 150 iki 250, kostiumas – 1000, striukė – 1500 eurų. Į klausimą, kiek drabužiai kainavo turguje, projekto sumanytojai atsako aptakiai: „Labai mažai, beveik nieko.“

Žinoma, beverčius drabužius pardavinėti astronominėmis kainomis ten, kur jie kadaise buvo išmesti, yra provokacija. M. Grubas sako: „Šiandien nėra paprasta nusipirkti drabužių, nesukant galvos dėl jų pagaminimo sąlygų, poveikio aplinkai.“ Ir maisto, ir mados srityje ieškoma teisingiausių moralinių sprendimų: vartotojai domisi kilmės šalimi, pagaminimo būdu, o gamintojams rūpi patvarumas. Dizaineris Demna Gvasalia neseniai savo prekės ženklu „Vetements“ atskleidė mados industrijos absurdą: sukūrė marškinėlius panaudojęs skubių siuntų pristatymo įmonės DHL logotipą ir spalvas. Brangūs marškinėliai buvo graibstyte graibstomi visame pasaulyje. Kai dizaineris DHL uniformą stilizavo, J. Gronostay’us žengė dar toliau – panaudojo originalą.


Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė
„Zeit Magazin“, 2018-09-20, Nr. 39