Irena Balčiūnienė. Kas ir kam šiame pasaulyje kelia pasibjaurėjimą?

Vargu, ar yra žmogus, kuriam kas nors nekelia pasibjaurėjimo. Raštingieji šito jausmo neužgniaužia savyje, o pasidalija su kitais. Tam nėra geresnės priemonės už periodinę spaudą. Ją sklaidydama sužinojau, kas šiurpina buvusį signatarą, parlamentarą, kultūros ministrą, rašytoją Saulių Šaltenį. Pirma – tai kreipiniai „ponia“ arba „ponas“. Antra –­ mušimas vaikystėje. Trečia – mokytojo autoritetas.
Atgimimo pradžioje lietuviams panorus atsikratyti sovietinio kreipinio „draugas“, savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiasis redaktorius Algimantas Čekuolis prie apskritojo stalo susodino rimtą draugiją: kalbininkus, užsienio kalbų specialistus, kultūrininkus. Išgirdęs pasiūlymą grįžti prie seniausiuose mūsų raštijos pamink­luose vartotų kreipinių „ponas“, „ponia“ ir „panelė“, panaikintų sovietų valdžios 1940 metų liepos mėnesio 29 dienos nutarimu, pasitarimo dalyvis Saulius Šaltenis pakraupo. Tai, anot jo, neįmanoma, nes „ponas“ yra mums svetimas „kalbos moralės ir psichologijos požiūriu“, ponas juk buvęs „kunigas, inteligentas, kuriam kaimo žmogus bučiuodavo ranką“. Baisiausia, kad „su tuo ponu mes tarsi skubame į kitų civilizuotų tautų tarpą“. O žmogaus negalima „grūsti į rėmus, negalima varžyti pagoniškų sąmonės pradų“. Jie tam priešinte priešinasi. Kalbininkas Vincas Urbutis melste meldė prisiminti dar garbingesnę senovę ir atgaivinti nepelnytai pamirštus „viešpą“, „viešpę“ ir „viešpelę“. Kilnūs maldavimai nebuvo išgirsti!
Dažnai pasvarstydavau, ar savo įsitikinimų S. Šaltenis nepamynė tapęs kultūros ministru. Laimė ar nelaimė, susidurti su aukštame krėsle pasėdėjusiu žmogumi neteko, todėl, kaip būtų į mane kreipęsis –­ „ponia“, „viešpe“, „drauge“, ar, paklusdamas madai, tiesiog vardu, –­ nesužinojau.
Tačiau S. Šaltenis neliko vienišas. Į kovą už kalbos moralę kilo naujos asmenybės. Socialdemokratų kandidatų palydėtuvių į savivaldos rinkimus šventėje sudainavęs rinkiminę dainą, Algirdas Paleckis nuo scenos kreipėsi į partijos vadovus: „Iš dešiniųjų Vyriausybių mes paveldėjome ponų Lietuvą. Ir šiandieną dalis iš mūsų kreipiasi vienas į kitą „ponai“. Aš kreipiuosi į partijos lyderius, kad mes partijos statute numatytume tokią pastraipą, kad partietis, kuris vadina kitą partietį „ponu“ –­ moka arba trylika centų į partinę kasą, arba litą trisdešimt, arba trylika litų, arba šimtą trisdešimt litų – progresiškai.“1
Kitas S. Šalteniui naktimis užmigti neleidžiantis dalykas – vaikų mušimas. „Visi padariniai, visi aktai, akcijos, televizijos realybės, performansai, matyt, kyla iš nelaimingos vaikystės“, – kasryt nušvintančiame „Lietuvos ryte“ savo skiltyje tvirtai pareiškė S. Šaltenis, aprašinėdamas raudonplaukės mergelės ir bernelio Psicho pasidulkinimą realybės šou „Akvariumas“.2 Negalėjau nesigėrėti, kaip vykusiai jis palygino du suluošintus likimus – Adolfo Hitlerio ir Vinco Mykolaičio-Putino. Pirmąjį „tėvas stropiai vokiškai pliekė, kad net vanduo, anot Balio Sruogos konclagerinių posakių, subinėj užvirdavo ir, matyt, užmušė jautrią dailininko sielą“. Tada šiam „neliko nieko kito, kaip tapti diktatoriumi ir atkeršyti tėvui, žydams ir žmonijai“. Antrąjį „tėveliai katalikai tvarkingai nustatytu laiku čaižė rykšte ir vis reikalavo padėkoti ir dar ranką pabučiuoti“. Tiesa, šis netapo diktatoriumi, bet pasuko dar baisesniu klystkeliu: „klastingai metė kunigų seminariją ir parašė Altorių šešėly“. Perskaičiusi šias iš koto verčiančias įžvalgas pamaniau, kad sumaištį galvoje Sauliui Šalteniui sukėlė pirmą kartą rodomas Tautinis Lytinis Aktas. Prabėgus trejiems metams, vartydama „Gimtąjį žodį“, radau tas pačias mintis, papildytas samprotavimais apie mokytojo autoriteto žalą asmenybei. Gintarės Adomaitytės paklaustas: „Mokytojai, kuriuos turėjote. O gal – juk būna – ir tebeturite jų dabar, vis dar randate? Mokytojai – kuo plačiausia prasme...