Rytų Europa nyksta. Nyksta ne jos fizinė vieta, bet idėja. Kad ir kas mūsų protuose siejo šį regioną į visumą, – bendra okupacijos ir atskirties patirtis, rodos, niekada nesibaigsiančio ekonominio atsilikimo našta, branginami atsiminimai apie pralaimėjimą, – tai dingo ar bent jau nebe taip gaju, kaip buvo anksčiau. Nuvykite į Prahą, Varšuvą, Budapeštą, Bratislavą, Vroclavą, Debreceną, Timišoarą ar Taliną. Pasivaikščiokite jų gatvėmis. Aplankykite prekybos centrus ir mobiliųjų telefonų kioskus. Kaip atskirtumėte, kad esate ne Brėmene, Šarlerua, Niukasle ar Farge? Parduotuvės vienodos: „Marks&Spencer“, „H&M“, „C&A“. Žmonės rengiasi vienodai. Žiūri tas pačias laidas, vairuoja tuos pačius automobilius. Kur tie pusiau mediniai trabantai ir miniatiūriniai fiatai iš pernykščių metų?

Vyksta Rytų Europos užmiršimo procesas – savitumą įveikia homogenizuojančios globalizacijos ir klestėjimo jėgos. Kaip akademinių studijų objektas ji patiria krizę. Dotacijos nuskurdo, gebėjimai ir fakultetų pozicijos išnyko, Amerikos mokslo bendrijų taryba nutraukė finansavimą. Kinematografinis importas, išskyrus retkarčiais pasitaikančius rumunų proveržius ar tokius filmus kaip „Ida“, sustojo. Literatūriniai vertimai, nepaisant herojinės „The Twisted Spoon Press“ veiklos ir „New York Review of Books“ klasikos serijos, taip pat beveik sustojo.

Praėjo „Penguin’s Writers“ „Kita Europa“ serijos dienos ar Susanos Sontag raginimai skaityti Danilo Kišą, kol dar turime laiko. Nuo tada Rytų Europa buvo paversta kitų žmonių vaizduotės fonu. Pažįstu žymų šio regiono tyrinėtoją, istoriką, dėstantį nuolatinį Rytų Europos istorijos kursą. Jis man pasakojo, jog kiekvienais metais turi atsakyti studentams į klausimą, ar žmonės toje pilkynėje tikrai geba mylėti ir juoktis. Kaskart truputį žemina skaityti anglakalbių parašytą knygą apie veikėją iš Rytų Europos. Niekada nežinai, ar jis bus gyvenimu nusivylęs valytojas (lenkas), ar žavus sukčius (vengras), ar posovietinis gangsteris (serbas), o gal erotinio nubudimo šaltinis literatams (čekai amerikiečiams arba bet kuri paminėta tautybė airiams ir britams).

O galbūt Rytų Europa išvis niekada neegzistavo. Galbūt tai buvo tik Šaltojo karo vaizduotės dalis. Jei geležinės uždangos griūtis pašalino geopolitines to regiono nagrinėjimo priežastis, kartu pašalino ir pagrindinį jas siejantį dalyką. Juk ką bendra turi Albanija ir Estija, Baltarusija ar Slovėnija? Be buvimo seniai išnykusių imperijų dalimis, kultūriškai, ekonomiškai ar religiškai jų beveik visiškai niekas nesieja. Rytų Europa dabar yra tokia pati periferija kaip ir visos kitos – truputį provinciali, lėtoka, bet dažniausiai rami, kone solidi. Netgi karo Ukrainoje neužteko suardyti Vakarų abejingumui.

Vis dėlto galite rasti Rytų Europą, –­ bent dalį jos, – jei važiuosite ganėtinai ilgai ir toli. Ji gali būti 896 kelyje iš Žemutinių Ustsykų, vingiuojančiame Lenkijos ir Ukrainos pasieniu pietų kryptimi per prarastą lemkų (Galicijos rusinų etnografinė grupė, – vert. past.) unitų gimtąją žemę. Arba kelyje į rytus nuo Nyredhazos, dėl dusinančio karščio puszta, Didžiosios Rumunijos lygumos, prarastuose kaimuose. Arba Maramureše greta medžiais apaugusių Karpatų, Rumunijos šienavimo regiono širdyje. O gal teks važiuoti į pietus iki pat Erindo kaimelio, esančio Liundzerisės kalnų papėdėje, „ilgo mėnulio fragmento, įsitvirtinusio laukiniame ir žaviame Albanijos kūne“, kuris, anot lenkų rašytojo Andrzejaus Stasiuko, veikia kaip Europos kontinento pasąmonė, „tamsus šulinys, į kurį įdėmiai pažvelgti turėtų kiekvienas, tikintis, kad viskas ir visiems laikams jau nuspęsta“.

