Tai, kas atsitiko kartą, gali nebeatsitikti niekuomet. Tačiau tai, kas atsitiko du kartus, tikriausiai pasikartos ir trečiąjį.

P. Coelho. „Alchemikas“

 

Viena iš tų citatų, kurios nepasensta, nenusibosta ir nuolat pasiveja vieną ar kitą gyvenimišką akimirką. Suvokus, jog paskutinis metro jau ne pirmą kartą per savaitę nuvažiuos anksčiau, nei baigsis smalsumas tyrinėti naktinio miesto kultūrą ir subkultūras, neteko nusivilti nė akimirkos, nes tai reiškė tik dar keletą naujų atspalvių jau pradėtoje dėlioti Lisabonos mozaikoje.

Kažkada buvusi tolima ir nepažįstama šalis, pastaruosius penkerius metus Portugalija lyg magnetas kasmet traukia ne tik dėl šilto klimato ir plačių šypsenų. Gamta ir kultūra čia gausi netikėtumų, darbiniai susitarimai su portugalais visada preciziškai tikslūs ir konkretūs, o kultūros, meno, paveldo srityje dirbančiųjų požiūris į aktualias problemas beveik analogiškas lietuviškajam. Skamba neįtikėtinai, tačiau tokios artimos kasdienės godos, kaip, turint ribotą finansavimą, pasiekti maksimalų rezultatą; kaip, nepaisant didžiulio pasipiktinimo ir iš esmės keičiant koncepciją, suvilioti daugiau jaunų lankytojų į garsųjį Calouste’o Gulbenkiano muziejų¹; kaip iš Europos kultūros sostinės reiškinio gauti ilgalaikės naudos miesto gyventojams arba kaip išvengti paveldo niokojimo dėl naujo greitkelio ir begalė kitų, leidžia bendrauti taip, lyg gyventume kaimynystėje ir pažinotume vieni kitus nuo neatmenamų laikų. Tai, kad jie ir mes gyvename didelių valstybių pašonėje ir esame priversti mokėti keletą užsienio kalbų², atidaro duris į kitas kultūras; tai, jog iš kadaise buvusių didelių istorinių žemių tenka susispausti į gerokai kuklesnius geopolitinius rėmus, giliai širdyje leidžia jausti buvusios megakultūros alsavimą; tai, jog vis užkliūvame už tokių istorinių neteisybių kaip karai, okupacijos arba žemės drebėjimai, skatina ieškoti vis naujo, bet nebūtinai prastesnio kultūrinio tapatumo takelio. Jau kelerius metus priebėgomis palyginant vieną ar kitą kultūrinį reiškinį, po truputį smelkiasi supratimas, jog svarbiausia jausti nacionalinį išskirtinumą, bet tuo pat gebėti komfortiškai gyventi ir dirbti daugiakultūrėje pasaulinėje terpėje.

Ar iš ties Europa ant karo slenksčio?

Į Portugaliją vis sugrįžti priverčia kas antrus metus organizuojamas tarptautinis renginys, sutraukiantis paveldo, turizmo ir kultūros specialistus iš viso pasaulio, ta pati priežastis ir šiemet atvedė į Lisaboną. Čia jau penktąjį kartą vyko konferencija „HERITAGE 2016 – 5th International Conference on Heritage and Sustainable Development“ („Paveldas 2016 – 5-oji tarptautinė paveldo ir tvarios raidos konferencija“). Vienas šio renginio sėkmės garantų –­ plenarinės sesijos, į kurias kviečiami tokie aukščiausio lygio specialistai kaip Prancūzijos ICOMOS generalinė sekretorė ir viceprezidentė Michèle Prats, visame pasaulyje garsus profesorius Gregory J. Ash­worthas ar pranešimus BBC rengiantis politikos filosofas Viriato Soromenho-Marquesas. Šios asmenybės nevengia dalyvaujančiųjų dėmesio, pasiduoda diskusijoms įvairiausiais kultūros klausimais prie taurės vyno ir nebijo pasakyti, jog net sulaukę pasaulinio pripažinimo savo srityje, neranda universalaus rakto visoms šalims būdingų problemų rebusui įveikti.

Ne mažiau svarbus ir tarptautinių patirčių bei praktikų pasidalijimas, itin specifinių sociokultūrinių problemų analizė, kolegų kritikos susilaukiantys bent kiek rizikingesni projektai. Suvokimas, kad artefaktai ir nematerialūs paveldėti reiškiniai daugelyje šiandienos kultūrų sparčiai niveliuojami, o gelbėti juos įmanoma tik taikant jau išbandytus modelius ir išvengiant kitose šalyse padarytų klaidų, padeda jausti Europos, o gal ir pasaulio piliečių paramą. Šiek tiek sunerimti privertė tai, jog lygia­grečiai konferencijos programai, išskirtinio dėmesio neformaliose diskusijose sulaukė tokie politiniai įvykiai kaip Britanijos balsavimas už pasitraukimą iš Europos Sąjungos, JAV prezidento rinkimai ir nuogąstavimai dėl tinkamo pasirinkimo, o Australijoje gyvenantis profesorius, išeivis iš Lenkijos, jau daug metų nevengiantis paklausti, kaip laikosi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, šiemet netikėtai susirūpino: ar tiesa, jog Lietuvai gresia išnykimas po 50 metų? Jeigu tolimosios Australijos link ištrans­liuojama tokia žinia apie buvusios LDK baigtį ir ten kažkam rūpi, galbūt reikėtų susimąstyti ir tiems nykstantiems.