“, Saulius Šaltenis atsakė: „Lyg ir nebuvo žmogaus, kurį mielai vadinčiau mokytoju ta plačia klasikine prasme. Gal aš tų mokytojų, vėliau ir visokių literatūros ar visuomenės autoritetų, kad ir draugiškų, įtariai purčiausi, matyt, vis baimindamasis, kad jie gali imti riboti mano laisvę?..“ Ir pridūrė: „Užaugau visai nemuštas, pastebėjau, kad visai nemušti menininkai yra gal ir šiek tiek kitokie nei pliekti vaikystėje. Kraujas užvirdavo, kai skaitydavau apie plakamą vaikystėje proletarinį rašytoją Maksimą Gorkį ar mūsų Vincą Mykolaitį-Putiną, kuris, tėvelių vis smagiai ir metodiškai plakamas, paskui turėdavo jiems ir ranką dėkodamas pabučiuoti.“3
Po tokių įtaigių išvedžiojimų lyg į juodą duobę įkritau. O įkritusi prisiminiau, kad vaikystėje, kai beržinė košė dar nebuvo valstybės reikalas, teko patirti jos skonį. Štai kodėl, suvedžiota ydingo tikėjimo, kad meilė ir griežtumas suderinami, nuklydau šunkeliais. Bet va – iš kažkokių sąmonės užkaborių ėmė ir išniro patarlė: „Už vieną muštą duoda dešimt nemuštų.“ Paskui dar sugretinau Vincą Mykolaitį-Putiną ir Saulių Šaltenį kaip asmenybes. Jergau! Kokios iškrypusios išvados ėmė pirštis...
Sugraibiusi savitvardos trupinius, prisiminiau, kad skaitydama apie Vincą Mykolaitį-Putiną niekada neaptikau to „tvarkingai nustatytu laiku čaižymo rykšte“ arba „metodiško plakimo“. Mano apytvirtį išmanymą patvirtino visutėliai viską apie Vincą Mykolaitį-Putiną žinanti Irena Kostkevičūtė.
Ryžausi kreiptis į patį Saulių Šaltenį. Atsiliepęs namų telefonu ir išgirdęs klausimą, iš pradžių papyko, bet, išklausęs atsiprašymų, paaiškino: pirma – jaunystėje, dar sovietmečiu, skaitęs apie tą plakimą, net knygos viršelių spalvą puikiai pamenąs. Antra – tai ypač svarbu – šį klausimą ne kartą aptarinėjęs su kitais rašytojais (su kokiais – nepaminėjo). Trečia – tai visų svarbiausia – gvildenęs kailio karšimo klausimą su aktoriumi Kostu Smoriginu (aha, tai tas straipsnyje neįvardytas „vienas aktorius“, kuris „pasakojo keistai pasikikendamas, kaip jį tėvas vis vanodavo iš peties dviračio padanga ant vaizdingųjų Nemuno krantų ties Kaunu...“). Tada išklausiau samprotavimų apie teisę dėl mušimo turėti savo nuomonę (jos nė neginčijau), apie perdėto idealizavimo žalą (visiškai tam pritariau), apie mėgėjus, kaip Irena Kostkevičiūtė, susigrobusios samprotavimų apie Putino kontrolės monopolį (neketinau nė žodeliu prieštarauti), ir galiausiai išgirdau pažadą – kai rasiąs tą knygą, man paskambinsiąs ir išblaškysiąs niekingus įtarimus.
Ilgai laukiau. Nesulaukiau. Nebūtybę rasti nėra lengva. Dar sunkiau – suklydus pasitaisyti.
Vieną dieną vartydama Juozo Rimanto knygą „Petras Rimša pasakoja“4 tryliktame (velnio tuzinas!) puslapyje akimis atsitrenkiau – net žiežirbos pažiro – į žodžius: „Namie griežčiausiai būdavo draudžiama be tėvų leidimo ką paimti. Susirgtum ar numirtum, bet neprisiliesi cukraus gabalėlio ar pieno lašelio. Taip pasakyta – ir šventa! Nusižengėlį tėvelis ir su beržine pavaišindavo, o po to reikėdavo ranką pabučiuoti.“ Dar vienas suluošintas likimas!
