Ingrida Veliutė. Knygą apie lenkus patartina skaityti Lenkijoje

Nuoširdžiai tempiama akademinė straipsnių rašymo našta, skaičiuojamas laikas ir už sausas mokslines publikacijas gaunami „taškai“, todėl dažniausiai tenka atsisakyti lengvesnio pobūdžio tekstų be mokslinių išnašų ir išvadų. Tos neišreikštos idėjos kurį laiką pasiblaško smegenų vingiuose, tuomet nusėda dokumente be pavadinimo ar užrašų knygelės paraštėse ir lieka ten, kol morališkai pasensta. Šįkart irgi būtų atsitikę lygiai taip pat, jeigu polish intercity traukinyje iš Torunės į Varšuvą būtų veikęs bevielis internetas. Tačiau lyg tyčia pilkos ir melsvos spalvos vagonai pasirodė per seni šiai technologijai, taigi teko išsitraukti jau prieš kurį laiką pakeliui į Vroclavą pradėtą skaityti Rimvydo Valatkos knygą „Jogailos akmuo Lenkija“ („Versus aureus“, 2015).

Autorės nuotrauka

Tiesą sakant, net nebuvo minčių jos skaityti, o juo labiau ką nors apie tai rašyti, nors jau nuo Vilniaus knygų mugės po akimis šmėsčiojo savo ryškiu raudonu viršeliu su vidutiniškos kokybės nuotrauka. Tačiau balandžio pabaigoje teko keliauti į seniai suplanuotas, bet kaip visada netikėtai į dienotvarkę besi­braunančias paskaitas Vroclave. Ėmiau dairytis kokio nors skaitalo, nes turėjau vos vieną pradėtą elektroninę knygą, beje, irgi lietuvių autoriaus – T. Kavaliausko „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“, bet apie ją gal kitą kartą, jeigu tekstas vėl neužsiliks kur nors bevardžiame popieriuje.

Akimis beieškodama, kas tiktų diskusijos pradžiai su kolegomis iš universiteto, vėl užkliuvau už to raudono viršelio. Specifinis pirmąkart atverčiamos knygos čežėjimas, pirmasis sakinys, jog „tai ne kelionių vadovas po Lenkiją“, ir net pirmasis skyrius „Ambicija“ su jau antroje eilutėje paminėtu Vroclavu privertė traukti kelionei supakuotą fotoaparatą ir persifotografuoti reikalingą skyrių, kad nereikėtų knygos vežiotis pirmyn atgal kelis šimtus kilometrų. Labai knietėjo patikrinti, kiek joje teisybės, net jei autorius su TOKIA rašymo patirtimi.

Kelionėms dažniau ieškausi romano, apybraižos ar kelionių dienoraščio apie šalį, į kurią kitiems pavyko nukeliauti anksčiau. Šioje kategorijoje tarp favoritų paminėčiau E. Aukštakalnytės-Hansen „Mama Afrika“ (2008), T. Shaho „Paris Syndrome“ („Paryžiaus sindromas“, 2014) ir kitus, padėjusius žvelgti ne pro rožinius akinius. Todėl pasirodė, kad ir Valatkos knyga bus gerokai intelektualesnis tekstas nei reklamomis perpildyti vadovai po Lenkijos miestus. Be to, laukė aktyvus bendravimas su Vroclavo akademine bendruomene, galinčia plačiau papasakoti apie „lenko sielą“.

Knygos intencija vienareikšmiškai atitiko mano pažiūras, nes daug metų visiems įrodinėju, kad lenkai fantastiški žmonės, puikūs pašnekovai, konkurencingi kolegos ir svetingi šeimininkai, todėl gera skaitymo pradžia labai nudžiugino. Pakeliui internetu pradėjau atakuoti Vroclave gyvenančius draugus klausimais iš knygos: „Tai kur čia tas brazilų turgus?“ Įsivaizduodama, kaip eisiu ieškoti neįprastų suvenyrų, pranešimų langelyje pamačiau pakaušį krapštančių žmogeliukų vaizdelius ir atsakymą: „Nie wiem.“ Bet juk visi negali visko žinoti.