Tai nėra kelias, į kurį aš noriu leistis. Noriu kalbėti apie Rytų Europą anapus stereotipų – kaip apie netikėto kosmopolitiškumo vietą, mikrorajonų plejadą, kurių individualus parapinis uždarumas, įsitraukimas į save išauga iki šio to daugiau nei tik iki pavienių dalių susumavimo. Noriu įrodyti, kad Rytų Europa, jos literatūra ir istorija yra esminiai elementai, siekiant perprasti XX a. – košmarą, iš kurio vis dar budinamės. Noriu kalbėti apie ją įvairovės, modernumo ir tarpusavyje besivaržančių avangardų terminais. Ir štai aš vis dar čia – prirašęs visą puslapį, vežėčių ratais įstrigęs nostalgijos liūne ir Ruritanijos klišėse.

Tiesa tokia, kad Rytų Europa labiau priklauso ne kelius žyminčių atlasų geo­grafijai, o psichogeografijai. Iš tiesų tai ne vieta, o psichinė būsena, nusiteikimas. Visada maniau, jog prustiški momentai yra dirbtiniai konstruktai, įmantrios literatūrinės metaforos, bet, kad mane kur, – vienoje iš „Berkeley“ fizikos laboratorijų užuodęs įsisenėjusį purvą, dengiantį vonios kambarį rūsyje, akimirksniu buvau nukeltas į savo močiutės daugiabučio laiptinę Varšuvoje, kur įgrisusio purvo dvokas maišosi su išsikvėpusiu šlapimu ir užsistovėjusiu, muilo „nepasaldintu“ vandeniu, kuriuo buvo plautos grindys.

Rytų Europa nesislepia kaimo keliukų gale kaip Faulknerio Joknapatofos kraštas. Ji atsiranda ir dingsta kaip telefono būdelė seriale „Dr. Who“. Geriausias būdas ten patekti – per literatūrą. Kur pradėti? Galėčiau pateikti savo favoritų sąrašą: Witoldas Gombrowiczius, Jaroslavas Hašekas, Bruno Schulzas, Bohumilas Hrabalas, Danilo Kišas, Ismailas Kadaré, Herta Müller, Ágota Kristóf, László Krasznahorkai, Czesławas Miło­szas, Zbigniewas Herbertas, tačiau nerimauju, kad tai tiesiog užtvindys skaitytoją nepažįstamais (ir sunkiai ištariamais) vardais. Geriau būtų ieškoti esminių elementų, bet tai apsunkina lingvistinė ir geografinė Rytų Europos įvairovė.

Meilėje Rytų Europos literatūrai glūdi nenuginčijamas lobio medžiojimo aspektas – vis kito, dar keistesnio, dar mažesnio pasaulinės literatūros užkaborio atradimas. Iš pradžių – lenkai, čekai ir vengrai, vėliau – rumunai, jugoslavai (visų tipų), albanai ir baltai. Galų gale aptinkama prūsiška literatūra. Prūsai yra jau išnykusi baltų tauta, kadaise gyvenusi Latvijos ir Lietuvos pakrantėse. Jų sekuliari literatūra sudaryta iš dvieilio kupleto, kurį amerikietis filosofijos diplomantas XX a. 8 dešimt­metyje atrado Bazelio universiteto bib­liotekoje saugomo viduramžių rankraščio paraštėse. Manoma, kad juos parašė suirzęs teologijos studentas maždaug XIV a.: „Sveikas, pone! Tu nebe geras dėdelis, jeigu tu nori gerti, [bet] nenori tu pinigą duoti“ (V. Mažiulio vert.). Gan akivaizdu, jog šis tekstas skirtas kažkam, studentų bare iš autoriaus kaulijusiam alaus, tačiau jis inspiravo tomus komentarų.