Nuo didelio dvasinio sukrėtimo žmogui ima šmėsčioti iškrypėliškos spėlionės –­ o kas, jeigu Vincui Kudirkai, Jonui Basanavičiui, Vytautui Landsbergiui tėvai yra pliaukštelėję per užpakalį arba rykšte uždrožę? Nejaugi Lietuvai šitiek metų pamokslavo ir klystkeliais vedžiojo fizinėmis bausmėmis sužaloti dvasios luošiai? Gal dvasią apramins gražus, dar Stalino saulei šviečiant parašytas Algimanto Baltakio eilėraštis ir įtikins, kad mušimo smerkimas –­ ne koks nors Naujosios kairės pramanas, o pamatinis Senosios kairės tikėjimas. Juk dar Karlas Marxas, kurį – o kad tave džiaugsmas! – pirmą kartą gyvenime cituoju, tvirtino, kad „ir istorija, ir statistika akivaizdžiai įrodo, jog nuo Kaino laikų bausmėmis dar niekada nėra pavykę nei pataisyti, nei įbauginti pasaulio.“5

Diržas
    Tėvų mušimas – sviestu tepimas.
(Pasenusi patarlė).

Linksmas, sveikas, savim patenkintas
Iš mokyklos parėjo Algis.
– Va, gavau iš piešimo penketą!..
O išalkęs, mamyt, išalkęs!..        
Po pietų, pasilikęs vienas    
(Turbūt, penketas jį paskatino),
Ėmė piešt ant virtuvės sienos    
Kepurėtą, batuotą katiną.        
Tik tada jį mama teužklupo,    
Kai su šaukštu sieną jis skuto,     
Nes reikėjo taisyti lūpas
Ir įsprausti tarp jų pypkutę...    

Pedagogikos maža uostėm.
Ją nuo amžių atstojo diržas.
Ir dabar ėmė diržą juostis
Tėvas, mokslus visus užmiršęs.

O paskui po visos „procedūros“,
Kol Algiukas kampe šliurpsėjo,
Tėtis buvo irzlus, paniuręs...
Ech, tėveli, rūstus teisėjau!

Pats sakei: žmogui kritika sveika,
Tai nepyk, kai tau tiesą drošiu:
Su diržu neįdiegsi vaikui
Socialistinių būdo bruožų!6

Nurimus dvasiai, verčiau pašnekėkim apie kitokį, Sauliui Šalteniui pasibjaurėjimo nekeliantį, pasaulį.
Šiuo metu pažangiausių – be abejonės, kairuoliškų – visuomenės atstovų sąmonę užvaldė PK, kitaip tariant, politinis korektiškumas7. Tai iš Didžiojo Mao perimtas Dzen Marksizmas, atkeliavęs iš Rytų su Šventųjų Karvių kaimene – tiesmukais, svarstymų nepripažįstančiais feminisčių, homoseksualų, etninių mažumų bei baltųjų šovinizmo „aukų“ reikalavimais. Perrašytoji PK evangelija skelbia: namai, tikėjimas, tėvynė – tuštybių tuštybė. Prasmė glūdi kovoje. Ypač už naujai prasimanytuosius tabu. Jie griežti kaip kapitono Jameso Cooko 1771 m. aptiktieji Polinezijos salose, tačiau, anot juos tyrinėjusio Sigmundo Freudo, padiktuoti įkyriųjų būsenų neurozės.8
Užhipnotizuotos Claude’o Lévi-Strausso įžvelgtų pliusų ir minusų kombinacijų, naujosios toteminės grupės protiškai atsilikusiais laiko tuos, kurie mano, kad Vakarų civilizacija kuo nors pranoksta ugniažemiečių arba Korubų genties Amazonijos džiunglėse visuomeninės raidos ir materialinės kultūros lygį. Studijuodami Charlesą Darwiną, „korektiškieji“, matyt, užsnūdo ties ta vieta, kur, neneigdamas žmogaus protinių gabumų, jis rašė: „Visiška lygybė tarp tos pačios genties ugniažiamiečių, be abejo, ilgam sulaikys jų kultūrinę plėtotę. [...] čia, Pietų Amerikos pakraštyje, žmogus yra žemesnėje išsivystymo pakopoje, nei kurioje kitoje žemės vietoje.“9
Todėl PK moralinė policija uoliai ieško „rasizmo“ apraiškų veido išraiškoje arba rankos, kūno, galvos judesiuose, kuriuose trūksta pagarbos gėjams, lesbietėms, negrams, čigonams, indėnams, imigrantams. Neįgalumo srityje taip pat veikia ideologinė atranka, daugiau atjautos ir teisių vertais laikant vyrus, kurių smegenyse nesusiformavo vyriškumas, o moterų –­ moteriškumas. Beje, gramatika taip pat neverta pagarbos, nes ją sugalvojo vyrai!