Pervertus porą skyrių paaiškėjo, jog kalbintos išskirtinai aukštas pareigas užimančios asmenybės. Tai paskatino ieškoti kabliukų ir tolesnius skyrius skaityti atidžiau, tik jau per kitą kelionę. O kol kas 2016-ųjų Vroclavo – Europos kultūros sostinės – kasdienybė.

Penkios dienos ir septynios naktys Europos kultūros sostinėje1

1 diena. Bundantis miestas. Saulė jau pakilusi gerokai virš horizonto, bet pro autobuso langus matosi tik vienas pagyvenęs vyriškis ir kepurę iki akių užsitraukusi mergina. Skuba su savo mintimis rytinėje miesto ramybėje. Lenkai labai draugiški žmonės, dar išlaikę tradiciją būtinai pasikviesti svečią į namus, kad ir kaip būtų keista belstis ten vos prašvitus. Geriant ankstyvą kavą ir glostant draugų augintinį, bandau remtis Valatkos knyga ir išgauti pikantiškų detalių. Bet vroclaviečiai trauko pečiais... Puikiai pažįsta ten minimų oligarchų pavardes, tik mato juos kiek kitaip, pajuokauja apie miesto prezidentą R. Dutkiewiczių, o lenkų ambicijas įsitvirtinti šiame istoriškai sudėtingame mieste piešia kiek blankesnėmis spalvomis.

Skubrus nuvargusio po kelionės turisto žvilgsnis į rotušę, į „Jaś i Małgosia“ – namus įsimylėjėlius, beveik pasiseka užkliūti už mieste išsibarsčiusių mažučių nykštukų figūrėlių2. Naktis prasideda su mintimis surasti gražuolę nykštukę Klarą, vagiančią kosmetikos priemones ir besigražinančią varinėmis rankelėmis. Nuolatinis tramvajaus gaudesys primena, kad esi dideliame mieste ir lauki naujo susitikimo.

2 diena. Nežinojimas, kam skaitysi paskaitą, prilygsta aklam pasimatymui, lyg ir ruošiesi, bet visada lauki siurprizo. Moderniai įrengtoje auditorijoje sugenda toks nekaltas tobulų linijų belaidis padarėlis – pelytė... „I to juz nie pierwszy raz“ („Ir taip jau nebe pirmą kartą“), – tyliai bamba aptarnaujantis darbuotojas. Tenka studentų prašyti senos ir patikrintos... Bet šita diena ne apie paskaitą, o apie miestą, kai kelias nesąmoningai pasisuka bastioninę tvirtovę menančia gatve Podvale (pažodžiui – „palei griovį“). Gerokai pakitusios, bet vis dar harmoningos fosos linijos vingiuoja vandeniu atskirdamos seną ir naują miesto dalis. Net Antrasis pasaulinis nesugebėjo išgąsdinti šios gracijos, tik šiandieniai infrastruktūros sprendimai vietomis nutraukia kurtinos vingius, tačiau niekas per daug nesiskundžia, jog pristabdė miesto plėtrą –­ anaiptol, už Podvale gatvės, išlaikydamas laužytą liniją, dunda tramvajus.

Toliau nuo turistų pramintų takų pasipila eilė žavingų XIX a. pastatų. Santūrūs, bet išraiškingi, aukšti, stambūs tūriai atkreipia į save dėmesį žavingais erkeriais ir pusapvaliais balkonais, autentiškomis tvorelėmis ir medinėmis durimis. Kuo toliau nuo centro, tuo daugiau autentiškų štrichų, tuo varganesni pro juos žiūrintys veidai. Pradeda kirbėti mintys apie kontrastą tarp išblizginto senamiesčio, erdvių Europos kultūros sostinės centrų, „Bar Bar“ kavinės ir varganų, skubančių, neturtingų, benamių... Bet gal tik akimirką, nes užklupusi audra priverčia prieglobsčio ieškoti grandioziniame prekybos cent­re. Laimei, netoliese įmantraus dizaino dramos teatras su žalia ekosiena – bent jau yra kur paganyti akis.

