Jaan Undusk: „Gyvenimas – kaip novelių romanas“

Jaanas Unduskas (g. 1958) – estų rašytojas, literatūrologas, Estijos mokslų akademijos Under ir Tuglaso literatūros centro direktorius. Šio kūrėjo proza, eseistika žaižaruoja intelektu, išradinga forma, nutrūktgalviškomis temomis. Rašytojas savo kūrybinio kelio pradžią sieja su F. Tuglasu. 1986 m., švenčiant šio estų literatūros klasiko 100-ąsias gimimo metines, jis parašė novatorišką apsakymą „Tu, Tuglasas“, vėliau įvertintą Tuglaso novelės premija.

Latvijoje išskirtinio dėmesio sulaukė neseniai išleista J. Undusko prozos rinktinė „Laukiant žodžių“. Siūlome kelis fragmentus iš latvių literatūrologo Karlio Vėrdinio pokalbio su J. Undusku („Latvju Teksti“, 2015, Nr. 2) ir rašytojo pasakojimą Ingmarai Baluodei apie kūrėjo santykį su tekstu („Diena“, 2015-08-07).

 

Jaanas Unduskas. Maarjos Undusk nuotrauka

 

Ar rašydamas prozą stengiatės pamiršti savo žinias ir rašote kuo paprasčiau, o gal tyčia pasinaudojate savąja tyrinėtojo patirtimi?

Savo žinias stengiuosi pamiršti, tačiau... Kaip jau sakiau, apie Tuglasą parašiau ne tik straipsnį, bet ir apsakymą. Jo negaliu vadinti labai paprastu tekstu, nes jis sudėtingas metaforine prasme... Norėjau išreikšti save laisvai, ne kaip literatūros ar autoriaus tarnas, bet kaip geras draugas. Kai rašai, tampi reikšmingesnis už tą autorių, apie kurį rašai, gali jį atitinkamai modeliuoti pagal savo sumanymą.
Taip, tai suteikia pusiausvyrą... Jeigu rašai eseistiniu, moksliniu stiliumi...

Dabar ši pusiausvyra jums nebūtina?

Aš neturiu laiko kurti beletristiką. Esė stengiuosi rašyti taip, kad visi mano nervai būtų įtempti. Noriu kurti tekstą, kuriame esu sisteminis mąstytojas ir metaforinis menininkas. Mano akademiniams tekstams būdingas metaforiškumas. Rašant esė man svarbu, kad įspūdžiai būtų ne tik vaizdingi, bet, sekant minties eigą, aiškūs ir suprantami.

Papasakosiu dar kai ką įdomaus apie romaną. Jeigu būtumėte klausęs, ar redaguojant romaną ir rengiant jį leidybai nekilo ideologinių problemų, pasakyčiau, kad didžiausia ideologinė problema buvo iliustravimas. Knygą apipavidalino mano žmona. Įkūnydama mano idėją tituliniame lape ji nupiešė apverstą širdį su kiauryme, o virš jos kryželį. Leidyklos vyriausiasis redaktorius man pasakė, kad piešinys yra nepritinkantis, kad tai tarsi nuoga moteris iš nugaros; jei noriu knygą išleisti, piešinį teks išmesti. Vis dėlto ši iliustracija išliko. Mano slapta mintis buvo truputį paerzinti. (...)

Bendradarbiaujate su Latvijos ir Lietuvos literatūros tyrimo institucijomis. Prisiminus kalbas apie Baltijos valstybes, artimas viena kitai, tačiau nemėgstančias tvirčiau bendradarbiauti, – kiek svarus ir vaisingas jums šis ryšys?

Jis iš tiesų svarus. Ypač sėkmingas buvo pirmasis šio amžiaus dešimtmetis –­­ išleidome 300 Baltijos rašytojų enciklopediją, raštų rinkinius... Kaip klostosi reikalai, priklauso nuo asmenybių. (...)

Kokie vis dėlto pagrindiniai bendradarbiavimo vaisiai?

Apie vaisius... Mano institute tyrinėjama ir baltvokiečių kultūra. Tai bendras istorinis pagrindas – mūsų vokiečių ir rusų kultūrų įtakos, gyvenimas vokiškai kalbančiose Baltijos provincijose. Mūsų kultūros ir literatūros šaknys yra panašios. Iš naujausių laikų bendradarbiavimo matyti, kad daugelį dalykų automatiškai priimame kaip panašius, bet iš tikrųjų nežinome jų kilmės, nes mes neskaitome latviškai, o jūs – estiškai. Lietuvoje yra dar kitų kilmės dalykų, nes ji priklausė kitam kultūros regionui. (...)

Akivaizdu, kad mūsų kultūros istorijos negalima priimti automatiškai. Mūsų valstybių aplinkybės buvo panašios, esama didelių tipologinių panašumų, bet vis dėlto gyvavo skirtingos tendencijos, buvo konkrečių išskirtinių asmenybių, kurios apsimetė nieko nežinančios apie tipologijas ir išsiveržė už paplitusių tendencijų. Kai tirdami bend­radarbiaujame, kiekvienoje kultūroje randame ypatingų dalykų. Herderis, kurio paminklas stovi priešais jūsų Katedrą, sakė: kiekviena kultūra yra sfera, kurios centras – joje pačioje, arba, anot Leibnizo: ne tik asmuo, bet ir kultūros yra monadiškos, net jeigu išoriškai panašios.

