Joana Kaminskaitė. Skvoterės užrašai (II)

Gulėjau lovoje, galvodama, karočia, pasisekė, ir puoliau žadinti Marių (savo antrąją pusę, kurią aname tekste pamiršau pristatyti). Kaip buvo galima nuspėti, atsivėrė mūsų kambario durys ir pasišviesdamas žibintuvėliu įėjo policininkas. Švietė į priešingą pusę, nei stovėjo lova, tad atsisėdau ir liūdnai tarstelėjau: „Sveiki, mes čia.“ Policininkas krūptelėjo ir pagaliau šviesa atsisuko į mus. „Apsirenkite“, – tepasakė.

Autorės nuotrauka

Tai buvo pirmas oficialus mūsų iškeldinimas, jaučiausi labai nesmagiai. Išėjau iš kambario ir supratau, kad pastato iškraustyti suvažiavo gal 3 policijos ekipažai ir daugybė tarybos darbuotojų. Visi labai mandagūs, iškart puolė dėkoti, kad įleidome, nesipriešinome ir jie galėjo ramiai atlikti savo darbą. Nu­ėjau į tualetą, kur prausėsi su mumis gyvenusi mergina, ši man paaiškino, kad skvoteriai ne visada noriai palieka pastatą, todėl kartu su tarybos darbuotojais visada pasirodo ir policija. Tokiais atvejais jiems tenka laužtis į pastatą, o besipriešinančius suimti. Tačiau mūsų grupė nebuvo iš blogųjų, tad tereikėjo susirinkti likusius daiktus ir pasišalinti. Tiesa, lauke dar laukė pokalbis su pareigūnu – reikėjo pasakyti savo vardą, pavardę ir kur eisime. Žinoma, viską melavome. Niekas nenori pasižymėti tokiose situacijose, tad nebuvo kitos išeities. Išklausėm paskaitėlės, kad skvotinti negerai, nes taip nepažinsim tikrojo Londono veido, palinksėjome ir patraukėme savais keliais. O keliai, kaip minėjau ankstesniame tekste, vedė į netoliese gyvenusių draugų skvotą.

Priešingai negu mūsų, jų skvotas buvo legalus. Kodėl? Paaiškinu: prieš porą metų tokia pati kaip mūsų jaunų žmonių grupelė (sudaryta iš lietuvių, lenkų ir italų) atidarė apleistą pastatą, kuris priklausė vis dar veikiančiam cukraus fabrikui. Anksčiau čia vykdavo įvairūs renginiai, darbuotojų pasisėdėjimai, o kai buvo nuspręsta viską „užraukti“, pastatą uždarė. Jį radę draugai padirbėjo iš peties. Didžiulę dviejų aukštų šiukšlių krūvą pavertė kambariais, o bend­rą erdvę, kurioje yra netgi scena, sutvarkė, išdažė, paskirstė kabinetukais ir pradėjo organizuoti kūrybines dirbtuves. Kai neišvengiamai atkeliavo kvietimas į teismą, jie jau buvo pasiruošę: pateikė teisėjui skvoto nuotraukas „prieš“ ir „po“, paaiškino, kad miesto tarybos atstovas, kuriam priklauso pastatas, visai juo nesirūpina, o jie savo darbu ir investicijomis pastatą prikėlė iš numirusiųjų, nori jame gyventi, kurti ir organizuoti renginius vietos gyventojams. Anglija yra keista šalis, tad pastatą jiems paliko. Atidavė. Ir nors iki dabar jie vis dar turi tvarkyti krūvas dokumentų, kad būtų įregistruoti kaip legalūs gyventojai, pasta­tas jau pripažintas veikiančia ne pelno siekiančia organizacija. Čia nufilmuoti keli muzikiniai klipai, savaitgaliais vyksta filmų peržiūros ir jammai (muzikinės improvizacijos vakarai), įrengtos dviračių dirbtuvės, kur kiekvienas norintis gali ateiti ir nemokamai susitvarkyti dviratį. Taip pat pastate yra spausdintuvas, kuriuo galima daryti aplikacijas ant marškinėlių. Viena mergina iš Lenkijos tuo sėkmingai naudojasi ir pardavinėja savo kurtus marškinėlius turguose. Veiklų skaičius šiame skvote nuolat auga. Pačiam pastatui taip pat dar yra kur augti, tačiau gyventojai, pamažu kaupdami lėšas ir jas investuodami, labai sėkmingai juda pirmyn. Būtent pas šią grupelę, kol susirasim ir atsidarysim naują pastatą, apsistojome.