Na, ir savotiškai nerimauti paskatinęs R. Gharibo pranešimas³, kaip aukštųjų mokyklų studentai ugdomi pažinti musulmonų dogmas, perimti tradicijas ir integruoti jas šiuolaikinėje aplinkoje. Lyg ir natūraliai į paveldo tyrimų kontekstą įsikomponuojantis pranešimas, tik kas 20 minučių pasikartojantis žodžių junginys „musulmonų miestai“ paliko abejonių ir privertė susimąstyti, kodėl mes neugdome savo studentų statyti „krikščionių, pagonių, budistų miestų“, o gal mokome net patys to nejausdami, ar tai kaip nors susiję su liūdnais šiandienos įvykiais, gal ir netolima ateitimi... Ir kai pakeliui namo prie lėktuvo pamatau prieš save tobulų bruožų musulmoną, susimąstau, ar iš tiesų esu tolerantiška, ar ne per mažai apie šią kultūrą žinau pati ir ar nereikėtų apie tai daugiau kalbėtis su draugais, pažįstamais, studentais. O Prancūzijos oro uoste iki dantų apsiginklavęs ES kareivis, lyg tyčia, pasirodo grėsmingiau negu tas dailus arabas. Ne vieną savaitę neapleidžia mintis, jog Europa nebe tokia, kokia buvo. Reiškiniai Nicoje, Miunchene, Stambule virpina orą ir burnoje ima atsirasti keistas niekada iki šiol nepatirtas karo prieskonis. Tai bus viena iš tarptautinių patirčių, kuriomis rudenį norėsis pasidalyti su jaunaisiais kolegomis.

Asmenukė iš 1997-ųjų...

Turint net keletą pasiūlymų į renginius, vykstančius tuo pat metu, bet skirtingose vietose, visur suspėti galima tik tikintis, jog kažkuris iš jų vėluos, ir pasikliaujant nuojauta. Vienas iš tokių šįkart buvo garsaus Portugalijoje fotografo Jorge’o Molderio parodos atidarymas. Netikėtai susipažinus su parodų kuratore Cristina Filipe ir gavus asmeninį pakvietimą į pusiau uždarą renginį, teko atsisakyti deserto kartu su pasaulio piliečiais ir paveldo specialistais, nes intriguojantis fotografo veidas žadino smalsumą.

Lisabonos universitete baigęs filosofiją J. Molderis išgarsėjo kaip fotografas dar 1977 metais. Jis greitai įsigijo sekėjų, o portretinės nuotraukos netrukus buvo išspausdintos įvairiuose specializuotuose leidiniuose bei knygose. Fotografas dalyvavo tarptautinėse San Paulo (1994) ir Venecijos (1999) bienalėse. Kurį laiką jis direktoriavo garsiajame Gulbenkiano modernaus meno muziejuje, apdovanotas valstybiniais premijomis.

2016 m. liepą ekspozicijų erdvėje „Chiado 8 – Espaço Fidelidade Arte Contemporânea“ atidaryta personalinė 1997 metų portretų paroda „Anatomia e Boxe“. Pakeliui į atidarymą su kolegomis iš Kanados ir Švedijos pajuokavome, jog pagaliau ir asmenukėms atėjo laikas keliauti į parodų sales. Ekspozicija išties nustebino įspūdingo ir pedantiškai sterilaus formato parin­kimu, o asmenybės dramatiškumas, vidinis žavesys ir charizma spinduliavo ne tik iš fotografijų, bet ir iš aplink besi­sukiojančio autoriaus veido. Laiką gerokai aplenkęs asmenukių autorius turėjo aiškų tikslą –­ šokiruoti žiūrovą, leisti save pamatyti tokį, koks jis būna tik vienumoje kartu su fotoaparatu. Šio žanro mėgėjams tikrai yra iš ko mokytis ir kur tobulėti.