Tiek senosios prūsų literatūros. Tačiau būtent keistumas ir miglotumas yra visos Rytų Europos žavesio dalis. Jaudina galimybė būti išlaisvintiems iš susumuojančių naratyvų ir gniuždančių mėginimų apibūdinti „šiuolaikinį mūsų gyvenimo būdą“ (idiotiška frazė)... Gal tai lemia ydinga meilė silpnesniajai pusei, tačiau negaliu įsivaizduoti, kodėl kažkas norėtų skaityti šaunų amerikietišką romaną vietoj šiurkščios vengriškos pornografijos. Pvz., čia pateikiamas bendrinis Vengrijos literatūros kurso, dėstomo Londono universiteto koledže, planas: „Šio kurso tikslas – pristatyti studentams vengrų literatūros temų įvairovę nuo Pirmojo pasaulinio karo, įtraukiant distopinę fantastiką, mažų miestelių kvailystes, genitalinę mizoginiją, mizantropišką narcisizmą, ideologiją kaip seksualinę orientaciją, besimasturbuojančiųjų palimpsestus, antisemitizmą prieš pseudoolandus ir maniakinį pavydą olandams jūrų kapitonams, kurie vedė prancūzes. Atidžią tekstinę 10-ties esminių vengriškų darbų analizę papildys platesnio istorinio ir kultūrinio konteksto aptarimas.“

Šis sąrašas kelia daug klausimų. Visų pirma, ar tai apskritai temos? Kas yra besimasturbuojančiųjų palimpsestai? O labiausiai, bent man, tai kelia neįtikimas tantališkas kančias. Jei vengrų literatūra būtų banko saugykla, toks kurso planas priverstų mane surinkti ekspertų komandą ir į ją įsilaužti. Toks noras kyla dar nė neištraukus kai kurių konkrečių autorių biografijų, pvz., psichiatro Gézo Csátho, kuris rašė savo memuarus sanatorijoje, pamažu pasiduodamas morfino keliamai psichozei, o smurtinės istorijos tapo pranašišku jo gyvenimą užbaigusios žmogžudystės-savižudybės ženklu; arba pjesių autoriaus Ödöno von Horvátho, kuris įsitraukė į rytų europiečiams būdingą blaškymąsi dėl tapatybės ir apibūdino save „labai tipiniu senosios Austrijos-Vengrijos miksu: vengras, kroatas, vokietis ir čekas kartu“, kurio „šalis yra Vengrija, o gimtoji kalba – vokiečių“ ir kuris 4 dešimtmetį praleido šventai įsitikinęs, jog bus pražudytas neišvengiamame nacių kare, o mirė bevaikštinėdamas Eliziejaus laukais, užspaustas nukritusios medžio šakos.

Prancūzai liepia kreipti dėmesį į tekstą, bet, garbės žodis, nežinau, kaip galima skaityti Rytų Europos autorių tekstus nekreipiant dėmesio į jo ar jos gyvenimą? Trėmimas, įkalinimas, ligos, žmogžudystė ar beprotybė – nesėkmė yra pasisekimo dalis. Kartą radau lenkų antologiją, ją sudarančios istorijos viršelyje buvo pavadintos „Prakeiktaisiais poetais“. Nerūpestingai verčiau puslapius, pasikartojančios alkoholizmo, benamystės, savižudybės ir aplaidumo istorijos netgi kėlė nuobodulį. Tačiau tuomet suvokiau – šią kolekciją sudaro keturi tomai, o aš pats atsidūriau ant metafizinės bedugnės krašto.

Vis dėlto klausimas išlieka toks pat – ar be keistumo, mistiškumo ir nedalios dar kas nors sieja Rytų Europos literatūrą? Manau, taip. Ir ji netgi turi realios svarbos pasaulio istorijai. Štai jums teorijos apmatai, nors literatūra – tokia plati ir šabloninė, kad išimtys gerokai persveria pavyzdžius.