Gyvenome šešiese viename kambaryje, pirmas dienas sekėsi neblogai. Greičiausiai todėl, kad nusprendėme atsipūsti, pasimėgauti šiltu oru, parkais, alumi ir gera kompanija. Skvoto „galva“, pas kurį mes ir važiavome, taip pat leido sau atsipalaiduoti – pradėjo reguliariai šnioti „gaidį“, ir tai mums, regis, per daug netrukdė. Vis dėlto likusi nuolatinių gyventojų grupė mums vis atsargiai primindavo, jog per ilgai likti negalime – po poros savaičių turi aplankyti tarybos narys ir įvertinti, kaip juda pastato tvarkymo darbai. Kartu su Mariumi pradėjome judinti „galvą“, kad turime susiimti ir greičiau ieškoti naujų pastatų – jis buvo vienintelis, iš tiesų žinojęs, kokių pastatų reikia ieškoti ir kaip į juos patekti.

Gerą savaitę trise važinėjome dviračiais po Londoną ir ieškojome naujų namų. Radome du potencialius variantus, sutarėme, jog reikia juos imti. Pasiruošimas buvo paprastas: susirinkome visus turimus įsilaužimo įrankius, pasiėmėme teisinį įspėjimą (oficialus dokumentas, kuriame nurodoma, jog esame skvoteriai ir šis pastatas yra mūsų namai, iš kurių niekas be teismo negali mūsų išmesti; jį, tik užėmus pastatą, reikia matomoje vietoje kabinti ant durų iš lauko pusės), išsikvietėme taksi (kažkam tądien, pamenu, buvo algadienis) ir naktį nuvykome prie potencialių namų. Važiavome aš, Marius ir du kartu gyvenę bendraamžiai – pavadinkime juos Lankininku bei Paša. „Galva“ liko laikinajame skvote, paaiškinęs, kad turim išmokti suktis patys, o iš tiesų tai reiškė: „Chebra, man atchodai, nepajėgiu su jumis važiuoti.“

Praktikos pastato atidarymo reikaluose iš mūsų keturių teturėjo Paša, o ir jo patirtis, tiesą pasakius, skurdoka. Jau numaniau – bus linksma. Iš pažįstamų sužinojome, jog pastatą, kurį išsirinkome, kiek anksčiau jau buvo užėmę kaimynai lenkai. Jie tepatarė, kad geriausia į vidų užeiti per galinį kiemą, esantį parke. Daugiau nežinojome nieko. Taksi mus išleidus, perlipome parko tvorą ir susiradome galinį kiemą. Aš likau lauke saugoti. Turėjau stebėti aplinką ir iškart pranešti, jeigu pamatyčiau policiją arba šalia pastato besisukiojančius žmones, kurie galėtų iškviesti policiją. Laimei, naktis pasitaikė rami, pastatas buvo greta judrios gatvės, o tai labai gelbėjo, kadangi draugai gan garsiai triukšmavo. Peršokę galinio kiemo tvorą, jie užsilipo ant stogelio, nuo kurio laužtuvu buvo galima atidaryti antrojo aukšto langą. Stovėjau parke nutirpusiu kūnu, klausiausi, kaip sekasi chebrai, ir pagaliau išgirdau lemtingąjį „triokšt“. Pavyko. Dar 2 minutės ir sulaukiau Mariaus skambučio, kad galiu šokti per parko tvorą ir ateiti prie pastato fasado. Atsidarė pagrindinės durys ir besišypsantis draugas tarė: „Sveika atvykusi namo.“