PK išpažinėjų sąmonę užvaldė narciziškai suvoktas Jacqueso Derrida filosofinės analizės būdas – dekonstrukcionizmas, kitų vadinamas proto nuprotėjimu. Jo pramanytojo niekada tiksliau neapibrėžtas, šis metodas daugelį įtikino, kad iš piršto laužtos, viena kitai prieštaraujančios skaitytojo nuomonės apie autorių daug svaresnės negu tai, ką autorius parašė. Dabar ne tik antrarūšiai filosofai arba beviltiškai tuščiagalviai dėstytojai, bet ir kiekvienas pado nevertas gali tapti pranokus teksto tyrėjas ir atskleisti „mirusių baltųjų vyrų“ – Platono, Aristotelio, Sofoklio, Šekspyro, Tolstojaus kultūrinį šališkumą, nenuoseklumą, netikslią kalbą.
Kadangi tikrovę kuria kalba, jai taip pat dedamas korektiškumo apynasris. Pradžia neatrodė grėsminga – kelis žodžius buvo pasiūlyta pakeisti eufemizmais „afroamerikiečiai“, „neįgalieji“, „romai“. Tačiau tai, kas dėjosi toliau, būtų gerokai nustebinę ir misionierių jėzuitą Martíną Dobrizhofferį, aprašiusį Paragvajaus abiponų papročius, gyvenimo būdą ir nuolatinę, nemenkų sunkumų kėlusią jų kalbos žodyninio fondo kaitą. Per septynerius metus jaguaro pavadinimas buvo pakeistas tris kartus. Nauji žodžiai, pasak misionieriaus, dygdavę kaip grybai po lietaus ir net bėdų pridarydavę, ypač tais atvejais, kai draudimas vartoti žodį nebūdavęs laikinas. Žodžių pramanyba priklausė seniausioms genties moterims, todėl palaiminimą gavusius ir apyvarton paleistuosius žodžius nė necyptelėję imdavo vartoti visi abiponai (De Abiponibus, 1784).
Taigi ir uždraudžiami, ir prievarta įvedami žodžiai egzistavo per visą žmonijos istoriją. Paprasčiausias pavyzdys galėtų būti ideologiškai neutralių žodžių – mėnesių pavadinimų – pakeitimas po didžiųjų XVIII a. pabaigos Prancūzijos ir XX a. pradžios Rusijos revoliucijų.
Apie sovietinių tabu įvedimą Lietuvoje galime pasiskaityti Kosto Ostrausko straipsnyje „Sovietų 1950 metų kalbos mokslo perversmas ir jo pasėkos“10: „Pagaliau šios „kalbinės politikos“ tikrąją esmę atvirai iškloja ir „mūsiškis“ A. Venc­lova. Kalbėdamas 1952 m. birželio mėn. Vilniuje surengtoje dvejų metų Stalino kalbos darbų sukaktuvių konferencijoje, jis atvirai džiaugėsi, jog dėl sovietinio režimo daug buržuazinio gyvenimo terminų baigia išnykti arba yra patekę į „neaktyvų rezervą“. Girdi, žodžiai „ponas, kumetis, kampininkas, tarnas, Dievas, šv. Mišios, šv. Kalėdos“ ir kt. šiandien yra reikalingi tik kalbant apie buržuazinę sistemą; gi jų vieton socialinis režimas yra sukūręs ir įvedęs daug naujų žodžių, išreiškiančių gausybę naujo gyvenimo reiškinių: „kolchozas, komjaunuolis, stachanovietis“ ir kt. Taip pat nemažai senų žodžių įgijo naują prasmę: „penkmečio planas, soclenktynės“ ir t. t.“
Tačiau dar įdomiau pasiskaityti J. Kubiliaus rašinį apie pačių rašytojų savicenzūrą: „Kad parodytų, kaip Cvirka savo raštus taisė, redaktoriai pridėliojo fotografiškai atmuštų puslapių iš ankstybesniųjų leidimų su paties Cvirkos darytais išbraukimais ar pataisymais. Jų didelė dalis anaiptol nėra paprastos stiliaus pataisos, bet aiškios pastangos išmesti tai, kas gal nesiderintų su bolševikine ideologija ar net terminologija, kas galėtų paskatinti skaitytoją padaryti aliuzijas į bolševikinio gyvenimo negeroves, kas bent kiek skambėtų kaip rusiškumo pašaipa, nors tai tebūtų ir šiaipjau linksmas pajuokavimas. Apsakymėlyje „Cukriniai avinėliai“ (spausdintame dar 1935 išleistame to paties vardo rinkinyje) Cvirka rašė: „Pagal Simutį išeina, kad šunys, net avys už mus gudresnės. Tai kaip jie skaito, gal rusiškai? Dėdė Kasparas buvo kare, jis gali mokėt rusiškai, bet Kudokų žebris, toks senas katinas. ... Ne, ne! Simukas spiriasi, kad gal jie ne rusiškai, bet vis dėlto skaito.