Jean Jacques Rousseau. Išpažintis
Birželio 28-ąją, prieš 300 metų, gimė žmogus, gerokai pakoregavęs gimtąją Prancūziją, vadinasi – ir tuometinę racionaliąją XVIII a. Europą. Egzistuoti – tai jausti, o ne mąstyti! – nuolat teigė ir savo gyvenimo būdu įrodinėjo keistuolis J. J. Rousseau. Ir pamažu keitė kultūringo europiečio požiūrį į save, į kitus žmones, į gamtą ir visuomenę, provokavo Prancūzijos revoliuciją. Naujasis Buda aukštino kančią ir užuojautą, niekino protą ir išskaičiavimą. Kas stipriau jaučia, tas ir geresnis! Pinigai ištvirkina visus – ir turtingus, kurie jais naudojasi, ir vargšus, kurie jų trokšta!.. Paradoksų meistras ir pats buvo grynas paradoksas – rašė ne tik filosofinius traktatus, auklėjimo romanus, bet iki panagių „Išpažintyje" išsikrapštė nuosavą charakterį – ponai XXI a. žiniasklaidininkai, išsiviešinimo asai, skaitykite ir tobulinkitės!
Labai gali būti, kad anoji birželio 28-oji buvo tokia pati kaip ir šiandien – ir žmogus buvo visai toks pats... Todėl nuoširdžiai sveikiname mūsų redakcijos skiltyje staiga apsireiškusį kolegą J. J. Rousseau.
Jean-Jacques Rousseau (1712–1778)
Išpažintis (ištraukos)
Visiškai pasitraukęs iš literatūros, norėjau gyventi ramų ir malonų gyvenimą, kiek tai pareis nuo manęs. Man niekad nenuobodu vienam, net jei ir visiškai neturiu darbo, nes mano vaizduotė užpildo visas tuštumas ir jos vienos pakanka man užimti. Tik negaliu pakęsti tuščio plepėjimo kambaryje, kai žmonės susėda vieni priešais kitus ir tik laido liežuvius. Kai eini, kai vaikščioji, dar pusė bėdos: bent kojos ir akys kažką veikia, o sėdėti rankas sunėrus ir kalbėtis apie tai, koks šiandien oras ar kokios įkyrios musės, arba, dar blogiau, sakyti vienas kitam komplimentus – man baisiausia kankynė. Kad nevirsčiau laukiniu, sumaniau išmokti pinti raištelius. Eidamas į svečius, nusinešu, būdavo, ir maišelį, arba išeinu, kaip tai daro moterys, su rankdarbiu pasėdėti lauke prie durų ir pasišnekėti su praeiviais. Šitaip aš galėjau pakęsti tuščius plepalus ir nenuobodžiai leisti laiką pas savo kaimynes, kurių daugumas buvo gan malonios ir nepaikos.
Kad mano pinami raišteliai kam nors praverstų, dovanodavau juos savo jaunoms draugėms, kai jos tekėdavo, su sąlyga, kad pačios žindys savo kūdikius.
[...] Kai būdavo graži diena, vos tik atsikėlęs, bėgdavau į terasą įkvėpti vėsaus, gaivinančio rytmečio oro, paganyti akių gražaus ežero plotuose, žavinguose jo krantų ir kalnų virtinių reginiuose. Nežinau geresnio būdo šlovinti dievybei, kaip tas nebylus žavėjimasis, kurį žadina jos veikalų stebėjimas ir kurio neįmanoma išreikšti kokiais nors konkrečiais veiksmais. Suprantu, kodėl miestų gyventojai yra mažatikiai: juk jie mato tik mūrus, gatves ir nusikaltimus; bet negaliu suprasti, kaip gali netikėti sodiečiai, ypač tie, kur gyvena atkampiau. Kaip gali nedžiūgauti jų siela ir nekilti šimtą kartų dienoje į kerinčių stebuklų tvėrėją? O aš, ypač rytą, pakilęs po kamuojančios nemigo nakties, nuo seno jaučiu tą širdies polėkį, atleidžiantį nuo varginančios pareigos galvoti. Tik reikia, kad man akį trauktų nuostabus gamtos vaizdas. Kambaryje meldžiuosi rečiau ir šalčiau, bet lig tik išvystu puikų kraštovaizdį, susijaudinu, nė pats nežinodamas ko. Esu skaitęs, kaip vienas išmintingas vyskupas, lankydamas savo dieceziją, aptiko seną moterį, kuri nemokėjo kitaip melstis, kaip tik sakydama: „O!" Jis tarė jai: „Močiute, visada šitaip melskis, tavo malda geresnė už mūsų." Manoji malda – taip pat geresnė.
[...] Popiečiais visiškai pasinerdavau į atsainų dykinėjimą, niekuo savęs nevaržydamas ir atsiduodamas momento impulsui. Kai oras ramus, vos atsikėlęs nuo stalo, sėdu, būdavo, vienas į mažą valtelę, kurią mokesčių rinkėjas išmokė mane irti vienu irklu, ir išplaukiu į atvirus vandenis. Tas momentas, kada atsistumiu nuo kranto, teikia man tokį džiaugsmą, kad visas virpu; nemoku nei nusakyti, nei gerai suprasti šito reiškinio priežasties – nebent tai buvo slaptas visos mano esybės džiūgavimas, kad štai atsidursiu už ribos, pasiekiamos piktiems žmonėms. Paskui pats vienas plūdinėju ežere, kartais priartėdamas prie kranto, bet niekad prie jo nesustodamas. Dažnai leidžiu valtelei plaukti pavėjui ir pasroviui, o pats pasineriu į miglotas svajones, kurios, kad ir paikos, man tokios mielos. Kartais sušunku susigraudinęs: „O gamta! O mano motina! Tu tik viena esi mano gynėja, ir čia, tarp tavęs ir manęs, nėra nė vieno sukto, klastingo žmogaus." Šitaip nutolstu apie pusę lje nuo žemės ir betrokštu vien, kad tas ežeras būtų vandenynas.
Ruso Ž. Ž. Išpažintis. – Vilnius: Vaga, 1967 (vertė Ed. Viskanta ir Vyt. Jurgutis).