Tokio pat šoko, kaip pirmąjį kartą, nepatyriau, nes jau įsivaizdavau, ką galiu užuosti ar pamatyti, ir tam psichologiškai pasiruošiau. Pastatas buvo gan didelis – trijų aukštų buvusi skautų būstinė. Apėjau pirmąjį aukštą, na, kaip ir nieko blogo. Daug šiukšlių, įvairiausių daiktų, šlapimo kvapas, nejauku, bet visiems kartu dar įmanoma sutvarkyti. Tiesa, darbo būtų buvę DAUG. Pasišviesdama žibintuvėliu pradėjau kopti į antrąjį. Koridoriuje mane iškart pasitiko orkaitė, išmatų kvapas ir atviros durys į kambarius. Jų buvo gal keturi, visi, žinoma, tragiškos būklės, prikrauti šlamšto, pasenusio maisto, čiužinių ir mažyčių tuščių maišelių, kuriuose laikytos narkotinės medžiagos. Nutarėme, kad tiek su mumis skvote, tiek čia gyvenę lenkai nelabai mėgo tvarką, bet labai mėgo „gaidį“. Laukė trečiasis aukštas. Tie patys kambariai, tos pačios šiukšlės, tik čia kvapas neabejotinai ryškiausias. Užsidengusi nosį apvaikščiojau kambarius ir grįžau į pirmąjį aukštą. Neradome elektros jungiklių, tad sėdėjome pasišviesdami žibintuvėliais. Lauke pakabinę teisinį įspėjimą puolėme skambinti likusiems namiškiams, kad atvažiuotų ir paimtų spynas – jas turėjome nedelsiant pakeisti. Tai vienas esminių dalykų atidarius naują pastatą. Taip gali būti tikras, kad netikėtai užsukęs pastato šeimininkas į vidų tikrai nepateks.

Prisiskambinome tik dviem lenkams, paprašėme sėsti ant dviračių ir kuo greičiau atsivežti spynas. Nežinau, ar kalta organizuotumo stoka, ar narkotikų perteklius, bet jiedu vapėjo visiškas nesąmones. Mes jiems aiškinam, kad imtų spynas ir važiuotų pas mus, o jie klausia, ar spynas paėmėme mes. Atsakom, kad ne, nepaėmėm, o jie vėl klausia, ar paėmėt. Galiausiai neapsikentę vykstančio absurdo ir būdami pavargę nusprendėm pastatą palikti. Grįšim kitą dieną. Greičiausiai ne mūsų jėgoms visas tas šiukšles kuopti, o ir iš likusios grupės nesulaukėme jokio palaikymo. Išsikvietėm taksi, grįžom į draugų skvotą, surūkėm riebų kasiaką ir nuėjom miegoti.

Kitą rytą susitikom „galvą“ virtuvėj. Papasakojom jam visą istoriją ir teišgirdom: „Jūs ką, dalbajobai? Nežinot, kad negalima palikti atidaryto pastato? Melskitės, kad vakare nuvažiavus jo nebūtų užskvotinęs niekas kitas.“ Nenorėjom ginčytis ar veltis į diskusijas, tad tiesiog kantriai laukėm vakaro. Procedūra ta pati: įrankiai, taksi, parkas, galinis kiemas. Tik, deja, skvoto „galva“ buvo teisus – pats pastatas neužimtas, tačiau antrojo aukšto langas, pro kurį patekome vidun, užkaltas taip, kad nebesugebėjome išlaužti. Matyt, kažkas naktį mus pamatė ir susisiekė su šeimininku, kuris iškart ėmėsi veiksmų, kad antrą kartą ten nebepatektume. Labai nenusivylėme – kaip minėjau, pastatus buvome radę du. Laimei, kitas nutolęs vos per 500 m, tad jo link visi ir patraukėm. Šį kartą buvome šešiese: aš, Marius, Lankininkas, Paša, „galva“ ir Jovė – kartu gyvenusi mergina. Su ja stovėjau sargyboje netoli pastato. (Atvirai pasakius, mudvi bendraudavome gan paviršutiniškai ir į rimtesnius pokalbius nesiveldavome. Tačiau iš aplinkinių žinojau, kad jos vaikystė buvo sunki. Baigusi mokyk­lą, ji iškeliavo į Daniją, kur porą metų draugavo su vaikinu, slėpdama nuo jo savo lesbietišką prigimtį. Slapta vaikščiodavo į pasimatymus su merginomis ir kai galiausiai apsisprendė, kad gyvenimas su vaikinu tikrai ne jai, išsikraustė į Londoną pas skvotinančią draugę ir kažkaip atsidūrė pas mus.) Mūsų nuostabai, vos po 10 min. sulaukėm skambučio su kvietimu užeiti – atidarytos šoninės durys.