“ Apsakymo autorius žinojo, kad už tokį rusiško rašto pašiepimą gali susilaukti nemalonių pastabų, todėl nesvyruodamas išbraukė trejetą sakinių [...] Skaito Cvirka toliau ir mato, kad toji neleistina pašaipa buvo išsiplėtojus; todėl nebebraukdamas taisomojo teksto pažodžiui, dviem dideliais kryžminiais brūkšniais išbraukia visas 12 eilučių: „Jie nosimi skaito. Reikia tik pasižiūrėti į šunį ir katę. Eidami, ant tako, ant kupstukų jie palieka savo raides. Kiti iš paskui bėga ir viską perskaito. Vienąkart Simukas matė, kai katė su kojomis blogai parašė apie jų šunį Kudlį, o tas viską perskaitė ir sugavęs katę sudraskė. Katė net šaukusi: nerašysiu, broleli, daugiau nerašysiu... Jų šuo nė valandėlės negali pabūt neskaitęs: bėga vis nosį nuleidęs, vizgina uodegą ir skaito.“11 Šaltas prakaitas turėjo išpilti taisytoją, tik pagalvojus, kokios aliuzijos būtų galėjusios kam nors iškilti, beskaitant apie šunį Kudlį, kuris moka rusiškai, viską šniukštinėdamas tik skaito ir drasko nepalankiai apie save rašančius. Kad būtų sunaikintos iš žmogaus prigimties, iš paties žmogiškumo kylančios lygios ir nelygios galimybės, PK sukūrė terminą „neapykantos kalba“ (hate speech), todėl cenzūra ir orveliškoji naujakalbė tapo kasdienybe. Vietoj 1966 m. popiežiaus Pauliaus VI galutinai panaikinto Index librorum prohibitorum „korektiškieji“ kuo skubiau ėmė kurti savąjį. Viena žmogaus teises ginanti organizacija siūlo pašalinti Dantės „Dieviškąją komediją“ iš mokyklinės programos dėl, pasak jos, „rasistinio, islamofobiško, homofobiško ir antisemitinio turinio“. Leidyklos iniciatyva du šimtai Marko Twaino „Heklberio Fino nuotykiuose“ esančių žodžių „nigger“ (nigeris, negras) pakeičiami stilistiškai neutraliu „slave“ (vergas). Kupinoje „rasinių kolonijinių stereotipų“ Astridos Lindgren „Pepėje Ilgakojinėje“ pagal PK reikalavimus Pepės tėvas vietoj „juoda­odžių karaliaus“ tampa „Pietų jūrų karaliumi“. Negalima vartoti terminų „naminis gyvūnas“, „laukinis gyvūnas“ bei „laukinė gamta“. Turėtų būti „kompaniją palaikantis gyvūnas“, „laisvai gyvenantis gyvūnas“ bei „žmogaus nepaliesta gamta“. Iš kalbos bus išmesti posakiai „gudrus lyg lapė“, „ryja kaip kiaulė“, „gadinta orą kaip šeškas“.
Tiesa, Lietuvoje „Draudžiamų knygų sąrašo“ nėra. Gal kad turėjom tokių žmonių, kaip Kazys Binkis, savo veikėjo Keraičio lūpomis pasijuokusio iš beprasmiško žodžių eufemizavimo: „Štai, Petrai, –­ čia tu ir pakliuvai! Geruose namuose kelnės tai nepadorus žodis. Reikia vietoj „kelnių“ tart kaip kitaip, na, apatinė kostiumo dalis arba pliumhozai, bridžai, arba dar kaip, tik, saugok Dieve, ne kelnės.“12
Dar galim skaityti tokias mirtinai pavojingas Antano Vaičiulaičio, aplankiusio Lemonte prie Čikagos gyvenantį Marių Katiliškį, eilutes: „Lietuvių antplūdis iš Chicago prasidėjo, kai negrai, totaliai sunaikinę puošniuosius paežerės rezidencinius kvartalus, kaip hunų ordos pamažu slinko į vakarus, per Halsted, Morgan, Ashland, Damen, palikdami šiukšlynų ir sąvartų krūvas. Stabtelėjo gal atsikvėpti, siaubinga grėsme grasindami Marquette parkui, grynai lietuviškai vietovei. Su puošnia architekto Muloko projektuota ir pastatyta šventove, milžiniška Švento Kryžiaus ligonine ir mergaičių gimnazija, granitiniu Dariaus ir Girėno monumentu. Lietuviams trauktis tebuvo vienas kelias –­ į vakarus.“13
Tiesa, pasaulyje taip pat išlieka nepasiduodančių tvirtovių. Laikraščio „The Economist“ aiškaus ir suprantamo rašymo „Taisyklių rinkinys“ (Style Guide) pataria stengtis neįžeisti etninių grupių, tačiau vengti aptakiai įteiklių eufemizmų ir nekreipti dėmesio į PK spaudimą.14
