2012 metų „Poezijos pavasario" laureatą, poetą, eseistą, vertėją EUGENIJŲ ALIŠANKĄ kalbina poetas SIGITAS BIRGELIS.

Ar sunku tapti „Poezijos pavasario" festivalio laureatu? Nemažai metų buvai rimtas pretendentas į šį titulą. Ką ši premija reiškia Tau ir Tavo kūrybai?
Tapti „Poezijos pavasario" laureatu nėra sunku, užtenka parašyti ir išleisti gerą poezijos knygą. Na, taip turėtų būti, jeigu nebūtų kiek kitaip. Tikrovėje daug lemia kontekstai – konkurentai, komisijos lėmėjų skonis, autoriaus literatūriniai „nuopelnai". Iš tiesų visos trys mano pas­kutinės poezijos knygos buvo nominuotos šiai premijai, ir tik sąlygiškiausia „Jeigu" tapo nugalėtoja. Tad į pirmą klausimą turėčiau atsakyti taip: sunku. Iš tiesų manau, kad ši premija man atiteko už visas tris mano knygas. Džiaugiuosi ja ir kartu jaučiu savotišką palengvėjimą. Pirmiausia dėl to, kad pagaliau buvo įvertintas mano dešimtmečio darbas, kad mano literatūriniai ieškojimai sulaukė pritarimo. Turbūt ir pats esi patyręs, kad tyla nėra gera byla, kai tylima apie tavo sunkiai išnešiotą knygą...

Ar paskutinė Tavo eilėraščių knyga „Jeigu", už kurią gavai garbingą apdovanojimą, yra, Tavo manymu, geresnė negu kitos, ankstesnės? Ką apie ją rašo literatūros kritikai?
Menininkas kaip alpinistas, jis vis kopia aukštyn, tad ir „Jeigu" turėtų būti geresnė už ankstesniąsias. Ir vėl – taip turėtų būti, jeigu nebūtų šiek tiek kitaip. Deja, pačiam autoriui per sunku vertinti ir teisti savo vaikus, atsiprašau, knygas. Štai, sakykim, Rimvydui Stankevičiui iki šiol geriausia mano knyga yra „Peleno miestas". Nenorėčiau su juo sutikti, bet iš tiesų vertinimai jau nebe autoriaus reikalas. Kaip ir tai, ką rašo kritikai. Jau vien dėl to, kad knygą parašiau ir išleidau, nebeturėčiau aiškinti skaitytojui, ką apie mane rašo kritikai –­ jeigu skaitytojui įdomu, jis gali ir pats susirasti... Tiesą sakant, tos kritikos reikia ieškoti su žiburiu, tad vis spėlioju – ar čia kalta pati poezija, ar šiaip kritikai iš viešojo lauko traukiasi į pogrindį – į penketukų, dvyliktukų komisijas, akademinius bastionus ar į užstalės diskusijas.
Labai trumpai – tai jau trečioji mano poezijos knyga, kurioje sprendžiu panašius uždavinius. Visos šiek tiek skirtingos, bet neabejotinai iš to paties poetinio lauko. Neparašytos istorijos, kurias bandau užrašyti.

Ne kartą esi sakęs, kad gera poezija turi būti intelektuali. Kaip vertini vadinamąją tradicinę lietuvių poeziją, kurios šaknys Maironio ir Brazdžionio lyrikoje ir kuri dabar taip pat yra gana gaji?
Esu taip sakęs, bet, man regis, esu sakęs (bent jau kažką panašaus) ir kad poezijos intelektualumas yra matuojamas ne tarptautiniais žodžiais, ne abstrakcijomis, ne filosofiniais konceptais ir ne slaptomis citatomis. Intelektuali poezija –­ ta, kuri suvokia pasaulį ir bando jį aprašyti pasitelkdama ne tik jausmus, bet ir visas kitas jusles bei protą. Šiuo požiūriu ir Maironis, ir Brazdžionis nebuvo griežti anti-intelektualai, tad gal ir nevertėtų jų kurdinti kitoje barikadų pusėje. Abu jie dėjo pamatus lietuvių poezijai, ugdė tautinį (gal net religinį) sąmoningumą, ir jie man patinka, kol lieka savame laike. Šiandieniai maironiai ir brazdžioniai man atrodo kaip anachronizmas, jų daugiausia tarp tų „rašytojų", kurie rašo savo knygas, bet neskaito šiuolaikinių autorių, kitaip sakant, neįjungia intelektualesnio bėgio. Kita vertus, kaip sakai, tradicinės lietuvių poezijos tradicija yra gaji, davusi puikių vaisių. Gerbiu Jono Strielkūno, Valdo Kukulo kūrybą, bet man visad buvo artimesni Marcelijus Martinaitis ir Vytautas P. Bložė. Donelaitis artimesnis negu Maironis...
Beje, kas iš Tavo leidinio skaitytojų žino, kad „Poezijos pavasario" premija turi tikrinį vardą – kad ji yra būtent Maironio premija?