Muziejai, fado ir kitokia kultūra

Sėdint oro uoste negali sustoti rašyti ir bandai bent trečdaliu perteikti įgytą meno, mokslo ir kultūros potyrį, kuris banguodamas vėl ir vėl grąžina į besi­šypsantį miestą. Įspūdingas romėnų amfiteatro muziejus, kuriame pasijauti nereikšmingas ir menkas stovėdamas prieš kelių šimtmečių laiko juostą ir pro kurio langus atsiveria nepakartojamos Lisabonos terasos su senuoju tramvajumi, dundančiu pro šalį, ir tolumoje plaukiojančiais laivais. Maloni moteris metro padėjusi dviem kitataučiams mokslininkams prisiminti garsiąją markizo de Pombalio pavardę, dar kartą nusišypso jau kaip muziejaus direktorė ir padeda susipažinti su modernia ekspozicija. Miestas kupinas netikėtumų.

Kas bent kartą apsilankys Portugalijoje, neišvengiamai susidurs su fado –­ gatvėje, koncerte, muziejuje. Tai lyg mūsų sutartinės, tik gyvos ir dainuojamos ne vien per dainų šventes, bet ir įvairiose netikėtose vietose. Šįkart po gerą pusdienį trukusios dalykinės miesto analizės, kurios niekaip nepavadinsi turistine ekskursija (jei vietiniai žmonės ima klausti kelio, vadinasi jau esi susiliejęs su aplinka), atsitiktinai gavau pakvietimą į fado koncertą mažyčiame „Duque da Rua“ bare. Tokiame, kur sėdint esi priverstas šypsotis prie gretimo staliuko linksmai besišnekučiuojantiesiems jau vien dėl ankštos vietos nuolat susitinkant žvilgsniams ir vis susiglaudžiant pečiams. Tokioje siauroje erdvėje melodingos fado dainos, net nesuprantant visų žodžių, turi aiškią prasmę – sugraudinti, sujaudinti, perkelti į kažkokią sunkiai suvokiamą erdvę ir tuomet grąžinti į realybę: „Bėk, nes pavėluosi į paskutinį metro!!!“ Nesibaigiančiais laiptais žemyn, dešinėn, dar kairėn. Bet kodėl reikėtų bėgti melancholiškos nuotaikos naktiniame mieste, kur skamba draugiškas juokas ir miestas pilnas jautrių fado akordų. Net važiavimas taksi su jaunu ir laužyta anglų kalba bandančiu visaip išgirti Lisaboną taksistu, kurio automobilis nelabai nusiteikęs riedėti, taip pat yra miesto kultūros dalis, iš kurios tikrai neverta bėgti.

Kai imi manyti, jog per mokslinę sesiją surandi idealius kolegas ir vienminčius, kurių tyrimo tematika labai panaši, o požiūris į gyvenimą beveik identiškas tavajam, staiga iškyla dilema ir suvoki, jog šitiek metų gyvenai pernelyg tradicinėje, gal net archajiškoje aplinkoje, kur viskas saugiai sudėliota į lentynėles, kur, išskyrus kasdienį erzelį, ne kažin kas keičiasi. O kažkur greta yra kitas arba kitoks gyvenimas, į kurį patenki visai netikėtai po solidaus atviro „Teatro Nacional de São Carlos“ koncerto. Vienas kitas posūkis klaidžiomis Bairro Alto gatvelėmis, Salgadeiras akligatvis, Purex ir daug kitų beveik į važiuojamąją dalį išgriuvusių barų, pernelyg vyriška aplinka ir viena kita savo partneriui stipriai į parankę įsitvėrusi moteris-turistė, baugščiai skuodžianti tik vyrams priklausančia gatve. Ir jeigu kas nors paklaustų, kokia netikėčiausia tema aptarinėta per mokslinį vizitą Lisabonoje, šįkart pasakyčiau, jog tai diskusija apie 8 dešimtmečio pradžioje Kanadoje, Kvebeke, egzistavusią ženk­lų kalbą tarp gėjų, kai šis judėjimas dar buvo draudžiamas. Buvo akimirkų, kai dantis smarkiai šiepė netolerancija, tačiau galimybė stovėti (ne)turistų pusėje ir neribotai klausinėti, smalsumo patenkinimas ir kvietimas pasisvečiuoti kitoje gaublio pusėje esančiame Kvebeko gėjų kvartale tirpdė nepasitikėjimą ir mažino priešiškumą, o korektiškumas ir dalykiškumas iki paskutinės Lisabonoje praleistos akimirkos dar kartą leido patirti, kad niekada nežinai, ką pasiūlys šitas spalvingas miestas.

¹ Šiame muziejuje sukaupta viena iš turtingiausių Lisabonos meno kolekcijų: gulbenkian.pt/museu/en/.

² Portugalai „iš visų romanų lengviausiai išmoksta angliškai; anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų kursus lanko daugybė žmonių“ (Richard D. Lewis. „Kultūrų sandūra“. – V.: „Alma littera“, 2002).

³ Pranešimo santrauką galima nemokamai perskaityti čia: heritage.greenlines-institute.org/en/topics/heritage-2016-book-of-abstracts.