Nepaklusdamas redaktorei, siūlančiai keisti anglišką žodį „man“, amerikiečių psichoanalitikas Erichas Frommas savo knygos „Turėti ar būti“ (To Have or to Be?) įžanginiame žodyje rašo: „Dar norėčiau paaiškinti ir vieną stiliaus ypatybę – giminę žyminčio žodžio „man“ (žmogus, vyras) ir „he“ (jis) vartoseną. <...> Žodžio „man“ vartojimas šiame kontekste, nediferencijuojant lyties, turi seną tradiciją humanistiniame mąstyme, ir aš nemanau, jog galima išsiversti be žodžio, aiškiai pažyminčio žmonių rūšies pobūdį. <...> Aš manau, kad geriau sugrąžinti žodžiui „man“ šią lyties nenurodančią reikšmę, negu jį keisti neįprastais žodžiais.“15
Laimė, lietuvių kalba ne tik seniausia, bet ir politiškai korektiškiausia, skirianti sąvokas „žmogus“ ir „vyras“. Todėl „afrolietuvis“ vietoj „juodžio“ arba „negro“ Lietuvoje prigis žymiai lengviau, negu Amerikoje „afroamerikietis“, Izraelyje „afrožydas“, Kinijoje „afrokinas“, Aliaskoje „afroeskimas“. Nors nežinia, ar verta stengtis, kadangi patikrinusi žodžio „negras“ radimosi lietuvių kalboje istoriją, Valerija Vaitkevičiūtė mokslo darbe „Neg­ras ar juodaodis“ nustatė, kad lietuviškai „negras“ neturi menkinamojo atspalvio. Anot jos, Europos kalbos, išskyrus lenkus, turi gyvą žodį „negras“, be menkinamosios reikšmės.16 Tačiau būtina ištirti ir žodžio „eskimas“ istoriją, kadangi tai taip pat „etninė nešvankybė“ (ethnic slur), keistina „inuitu“ ar dar kažkuo.
Bet labiausiai mus išaukština tai, kad žodis „žmogus“ lietuviškai reiškia „lietuvis“: „Kokiu tave Dievas sutvėrė, tuo ir būk: sutvėrė žydą – žydas, vokietį – vokietis, latvį – latvis, žmogų – žmogus.17
Blogai, kai didžiuma skriaudžia mažumą, bet dar blogiau, kai kraštutinybės susikeičia vietomis ir mažumos užlipa ant galvos didumai. PK yra toks pat totalitarizmas ir vieno principo sureikšminimas, kaip sovietinis marksizmo-leninizmo brukimas bet kuria proga. Skirtumas tik tas, kad dabar patys žmonės įspraudžia save į kretiniško gyvenimo formas, prievartos net nevadina prievarta. Nors nediskriminavimas, anot PK logikos, yra skirtumo nedarymas, tačiau besidarkančių gėjų paradus „korektiškieji“ užkelia ant aukščiausio laiptelio, o sąjūdžio minių susirinkimus nustumia ant žemiausio. Ar šitaip persistenginėdami neapversime Darvino teorijos ir nepriversime žmonijos degraduoti į gyvulių ūkį?
Ir Rytų diktatūros, ir Vakarų demokratijos ragavusio žymaus disidento Vladimiro Bukovskio įsitikinimu, „politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą“.18 Pasitelkęs visą iškalbos galią, jo mintis bando sumenkinti Leonidas Donskis, vadinantis PK nekeliančiu rimtos grėsmės „minkštuoju, arba švelniuoju Vakarų totalitarizmu“, kadangi „nuo 1968 metų kairė ir dešinė Europoje ir JAV susiliejo ir niekuo nebesiskiria“, o garsusis disidentas dėl savo „praeities specifikos ir politinio jautrumo“ to neįžvelgia ir stoja į vieną gretą su „politinėm ir ideologinėm davatkom“, politiniu korektiškumu apkaltinančiom „nuosaikiai laikysenai ir mandagiam, civilizuotam žodynui ištikimus oponentus“.19
Tiesa, galėtume pasijuokti iš PK draskančių „vidinių prieštaravimų“: tarp homoseksualų tebeklesti moterų diskriminacija, nes televizijoje, literatūroje, viešajame gyvenime gėjai gožte užgožia lesbietes. Be to, kaip nustatė Vytauto Didžiojo universiteto lyčių santykių ir seksualumo tyrėja Darja Lyzenko, tiek gėjai, tiek lesbietės gėdingai bifobiški, nenori užmegzti artimų santykių su biseksualais, t. y. tais, kurie nepasirenka kurios nors vienos lyties, o santykiauja su visomis penkiomis ir šitaip įgyja daugiau galimybių slėpti savo tikrąją tapatybę.
Tačiau išėję iš Politinio Korektiškumo Šventovės, kur keliais šliaužiojo prieš savuosius tabu, vartotojiškieji pažangos nešėjai it mantrą ima kartoti išvirkštinę savo religijos maginę formulę: kiekvienas turi teisę ir laisvę spręsti, kas jam įdomu, malonu, reikalinga arba žalinga.
Išskyrus į Index Verborum Prohibitorum įtrauktus žodžius ir sąvokas, kalba paskelbiama asmenine nuosavybe, su kuria galima elgtis taip, kaip šaus į galvą. Galima kiekviena proga ir be progos keiktis ir net kurti keiksmažodžių verslą: pakanka surinkti specialų telefono numerį ir išplūsti atsiliepusį operatorių. Ištrintų draudimų lauke nieko nebestebina žiaumojantys kramtomąją gumą skambant valstybės himnui ir kylant tautinei vėliavai, arba Andrius Užkalnis, prekiaujantis moteriškomis apatinėmis kelnaitėmis su Vyčio ženklu.
Pelningu ir vis garbingesniu verslu tampa prostitucija. „Didžiausia prostitucija – tai prostitucijos draudimas“ rašo advokatas Dr. Karolis Jovaišas20. Laisvajame universitete, naujybiškas kairysis Karolis Klimka, įtartinai pamiršęs, kad senybiška kairė sekso nepripažino, jau skaito paskaitas apie pornografijos teigiamybes. Sukurti net „kasdienės pornografijos“ ir „pornokultūros“ terminai, kadangi viešąją erdvę užvaldę erotizuoti vaizdiniai nebesukelia moralinio konflikto, o sekso potvynis virsta pasauliniu tvanu. Galiausiai kyla klausimas, kam drausti pedofiliją, jei tvirkinti vaikus, sukuriant aplinką, dirbtinai stimuliuojančią vaikų seksualumą, leistina?
Išrastos penkios lytys ir penkiolika šeimos rūšių. Bet gal ir jos, kaip „Seksukrėtime“ pranašauja Stanisławas Lemas, greit virs priešistorine atgyvena ir „bus taikomas dirbtinis apvaisinimas, o embrionas auginamas genų inžinerijos metodais. Iš jo išsivystys belytis individas, ir tik tuomet baigsis košmariški prisiminimai, dar aitrinantys seksukrėtimą išgyvenusių žmonių sielą. Šviesiose laboratorijose, tose pažangos šventovėse, gims nuostabus hermafroditas, tiksliau – belytainis, ir žmonija, atsižadėjusi nešlovingos praeities, galės nevaržoma kimšti bet kurį vaisių – gastronomiškai uždraustą, žinoma“.21
Apie tai, jog klestėte klesti smurto industrija, manau, nė kalbėti neverta.
Žodžiu, esame laisvi – neslegiami pareigų, negniuždomi atsakomybės.
Ypač pasisekė vaikams. Pamestinukams gali šyptelti pasakiška laimė patekti į Dviejų Karalių šeimą ir girtis, kad jų gimdytojas vienas – gėjus, gimdytojas du –­ gėjus, gimdytojas trys – surogatas, arba į Dviejų Karalienių šeimą, kurioje protėvis 1 – lesbietė ir protėvis 2 – lesbietė. Jau darželyje jie gali pradėti svajoti, kuo taps ateityje –­ vyru ar moterimi. Tačiau aukščiausia palaima laukia tų, kuriems suaugusieji, panorę mėgautis laisve, padės greitai – nepraslinkus nė trims mėnesiams nuo gyvybės užsimezgimo – pasiekti Nirvaną.
Na ir kas, kad žmogus, sunaikinęs vertikalųjį matmenį, neteks atskaitos taško, kad, tapęs Visatos centru, atmes Pirmojo postūmio autorių. Juk šiandien apie Jį ir taip mažai kas yra girdėję.
Ura! Ura! Ir dar kartą – Ura! Taisyk pasaulį, bet ne save!

Ir nieko!.. Palengva priprantam prie visko:
Prie ekstra-, prie ultra-, prie x spindulių...
Mėlynėje mini aušrinė sutvisko...
–   –   –   –   –   –   –   –   –   –   –   
–   –   – Prie maxi nakties tik priprast
negaliu.

Suspausta širdimi sakė Bernardas Brazdžionis.