Kalbant apie Estiją ir Latviją, įdomu, kad mes, išsakydami vieni kitiems savo vertinimus ir požiūrius, turime remtis užsienio ekspertų nuomonėmis, nes nesuprantame vieni kitų kalbos. Kitokie mūsų ryšiai su Suomija: beveik kiekvienas estas gali sužinoti, kas jį domina, nes kalba daugiau ar mažiau suprantama. (...)

Jūs tyrinėjote Stalino laikų kalbą. Ir šiomis dienomis yra pagrindo kalbėti apie totalitarinio mąstymo ir kalbos sugrąžinimą į mūsų regioną. Ar įžvelgiate kokį nors panašumą tarp Stalino laikų ir dabartinės situacijos?

Studijuodamas stalinizmo kalbą, padariau išvadą, kad ji buvo labai artima senajai krikščioniškajai tradicijai, tik apversta aukštyn kojom – tai buvo antikrikščioniškoji kalba, paradoksaliai panaši į krikščioniškąją. Senosios, mistinės viduramžių ir naujųjų laikų kalbos tradicijos buvo pritaikytos stalinizmo reikmėms. Ir dar panaudotos atitinkamos magiškos formulės. (...)

Ką rašote dabar?

Drauge su kolegomis rašau naują Baltijos erdvės literatūros ir skaitymo įpročių istoriją, joje mūsų regionas iki XIX a. vidurio atsiskleidžia kaip daugiakalbė erdvė. Tai nauji šios temos akcentai. (...)

Tikiu, kad šiemet bus išleista knyga „Estų rašytojų pasaulėžiūra“. Šiuolaikiniai literatūros tyrinėtojai tokio žodžių junginio nevartoja, tačiau esu tai tyrinėjęs – nuo Indrikio Livonijos kronikų iki XX amžiaus. Čia bus didelių esė apie estų autorius iš pasaulinės perspektyvos. Netikėtai supratau, kad, apžvelgdamas skirtingus rašytojus, kiekvienam suradau savą pamatinį terminą ir jo pagrindu aprašiau rašytojo pasaulėžiūrą. Oskaro Lutso pagrindinis terminas man yra „melancholija“, nors jis ir parašė daug humoristinių apsakymų. Ado Grenzsteinui, žinomam žurnalistui, pagrindinis žodis būtų „antisemitizmas“, Fridelbertas Tuglasas – panteistas, Tam­saare – platonikas. Per 20 metų susikaupė apie trisdešimt esė.

*

Aš rašau beveik kiekvieną dieną. Paprastai gimsta ne prozos tekstai ar pjesės, bet mano pamėgtas žanras „mokslinė esė“. Galima ją vadinti ir Denkprosa –­ koks puikus vokiečių kalbos žodis. Aš, kaip literatūros istorikas ir teoretikas, noriu pašlifuoti ir mokslinių tekstų formą – suteikti platesnę ar koncentruotesnę dimensiją, specifinę išraišką ir stilių. Tekstas turi būti kaip patraukli asmenybė, bet kuriuo atveju praturtinti tarsi geras partneris, su kuriuo būnant nekyla jausmas, kad eikvojame savo prasmingą gyvenimą. Prisiminkime paradoksą: yra asmenybių, ne eikvojančių mūsų laiką, bet jo mums suteikiančių. Su jomis būdami prailginame savo gyvenimą. Su bet kurio žanro tekstu viskas esti panašiai.

Gali kūrybingai išnaudoti bet kurį žanrą. Nėra tokios žanrų hierarchijos, kurioje romanas, eilėraštis ar esė turėtų viršenybę. Bet, žinoma, negaliu paneigti, kad per mažai laiko skyriau prozai. Dirbdamas Literatūros institute, turiu galimybę susieti duonos darbus ir kūrybinius impulsus, pavyzdžiui, esė žanre.

Esu išleidęs tik vieną romaną „Kuum“ („Karštas“). Rašau dar vieną romaną, jis nepabaigtas tebeguli stalčiuje. (...) Romanas reikalauja daugiau „prisėdimų“ nei pjesė, todėl laisvomis valandomis nusprendžiau tęsti darbą dramaturgijoje. Dramaturgija turi griežtas formaliąsias ribas, laiko ir erdvės apribojimus. Pjesė, kaip ekonomiška forma, tam tikra prasme pati tiesiausia polifoninio rašymo įkūnytoja. Koks aš buvau laimingas rašydamas pirmą pjesę, nes nereikėjo gaišti laiko gamtos aprašymams! (…) Dramaturgija mane jau daugelį kartų išgelbėjo; tai ekonomiška ir greičiau pabaigiama forma. „Boulgakoff“ – mano trečia pjesė, tapusi scenos kūriniu. Ją, beje, pradėjau Paryžiuje, kur turėjau sėdėti bibliotekoje ir skaityti akademinius tekstus. Tačiau be sąžinės graužimo rašiau šią pjesę apie kraupų 4 dešimtmečio Stalino laiką Maskvoje, apie Michailo Bulgakovo santykius su Stalinu. Beje, anglų dramaturgas Johnas Hodge’as po kelerių metų šia tema parašė pjesę „Collaborators“, kuri pelnė apdovanojimų ir sėkmę. Abi pjesės atkeliavo į tą pačią Talino sceną, kur Bulgakovą ir jo žmoną vaidino tie patys aktoriai.