Ar sutinki su Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano, docento Antano Smetonos teiginiu, kad „Filologijos fakultetas neruošia nei poetų, nei romanistų – tai pašaukimas ir tik dievai žino, kaip jais tampama. Norėdamas būti rašytoju nebūtinai turi būti baigęs filologiją, juo gali tapti bet kurios profesijos žmogus"? Kaip Tu tapai poetu?
Kas man belieka – tik sutikti, nes priešingu atveju prieštaraučiau sau pačiam, baigusiam matematiką Vilniaus universitete. Ar aš tapau poetu? Man regis, išgyvenu nuolatinį tapsmą, poetu būnu labai trumpą laiką, kai rašau eilėraštį, poetu apsimetu, kai eilėraštį skaitau, ir esu visai ne poetas, kai padedu knygą į šalį. Gal ir klystu, gal kaip tik esu poetas, kai darau kažką kita – kai vairuoju, kai kalu vinį. Bent jau man taip labiau patinka – štai poetas, mosuojantis plaktuku ar kirviu. Ne tas, kuris sukumpęs prie kompiuterio kankinasi dėl kažkokio niekniekio, nieko neverto žodžio. Deja, nebuvo ryškios tapsmo poe­tu pradžios, kažką parašydavau, kažką išspausdindavau, ilgainiui vis daugiau laiko skyriau žodžiams, galiausiai nebeliko kur trauktis. Ir kai tik nutolstu nuo žodžių, nuo poezijos, netikėtai pajuntu, kad man trūksta kažko svarbaus. Kažko esmiško, be ko mano gyvenimas ima netekti prasmės. Gal tai priklausomybė, o gal pašaukimas. Kartais reikia nugyventi ne vieną dešimtį metų, kad išgirstum esąs kažkur šaukiamas.

Ar, Tavo nuomone, Lenkijoje lietuvių literatūrai skiriama pakankamai dėmesio? Susidaro įspūdis, kad šioje šalyje plačiai žinoma tik viena pavardė – Tomo Venclovos.
Turint omeny fizinį ir literatūrinį artumą, bendras literatūrines tradicijas (prisiminkim Adomą Mickevičių, Česlovą Milošą), Lenkija stebėtinai mažai dėmesio skiria lietuvių literatūrai. Lietuviai lenkų literatūra domisi kur kas labiau, užtenka pažvelgti į kasmet išleidžiamų knygų bibliografijas. Aišku, lenkų literatūra kur kas gausesnė, bet bent jau iš krepšinio istorijos žinome, kad ne gyventojų (žaidėjų) skaičius lemia pergales. Tačiau mes negalime reikalauti dėmesio, turėtume patys padaryti daugiau. Deja, mūsų kultūros politika labai jau neparanki literatūrai skleistis užsieniuose, literatūra dažniausiai atsiduria paskutinėje vietoje.
Dar pagalvojau tokią ereziją – gal mes lenkams neįdomūs, nes esame pernelyg į juos panašūs? O tokių ir savų užtenka...

Kaip vertini dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius? Ar šių šalių literatams lengviau bendrauti negu politikams?
Nenorėčiau čia politikuoti, juo labiau keiktis, nes sunkiai randu žodžius dabartiniams Lietuvos ir Lenkijos santykiams apibūdinti. Ima siutas dėl abiejų pusių, dėl kvailo užsispyrimo, dėl kažkokio nesuvokimo, politinių ambicijų. Taip, suprantu, kad šioje situacijoje yra daugiau kiršinančių faktorių negu literatūroje ar net kasdieniame gyvenime, bet labai apmaudu, kad užuot artėję –­ vis tolstame.
Be abejo, literatams ir apskritai kultūros žmonėms bendrauti yra lengviau. Pamenu prieš keliolika metų daug vilčių teikusius Lenkijos ir Lietuvos intelektualų bei menininkų susitikimus Vygriuose, praėjusiais metais vykusį Lenkijos ir Lietuvos PEN klubų susitikimą Vilniuje, šiemet kilusią Lietuvos ir Lenkijos intelektualų iniciatyvą kurti bendrą Giedroyco fondą, žyminčią naują kokybę dviejų šalių kultūrų santykiuose. Norisi tikėti, kad visos šios iniciatyvos neliks tik „mąstančiose galvose". Štai po PEN klubų susitikimo Vilniuje lenkų rašytojai pasiūlė išleisti solidžią lietuvių poezijos antologiją, kuri dabar yra rengiama. Ironizuojant galima pasakyti, kad viena knyga pasaulio nepakeis, ir tai bus tiesa. Bet anglai turi gražų posakį: „Step by step". Žodis po žodžio ir akmenį pratašo. Mažais žingsniais galime toli nužingsniuoti. Suartėjimu esu asmeniškai suinteresuotas, nes Lenkija man rūpi daugeliu požiūrių – gerai jaučiuosi ir lenkų literatūroje, skaitydamas ją, bendraudamas su rašytojais, ir pačioje Lenkijoje, po ją ar per ją keliaudamas. Net pučiant nepalankiems politiniams vėjams. Bet, kaip žinia, keičiasi klimatas, vyksta atšilimas, pasikeis, atšils ir vėjai. Aš kliūčių neturiu.