O jeigu...
Jeigu kas nors pasakys, kad ištvirkauta, keiktasi, smurtauta per amžių amžius?
Tada prisiminkim, kad žmogui suteiktoje pasirinkimo laisvėje glūdi dieviškas paradoksas.
Visa tai pripažinus nuodėme, atsiranda galimybė keistis, kilti, tobulėti. Išauga sparnai. Atgyja palaidoti žodžiai: „ištikimybė“, „pasiaukojimas“, „dora“. Skirtingus žmones išaukština lygybė ir tikėjimas gyvenimo bei mirties stebuklu.
Visa tai pavadinus laisve, gyvenimas tampa suplotas kaip blynas. Viską suvienodina lygiava, niekam nerūpi, kad sukirmijęs gyvenimas baigsis susitikimu su kirminais. Šūdeliaujama, švelniai sakant, nuo ryto ligi vakaro, kol tas, atsiprašant, šūdas ant liežuvio iškepa.

Koks jis trumpaamžis
ir kokie ilgaamžiai dalykai,
kuriuos mes juo vadiname!

atsidūsta Hansas Magnusas Encensbergeris eilėraštyje „Šūdas“.
Bet...
Bet didžiausias stebuklas, kad nei žiaurus, nei švelnus totalitarizmas, nei policinė masių demokratija nesunaikina žmonių, gebančių atskirti gėrį nuo blogio, gerbiančių ne klaidingas pažiūras, o tik teisę turėti kitokias. Kai nuo pažiūrų einama prie įsitikinimų, o nuo jų – prie konkrečių veiksmų, jie nebijo pripažinti, kad šie poelgiai netoleruotini, kad gyvenime nėra tokio kampelio, o veiksme tokios akimirkos, kur žmogus būtų laisvas nuo doros reikalavimų. Net vaikščiodami į „Maximas“, net neskaitę Immanuelio Kanto, jie tiki moralės maksimomis.
Bet... Saulius Šaltenis šiandien apie tai nerašo.


1 Damulytė J. „A.Paleckis nenori būti vadinamas ponu“, in www.delfi.lt, 2007 m. sausio mėn. 27 d.
2 „Lietuvos rytas“, 2002 m. lapkričio 23 d., Nr. 272.
3 „Ko noriu iš gyvenimo? Gyvenimo...“ Rašytojas Saulius Šaltenis atsako į Gintarės Adomaitytės klausimus, in „Gimtasis žodis“, 2005, Nr. 12.
4 Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964, p. 13.
5 Marks K., Engels F. Sočinenija, t. 8, – Moskva: Gospolitizdat, 1957, p. 530.
6 „Pergalė“ Nr. 11, 1952, p. 32–33.
7 Lietuviškame žodyje išplauta pirmoji žodžio correct – teisingas ir antroji – taisyklingas reikšmė, paliekant tik trečiąją – mandagus, taktiškas, pagarbus.
8 Freud S. „Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija“, in „Metai“, Nr. 8–9, 2008.
9 Darvinas Č. Gamtininko kelionė aplink pasaulį (The Voyage on the Beagle). – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p. 219–220.
10 Ostrauskas. K. „Sovietų 1950 metų kalbos mokslo perversmas ir jo pasėkos“, in „Aidai“, 1954/2, http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&view=article&id=6263:po&catid=353:2-vasaris&Itemid=396
11 Kubilius J. „Kaip Cvirka savo raštus taisė“, in „Aidai“ (http://www.aidai.us/index.php?option=com_con­tent&task=view&id=5118&Itemid=349)
12 Binkis K. Atžalynas: Penkių veiksmų pjesė, 1938 (Raštai II t., p. 9). – Vilnius: Vaga, 1973.
13 Vaičiulaitis A. Knygos ir žmonės. (Pokalbis su Marium Katiliškiu). – Vilnius: Vaga, 1992, p. 352–353.
14 economist.com/styleguide/introduction
15 Fromas Ė. Turėti ar būti? Vilnius: Mintis, 1990, p.12.
16 http://193.219.47.10/mokslo-lietuva/node/2679
17 Lietuvių kalbos žodynas. XX tomas. – Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, p. 910.
18 Bukovskis V. „Politinis korektiškumas –­ blogiau už leninizmą?“, in „Naujasis Židinys-Aidai“, 2010, Nr. 3–4.
19 Donskis L. „Kodėl Rusijos disidentai taip nemėgsta Europos Sąjungos?“ (http://blog.delfi.lt/donskis/7959)
20 www.delfi.lt 2012 m. spalio 10 d.
21 Lem St. „Seksukrėtimas“, in „Metai“, Nr. 1, 2007.

Marija Černiavskaitė. „Pavargusi nuo biesų II“