Viena mano metodo ypatybė: rašydamas romaną noriu, kad kiekviena dalis būtų skaitoma kaip novelė. Novelių romanas – toks mano pasirinkimas. Yra skyrių, kurie beveik – tačiau nevisiškai –­ savarankiškos novelės, o „didysis pasakojimas“, arba romanas, kaip visybė visą laiką vystosi būsimajame lygmenyje. Taigi kūrinio struktūra daugiasluoksnė, ir tekstas nepriklauso vien tik „didžiajam pasakojimui“. Kaip ir gyvenimas: mes gyvename tik vieną kartą, tačiau kiekviena diena – savaitė, pusvalandis, valanda – gali būti ištisa novelė su pradžia ir pabaiga. Gyvenimas – kaip novelių romanas. (...)

Vis dėlto turiu pasakyti: rašydamas pirmą romaną jaučiau, kad jį turiu parašyti ne tik kaip pirmą, bet ir kaip vienintelį, paskutinį romaną ir kad jis nėra kažkokio ciklo pradžia. Tokiu atveju man suteikiama galimybė atskleisti savąją pasaulėžiūrą. (...)

Laimė, pasaulinėje literatūroje esama autorių, parašiusių vienintelį iškilų kūrinį, kurio ir pakako. Toks autorius yra, pavyzdžiui, Juanas Rulfo, meksikiečių rašytojas, išleidęs vienintelį, užtat labai reikšmingą romaną „Pedro Paramo“ ir dar keliolika apsakymų. Jo kūrinys –­ vienas maloniausių mano skaitymo patyrimų. Arba, sakysime, Tomasi di Lampedusa su „Il Gattopardo“ („Leopardas“) –­ plonytė milžiniško poveikio ir jėgos knygelė. Toldami praeitin rasime dar daugiau pavyzdžių. Taigi nebus teisūs sakantieji: jeigu jūs nerašote didžiulėms masėms, liksite nepastebėtas. (...)

Mano manymu, vienas labai esmingas rašymo meno elementas yra ritmas. Tikrovėje prozos ritmas gali būti dar painesnis nei poezijos ritmas. Slaptasis pasakojimo ritmas – esminis teksto formuotojas. Prozoje ritmas nėra formalus elementas, tai pasakojimo ir kūrimo įrankis. Jūs negalite tik pasakoti, pasakojimui reikia surasti ritmą. Ir tada bus proza. Kai rašau kokį kūrinį, visada pradedu nuo „vakarykštės porcijos“ perskaitymo, perskaitau porą puslapių, kad pajusčiau ritmą ir galėčiau judėti toliau.

Tartu buvo pastatyta mano penkių veiksmų pjesė „Quevedo“ apie Ispanijos auksinio periodo rašytoją Francisco de Quevedo – kūrybinių ir politinių ambicijų žmogų vulkaną. Vienas iš aktorių, vaidinęs Ispanijos premjerą Olivaresą, Quevedo priešininką, man sakė, kad nors ir labai ilgas jo vaidmens tekstas, bet jį buvo paprasta išmokti, nes dialogas ir monologai turėjo atitinkamą ritmą. Man tai, žinoma, buvo labai malonu girdėti. (...)

Pasaulis atrakinamas kiekvienu autentišku tekstu. Rašyti sąžiningai, išnaudojant analitines ir sintetines jėgas, rašyti apie išgalvotą ar gyvą žmogų arba kokį kitą literatūrinį tekstą iš esmės yra tas pat, kas studijuoti gamtą, atrasti naujas žemes ir panašiai. Rašyti psichologinę ar istorinę esė gali būti taip pat malonu, kaip ir kurti novelę. Galiu pasakyti – jeigu tai pavyksta, jaučiuosi gerai.

Kaip tyrinėtojas esu daugiau anarchistas – aš prieš kategoriškai įtvirtintus metodus. Manau, geriausias galvojimo metodas yra atskleisti mąstančią asmenybę. Humanitarinių mokslų tekstas yra geras tada, kai jame jaučiama asmeniška filosofija. Žinoma, autorius turi žinoti ir vartoti atitinkamos srities teorines priemones ir instrumentus, tačiau iš tikrųjų tikiu, kad gerų ir blogų humanitarinių mokslų tekstų – literatūros kritikos, istorijos, sociologijos –­ skirtumą lemia talentingo autoriaus asmenybė.

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis