Grįžau ir sėdau prie kompiute­rio. Iki prisėdimo tu­šinukas vis braižė sąsiuvinio paviršių, įrėždamas visas mintis apie ką tik LNOBT pamatytą Eduardo Balsio baletą „Eglė žalčių karalienė“. Premjera abejingų nepaliko: rodos, per pertraukas niekas neišėjo, nors buvo keli, kurie ėmė paltus. Gal su reikalais, gal parūkyt išskubėjo, ką čia supai­sysi… Jei išėjo, nes nematė prasmės toliau spoksoti, tai ir man reikėjo eit, bet nebėgau. Visada turiu vilties.

Jau I veiksme supranti – primityvi, stagnaciška choreografija. Eglė (K. Gudžiūnaitė) pakilnojo kojas, tada išvydo viršuje kabantį mėnulio rutulį, saulę ar kažką šiaip, labai išsigando, puolė ant žemės, rankomis apsibrėžė aplink save įsivaizduojamą ratą ir galiausiai džiaugsmingai sutiko atbėgusias seses. Jos iškart puolė maudytis scenos gilumoje. Tamsu – nieko per daug nesimato. Tik vos ne vos buvo galima įžiūrėti Eglės rūbuose besi­raitantį žaltį atstojantį kuolą (?). Toliau viskas vyko itin paprastai – sesės pabėgo, jau žmogus žaltys (G. Žukovskij) su palikta sesute pašoko pirmąjį duetą, uždėjo apyrankę, irgi pabėgo. Po to užgrojo linksma, lietuviškų elementų pilna muzika, viskas vėl papras­ta, gaila, be jokios novatoriškumo įkvėptos choreografijos. Tiesa, visai dailūs šokėjų rateliai, bet ir šie vienu metu neatrodė sutvarkyti. Visi tik šokinėjo, puldinėjo kas kur, o siužetas ėjo sava vaga kaip ir pasakoje.

Daug nepasakosiu, jei reikia, yra Salomėja Nėris ir jos poema. Eglė, atsidūrusi vandenyje, labai greitai pasidavė Žalčiui, pirmos 45 minutės baigėsi. Laukta pertrauka atėjo.

II veiksme kartojosi tie patys nusivylimai. Įspūdį paliko tik Oriana Jimenez ir jos sukurtas Drebulytės vaidmuo. Matėsi, kad britams patiko šios nekaltos mergaitės siužetinė linija, tad jos ir šokį išplėtojo, ir veiksmo jai daug davė. Balerina puikiai sušoko išdailintą, įdomų „Drebulytės išdykėlės“ šokį, jos veide atsispindėjo visos perteikiamos emocijos ir jų pamatyti netrukdė net šviesų trūkumai.

Galiausiai dalgiais ir šakėm sukurtuose simbolizmuose pražuvus Žilvinui atėjo ir nustebinusi pabaiga. Joje raudą jausmingai, išraiškingai, pabrėžtinai veido mimika perteikdama skausmą sušoko Gudžiūnaitė. Eglė vis daužė sau į pilvą, tiesiog kumščiavo save, susirietusi ant žemės. Vietoj realistiškų medžių veikėjus uždengė kamienus primenančios dekoracijos, išlindusios iš grindų. Jos, padedamos muzikos, sugebėjo kažkiek pataisyti situaciją ir sukūrė patenkinamą susijaudinimą.

Beveik vien tik britai pastatė šį lietuvišką baletą. Jiems aiškiai nepavyko perprasti šalies mentaliteto. Choreografijoje beveik neaptinkama tradicinių elementų, ji silpnoka ir nuobodi, scenografija tik vos vykusi, bet šiaip, kaip sakoma, nei į tvorą, nei į mietą. Atrodo, kad vartotojiškai visuomenei svarbu buvo pateikti produktą, o ne kokybę – veiksmo daug, yra net efektų, kai Eglė tamsoje nuo lubų į sceną nusileidžia pririšta ant virvės, žodžiu, „masėms yra ką pažiūrėti“ – kaip man sakė viena sena balerina po spektaklio.

Belieka tikėtis, kad LNOBT baleto trupė džiugins kitomis naujomis premjeromis. Juk „Bolero+“ triptiku teatras tikrai nustebino ir prisikabino sau medalį, kurio jie iš tikrųjų verti. Va ten galima eiti ir eiti. Negaila eurų.