Pastatas buvo puikus. Visiškai naujas, anksčiau dar neskvotintas. Nusprendėme, kad tiks, nes „galva“ jau metus jį stebėjo ir nėkart nematė veiksmo viduje. Mums teko jaunimo klubas, kuriame po pamokų susirinkę mokiniai sportuodavo, piešdavo ir lankydavo kitokius užsiėmimus. Visas pirmas aukštas paskirtas sporto salei ir dviem užrakintiems kambarėliams. Antrame aukšte – gal 4–5 kambariai, tvarkingi, daiktai išnešti. Viename kambarių buvo didžiulis biliardo stalas, iškart sulošėm partiją. Tą ankstų rytą nesveikai džiaugėmės. Pagaliau radom normalų pastatą! O ir laikinajame skvote mums buvo likusios kelios dienos.

Per kolonėlę pasileidome muziką, pradėjome sukti jointus (marihuanos ir tabako suktinės, – red. past.), jaunimo klube netgi radome nepradarytų alkoholinių gėrimų, kuriuos, žinoma, netrukome atidaryti. Radome seną riedlentę, paspirtuką – užvirė tikras tūsas. Būdami ir pavargę, ir įkaušę, sugalvojome patikrinti, kas slepiasi už sporto salės sandėliuko durų. Turėjome laužtuvą, tad problemų nekilo. O ten – tikras lobis! Naujas didžiulis projektorius su ekranu, būgnai, profesionalūs lankai su strėlėmis, mikrofonai, gitaros, daug garso aparatūros ir kitokių beveik naujai atrodančių daiktų. Lankininkas (iš čia ir jo pravardė) anksčiau lankė šaudymą iš lanko ir mane tikino, kad strėlė stiklo nesudaužo, o pereina per jį kiaurai. Aš buvau gana drąsi atsakyti: „Eik tu, netikiu, paroš“, o jis buvo gana drąsus tai įrodyti. Iš tiesų strėlė per stiklines duris, skyrusias sporto salę ir koridorių, perėjo kiaurai. Nusprendęs, jog reikia daugiau pasipraktikuoti, bičas susirado pliušinį arklį ir jam į galvą paleido dar 5 strėles.

Taip išaušo rytas, su Mariumi ir „galva“ nusprendėme, kad reikia rimčiau pasiruošti saugoti pastatą. Palikome lankininką ir kitus miegoti, nuvykome į draugų skvotą-kultūrinę organizaciją pasiimti pripučiamų čiužinių, miegmaišių ir šiek tiek maisto. Grįžę išleidome pastate miegojusią kompaniją į darbus (patys tuo metu dar nedirbome), surišome durų rankenas ir užrėmėme pagaliais taip, kad jų nepavyktų atidaryti, o paskui, kad būtų smagiau, pasikvietėme draugų ir leidome laiką prie biliardo stalo. „Galva“, kaip jau įprasta, pasinėrė į „gaidžio“ kelionę. Vakare svečius išlydėjome namo ir naujajame pastate nakvoti likome trise, „galva“ kartu su šunimi miegojo šalia durų, kad girdėtų, kas vyksta lauke. Aš su Mariumi įsikūriau antrajame aukšte. Užmigti, deja, sekėsi sunkiai. Lyg ir suvokiau, kad esame saugūs, niekas negali užeiti, tačiau viduje kirbėjo keistas jausmas.

Neramu buvo dėl poros priežasčių: skvoto „galva“, asmuo, kuris išmano skvotinimo peripetijas ir vienintelis gali šnekėti su šeimininku ar policija, gerokai apsinešęs, be to, pastate buvo daug brangių daiktų. Dieną lankęsi draugai mane ramino, kad tai normalu. Prisiminė, kaip patys prieš 5 metus už­skvotino bažnyčią su garso sistema. Teismas vėliau iškraustė, bet garso sistemą jie pasiėmė su savimi, pradėjo organizuoti vakarėlius ir taip užsidirbti. Tačiau ši istorija manęs nenuramino, dėl pastarųjų dienų įvykių buvau gan sudirgusi ir nervinga.

10.30 val. pusiau per miegus išgirdau, kaip „galva“ įlekia į mūsų kambarį rėkdamas: „Chebra, kelkitės! Kažkas laužia duris, bėgam laikyti pastato!“

Draugai