3 diena. Daugėja Vroclave pramintų kilometrų, aplankytų vietų, sutiktų žmonių: profesoriai, habilituoti daktarai, tiesiog mokslų daktarai, sutiktieji gatvėje. Kuo ilgiau vaikštau, tuo daugiau galvoju apie Kauną. Vroclavas turi tai, ko siekiame mes. Klausimas vroclaviečiams: ką davė Europos kultūros sostinės titulas? Atsakymas beveik toks, kokio tikėtasi: ne per daugiausiai. Gal kiek patvarkytas miesto centras, šiek tiek daugiau renginių, kurių ir taip netrūko, o į geriausius iš jų vis tiek negausi bilietų. Stabtelėti priverčia prie rotušės įtaisyta priekaba su dviračiu, 3D akiniais ir demonstruojama videomedžiaga. Akivaizdu, kad EKS rengėjams nereikia ypatingų leidimų, norint kažką demonstruoti miesto centre. O pageidaujantiems nesudarkyto rotušės vaizdo, teks pėdinti prie nugarinio fasado. Prie Świdnicka gatvės ir „Bar Bar“ kavinės nuolat keičiamos EKS vėliavos, tačiau ji gerokai tuštesnė nei mažutės užeigėlės be iškabų. Aš irgi renkuosi tokią, kur tikresni žmonės ir nepopulistinės iškabos. Tačiau sėdžiu ir galvoju, ką reikėtų padaryti kitaip, kad Kaune tai nesikartotų. Kad kultūros sostinė iš tiesų paliestų bendruomenę, o ne keliasdešimt kvadratinių miesto centro metrų. Kad tie, kurie skuba susirūpinusiais veidais, iš tiesų „užkliūtų“ už EKS dėl infrastruktūros, dėl bendruomenės telkimą, dėl sprendimų svarbos, o ne stebėtų ryškias renginių, į kuriuos sudėtinga pakliūti, reklamas, nuplyšusių vėliavų keitimo ceremonijas ten, kur vaikšto tik ne visai blaivūs turistai.

4 diena. Kaip atpildas už energijos išeikvojimą rytinėse paskaitose – Hala stulecia (Šimtmečio salė) – vienas iš tų nepamirštamų ir laikui nepavaldžių statinių. Toks pat betonas, kurį vokiečiai naudojo Vroclavo tvirtovės statybai ir kuris kaip technikos naujovė atsirado Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios kupole. Čia jis kaip rakštis fortifikacijų kritikams – tas pats medžiagiškumas ir toks pat „okupacinis“ paveldas, tik kitoje vietoje pripažintas UNESCO, o savo tūriu, statybos pobūdžiu bei technologija lenkia daugelį to laikotarpio pastatų. Na, ir greta prisiglaudęs kuklus modernizmas, toks patinka net man: aiškių linijų, subtilių šviesių atspalvių, o svarbiausia – tobulai restauruotas ir išlaikęs tą pačią gyvenamąją funkciją.

Vėlyvą vakarą – nykštukų fiesta –­ beveik keliaklupsčia pereitas visas Vroclavo senamiestis. Jau seniai nebuvau taip įsitraukusi į turistinių objektų medžioklę ir čia pat prisimenu Kauno politikų norą –­ kam nors patrinti bambą ar nosį3... Seniai to nebedarau dėl elementarios higienos, bet mažoji architektūra miestui dažniausiai suteikia žavesio.

5 diena. Nesėkminga suvenyrų paieška ir visos šventos gatvės – toks ilgo pusdienio pavadinimas. Katedros, bažnyčios, viešbučiai, Valatkos aprašyto kardinolo namai, kunigų seminarijos, paslėptas vidinis kiemelis. Nuo intensyvaus dairymosi į restauruotus Katalikų bažnyčiai priklausančius pastatus –­ pailsėti į kitą Oderio pusę. Sutvarkyta krantinė miestą atgręžė į upę: čia jau gali stebėti pro šalį kursuojančius vandens taksi, vertinti meno kūriniais virtusias ir vandenyje plūduriuojančias galvas, prigulti ant žalio šaligatvio ir klausytis Oderio bangų. Tai jau kvepia kultūra ir sostine, tik nežinia, ar subtilūs urbanistiniai sprendimai –­ iš tiesų kultūros sostinės dalis, nes jokių EKS ženklų šioje jaukioje vietoje nebematyti. Greta fantastiško tūrio, bet tuščios bibliotekos ir nežinia kam statomų stiklinių prekybos centrų, tai tikra atgaiva urbanistinėje miesto plėtros sprendimų grandinėje. Na, ir popietė svečiuose pas kitokius lenkus, priminusi seną tiesą, jog sušildo ne sienos, o žmonės.

Naktinis trypčiojimas stotyje belaukiant vėluojančio autobuso vėl grąžina niūrius vaizdus, šaižiai klykiančius policijos automobilius ir lieka vienintelis noras – skaityti toliau.

Antroji kelionė ir knygos skaitymo atomazga

Pradžioje minėtasis intercity, perpildytas ir be interneto ryšio, priminė Valatkos knygą, kurią geriausia skaityti Lenkijoje. Įpusėjus pradėjo aiškėti įvairūs skerspjūviai. Per žymių žmonių asmenybes pamažu atsiskleidė svarbiausios istorinės peripetijos, ypač XX a. skauduliai, ne kartą įvairiais rakursais akcentuota „Solidarumo“ judėjimo reikšmė griūnant komunizmui ir prie to prisidėję žmonės –­ nuo kardinolo H. Gulbinowicziaus iki paprasto bedarbio. Šiokį tokį skepticizmą teksto atžvilgiu sukėlė pernelyg teigiamas visuomenės veikėjų, tokių kaip Gdynės prezidentas ar uosto direkcijos vice­prezidentas, veiklos pristatymas. Jie neabejotini Lenkijos inovacijų ir pažangos formuotojai, tačiau tai gali kelti atmetimo reakciją4. Ilgainiui ėmė varginti ir pernelyg intensyviai įrodinėjami lenkų ryšiai su Lietuva, giminių ir istorinių šaknų paieškos Vilniuje. Džiaugiausi, kad dar studijų metais buvau priversta perskaityti „Boże igrzysko“ („Dievo žaislas“) originalo kalba, nes be Lenkijos ar bent jau Abiejų Tautų Respublikos istorijos pagrindų nepavyks suprasti daugelio dalykų, o besikartojanti rubrika „Laiko blyksnis“ gali pasirodyti it visiškas nesusipratimas.

Jei rašyčiau knygą apie lenkus, tikrai atsisakyčiau tos pavardžių lietuvinimo versijos, kurią pasirinko autorius. Daug metų lenkai juokiasi ir sako, kad puikiai moka lietuviškai, nes prie bet kurio lenkiško žodžio tereikia pridėti galūnę -as. Išgirdę lietuviškai tariamas užsieniečių pavardes, niekaip nesupranta šios mūsų kalbos ypatybės.

Tikra atgaiva skaitančiajam – interviu su L. Wałęsa. Nepralenkiama asmenybė, kurios portretas Lenkijos knygynuose šmėžuoja beveik taip pat dažnai kaip Kenijoje – B. Obamos. „Tvarkydami mūsų šalis, galvokime, kaip galėtume prisitaikyti prie kitų – lyg „Lego“ kaladėlės. Iš jų galima pastatyti daug dalykų.“ Balsu skaičiau kai kurias šio interviu vietas besidžiaugdama minties vingiais. Juo labiau kad daugelis mano sutiktų lenkų, architektai, mokslininkai, mažesnių miestelių burmistrai, formuojantys šiandieninę Lenkiją, nuolat klausia, kodėl tie lietuviai ant mūsų taip siunta. Juk galėtume kartu nuveikti daug gražių dalykų, galėtume kartu susivienyti prieš bendrus nedraugus... Ir jau kažin kelintą kartą tenka teisintis, kad man patinka Lenkija ir jos žmonės, kad mūsų mentalitetuose daug bendra.