Vakarų Europos romanas (toks, koks tapo XIX a.) dramatizavo įtampą tarp fizinių potraukių ir buržuazinių papročių smerkimo. Jų veikėjai juda magiškame kvadrate, kurio atraminiai poliai yra ambicijos, troškimai, padorumas ir svetimavimas. Amerikietiški romanai – priešingai – dažniausiai vaizduoja vyrus ir moteris, stojančius akistaton su didžiule laisve ir nežabotomis galimybėmis, kurios sukrečia ir užvaldo jų tapatybės menkumą. Šie romanai sukasi apie pabėgimus, ekspatriaciją, emancipaciją ir identiteto transformacijas. Rytų Europos grožinė literatūra daugiausia yra apie likimo kaprizingumą, istorijos neišvengiamumą ir apskritai gyvenimo absurdiškumą. Tai formavo netikėti istoriniai įvykiai, sudužusios svajos ir nemalonios staigmenos. Tiesą sakant, valdžios viešpatavimo, represijų ir nelaukto teroro palikta žymė rytų europiečiams yra itin gili ir stipriai paveikė autorius – ji įsisunkė į pačią sąmonę ir pasakojimo formos jauseną.

„Labiausiai stulbinantis Centrinės Europos literatūros bruožas yra jos istorinis sąmoningumas“, – rašė Cz. Miło­szas, mėgindamas apibūdinti esmę to, ką vadino „Mūsų Europa“. Centrinės Europos¹ romanuose, kitaip nei vakarietiškuose, jo manymu, „laikas yra įtemptas, spazmiškas, kupinas staigmenų ir iš tikrųjų veikiantis pasakojimo dalyvis. Taip yra todėl, kad laikas asocijuojasi su pavojais, keliančiais grėsmę tautinės visuomenės, kuriai priklauso rašytojas, egzistencijai“. Vadinasi, norėdami suvokti Rytų Europos grožinę literatūrą, turite suvokti Rytų Europos istoriją.²

Tai gali būti nelengva. Per daug valstybių, per daug tautų, per daug prieštaringų pasakojimų ir daugiaskie­menių polimorfiškai kirčiuojamų vardų. Tačiau aš išmanau tai – studijavau ir dėsčiau tos „pilkynės“ istoriją metų metus. Per visą tą laiką nepriėjau jokios išvados ir nepasiekiau išganingo sintezės momento. Viskas, ką galiu parodyti, tai aplankas su krūva pasakojimų – tikrų, tačiau bent man skambančių kaip fikcija ar pramanai. Ar pokštai. Drauge šie pasakojimai sudaro mano trumpą kursą apie Rytų Europą. Sekant detalia chronologija, jie bent iš dalies perteikia šio regiono nuotaiką, o gal ir reikšmę: kubistinė sulaužytos vietovės istorija. Pateikiu jums šiuos fragmentus – istorijos briaunas – 4 pamokose su epilogu.

Bus daugiau

 

¹ Kodėl Centrinė, o ne Rytų Europa? Iš dalies dėl geografijos: Praha vis dėlto yra į vakarus nuo Vienos. Tačiau ryškesnį vaidmenį čia atlieka politika. Viena priežasčių, kodėl Miłoszas apie tai rašė, buvo noras apginti savo europinės dalies unikalumą nuo Vakarų vienoje pusėje ir nuo Rusijos – kitoje. Jam, Milanui Kunderai ir kitiems buvo svarbu priartėti prie Europos centro. Pavadinimas „Rytų Europa“ kėlė pavojų būti suplaktiems su sovietų vadovais. Dabar, kai Sovietų Sąjungos nebėra, o regiono ribas brėžia atmintis, nebe politika, atskyrimas tapo gerokai mažiau svarbus.

² Galbūt Centrinės ir Rytų Europos atskyrimas nėra toks jau nesvarbus. Centrinė Europa yra pretenzija į bendrumą. Rytų Europa yra atskyrimo veiksmas. Ji – amžina įsivaizduojama erdvė, paprastai priklausanti kažkam kitam. Pasak Bohumilo Hrabalo „Pernelyg triukšminga vienatvė“ pagrindinio veikėjo, „Rytų Europa neprasideda iškart už Prahos vartų, ji prasideda paskutinėje imperinio stiliaus geležinkelio stotyje kažkur Galicijoje, už atokaus graikiško timpano ribos.“ Priešingai, „Prahos ryšys su graikiškąja dvasia yra gerokai gilesnis nei miesto pastatų fasadai, jis įlenda žmonėms į galvas, kadangi klasikinės gimnazijos ir humanitariniai universitetai užkimšo milijonų čekų galvas Graikija ir Roma“.

Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė

lareviewofbooks.org, 2017 m. sausio 27 d.