Pastebiu, kaip stipriai pradedame nuo Lenkijos atsilikti ir konferencijose greit galėsime tik klausytis, nes novatoriškumu pasigirti nebebus kaip. Kiek nustebino pasikartojantis Valatkos klausimas apie didvyrius, tiksliau, iš anksto kitiems pašnekovams pristatomi legendinio prezidento Wałęsos atsakymai. Ar ne natūralesni būtų atsakymai be išankstinių prezidento interviu fragmentų?

Na ir pabaigoje, be abejo, virtuvė –­ neatskiriama lenkiškosios kultūros dalis. Tvarkinga staltiesė ir lietiniai su įvairiausiais įdarais netikėtai užklupusiems, –­ geriausia, kas yra namuose, atiduodama svečiui. Ar mūsuose šita tradicija vis dar išlikusi? Kažkada pažįstamas juokavo, kad jei valdžia Lenkijoje pakeltų mėsos ir alkoholio kainas, netrukus įvyktų sukilimas. Pasidžiaugiau, jog knygos autorius pagaliau „nuleido“ į lėkštę cepelinus, kurie vis pristatomi kaip itin tradicinis lietuviškas patiekalas, – pilna jų ir Lenkijoje, ir Vokietijoje, tik gal šiek tiek skiriasi receptai. „Złe Mięso“ („Pikta mėsa“) – vegetariško maisto restoranas, į kurį pasikvietė draugai suvalgyti vegetariško burgerio su paplotėliu iš burokėlių, beveik nesiskiriančio nuo aukštos kokybės maltinuko. Jeigu nori alaus – pėdink ir atsinešk iš gretimo restorano, nes čia maitinasi miesto sveikuoliai. Tie patys draugai tuoj pat pasijuokia iš Lenkijoje vyraujančios nuomonės: jeigu tu ne mėsėdis, netikintis ir negeri degtinės, vadinasi, esi gėjus...

Traukinio mašinistas atsiprašo, kad Warszawa Centralna (centrinę Varšuvos stotį) supainiojo su kažkokio miestelio stotimi, kupė visi nusijuokia ir išsiskirsto savais keliais: kas į Varšuvą, kas namo – į Lietuvą. Paskutinius puslapius perskaitau namuose. Peržvelgus autoriaus nuopelnus, nebesinori kibti prie leidinio trūkumų, juolab kad skaityti verta ne vien „lenkoskeptikams“, bet ir tiems, kurie jau mano viską apie šią šalį žinantys; rekomenduotina – Lenkijoje, kur nesudėtinga išgirsti daug kitų lenkiškai lietuviškų arba lietuviškai lenkiškų istorijų.

 

1 Ištraukos iš dienoraščio, reflektuojančio 2016 m. Vroclavo kasdienybę ir skatinančio kritiškai žvelgti į Kauno pretenzijas iškovoti EKS titulą.
2 Per projektą įvairiose miesto vietose įkurdinta apie 300 žalvarinių nykštukų. Kiekvienas iš jų turi savo vardą ir istoriją. Tai patraukli turistinė pramoga, skatinanti susidaryti individualų maršrutą po Vroclavą (krasnale.pl). Šiuo metu tai ir papildomos reklamos galimybė įstaigoms, norinčioms greta savo firmos pasistatyti mažutį nykštuką.
3 „Vienur gali kam nors nosį patrinti, kitur – pilvą, sugalvoti norą, o Kaune tokių dalykų labai mažai“, – sakė Kauno vicemeras S. Kairys (kaunas.kasvyksta.lt/2016/05/04/kultura/kaunas-laukia-ideju-desimciai-nauju-skulpturu-miesto-centre/#ixzz48olUOGIt).
4 Tiesmuka antraštė ir nepelnytai primityvokas knygos pristatymas iškart atsirado „Delfi“: www.delfi.lt/news/ringas/abroad/lietuviu-ode-lenkams-isklojo-kur-jie-mus-lenkia.d?id=69150936.

Draugai