Josephine Livingstone. Britų muziejaus „apiplėšimų“ problema

Garbusis Britų muziejus „grąžino“ Irakui keletą iš šalies pavogtų archeologinių radinių, bet tai nereiškia, jog muziejus pasiruošęs išpirkti savo šalies kolonialistinės epochos nuodėmes.

Aštuoni mažyčiai eksponatai, kai kurie 5 tūkst. metų senumo, rugsėjį per ceremoniją perduoti už pergabenimą į Irako nacionalinį muziejų Bagdade atsakingiems Irako tarnautojams. Tačiau eksponatai, priešingai nei skelbė antraštės, nebuvo pastoviõs Britų muziejaus ekspozicijos dalis: muziejus archeo­loginius radinius tik identifikavo policijos pareigūnams juos konfiskavus iš vieno prekiautojo antikvariniais daiktais. Tai nelygiaverčiai dalykai, mat Britų muziejus saugo vieną didžiausių žmonijos kultūrinio paveldo kolekcijų pasaulyje, o nemenka jos dalis surinkta iš apiplėšimų pagal senuosius papročius, t. y. kolonializmo laikų.

Anot muziejaus pranešimo spaudai, į grąžintųjų meno vertybių sąrašą pateko Achemenidų imperijos antspaudas, du „atsigulusios avies ir dviejų priešinga kryptimi žvelgiančių keturkojų formos“ amuletai-antspaudai, taip pat penki šumerų dirbiniai. Trys iš jų yra moliniai kūgio formos lipdiniai, ant kurių išraižyti žodžiai: „Ningirsu, galingajam Enlilio kariui, Gudėja, Lagašo valdovas, atliko, kad viskas vyktų taip, kaip ir turi vykti, pastatė ir atkūrė jo Eninu, baltąjį žaibo paukštį.“ Įrašai rodo, jog dirbiniai priklausė Eninu šventyklai, skirtai šumerų dievybei Ningirsu.

Britų muziejaus direktorius Hartwigas Fischeris spaudžia ranką Irako ambasadoriui Jungtinėje Karalystėje Salihui Husainui Ali perdavimo ceremonijoje. Nuotraukos iš Britų muziejaus archyvo
Britų muziejaus direktorius Hartwigas Fischeris spaudžia ranką Irako ambasadoriui Jungtinėje Karalystėje Salihui Husainui Ali perdavimo ceremonijoje. Nuotraukos iš Britų muziejaus archyvo

Meno vertybes Londono policija 2003-iaisiais konfiskavo iš prekiautojo, negalėjusio įrodyti nuosavybės teisių (dabar pasitraukusio iš verslo). Jos nepriklausė tais pat metais apiplėšto Irako nacionalinio muziejaus ekspozicijai, o buvo atgabentos iš Telo vietovės pietiniame Irake, kur kadaise stovėjo senasis šumerų miestas Girsu. Muziejaus pranešime spaudai pabrėžiama, jog identifikuoti archeologinius radinius leido Irako programa: ši programa pradėta 2015 m. „kaip atsakas į siaubingą archeologinių vietovių Irake ir Sirijoje naikinimą, kurį vykdė „Daesh“ (dar žinomą kaip „Islamo valstybė“) kariai“. Irako programa siekiama „ugdyti Irako archeologinio ir kultūrinio paveldo tarybos įgūdžius apmokant 50 tarybos narių pritaikyti įvairias moderniausių radinių atgavimo ir gelbėjimo technikas“.

Be jokios abejonės, tai svarbi programa, nes archeologiniams radiniams regione išties gresia pavojus. Vis dėlto žiniasklaidai pranešant apie perduodamas meno vertybes, nesiliovė kirbėjusi keista mintis: negi Britų muziejus kažką grąžino... Britų muziejus niekada nieko negrąžina.

Istorija priminė straipsnių antplūdį 2017 m., kai Britų muziejus žadėjo grąžinti Nigerijai ir Beninui priklausančias senovines skulptūras. Benino bronzos dirbinius britai pavogė 1897-aisiais per Benino miesto apiplėšimą. Miesto sunaikinimas buvo bausmė Benino karaliui Obai Ovonramwenui už akiplėšiškumą – reikalavimą, kad kolonialistai mokėtų muito mokesčius. „The Guardian“ ir kiti šalies dienraščiai entuziastingai skelbė apie 2018 m. numatytą susitikimą, per kurį Britų muziejus galės sugrąžinti vogtus meno kūrinius teisėtam savininkui. Britų tarnautojai iki šiol Nigerijos muziejams tepasiūlė eksponatus iš muziejaus išsinuomoti.

Daugelis muziejaus kolekcijos eksponatų susiję su nešvaria istorija. 2015 m. veikusioje parodoje „Australijos vietiniai: išlikusi civilizacija“ eksponuoti dirbiniai, kuriuos britai, okupavę Australiją, pradėjo rinkti nuo XVIII a. ir pasisavinto per 200 metų žemyne trukusias aborigenų žudynes.

Garsiausia su Britų muziejaus kolekcija susijusi kontroversija sukasi aplink garsųjį Elgino marmurą, taip pavadintą 7-ojo Elgino kunigaikščio Thomaso Bruce’o, kuriam otomanų imperijos Sultonas padovanojo Partenono skulptūras, ir jis pergabeno į Angliją, garbei. Šiandien, kaip ir anuomet, marmuro skulptūrų eksponavimas Britų muziejuje pateisinamas saugomojo meno kūrinio integralumu. Nors tokiems argumentams galima pritarti ar nepritarti, britų valdantiesiems kelia nerimą kas kita. Tikroji prob­lema, mano manymu, yra milžiniškas meno kūrinių grąžinimo mastas, kurį paskatintų precedentas. Pavyzdžiui, atsakydamas į Indijos 2013 m. pateiktą prašymą sugrąžinti „Koh-i-Noor“ deimantą, tuometis premjeras Davidas Cameronas pareiškė: „Aš tikrai netikiu vadinamu grąžinizmu (angl. returnism). Nemanau, kad tai protinga.“

Taigi naujiena, jog Britų muziejus rengiasi kažką „atiduoti“, išties nustebino. Paprastai britų imperijos smurtiniai kolonializmo veiksmai iš naujo nėra peržiūrimi. Tony Blairas 1997 m. pareiškė, jog imperija neturi tapti „nei atsiprašymų, nei dvejonių“ motyvu. 2011 m. D. Cameronas priminė savo partijai: „Britanija kovojo su bangomis be gelbėjimosi priemonių.“ Tik 2013 m. Didžioji Britanija pripažino 6 dešimtmetyje vykdžiusi Mau Mau tautos Kenijoje kankinimus bei žudynes ir sutiko išmokėti kompensacijas išgyvenusiesiems.

Gal muziejaus direktorius Hartwigas Fischeris ir paspaudė ranką Irako ambasadoriui Didžiojoje Britanijoje, bet iš tiesų jo vadovaujamas muziejus ničnieko negrąžino. Žiniasklaida Britų muziejų vaizduoja (ir pats muziejus save taip pateikia atsiliepimuose spaudai) kaip bastioną prieš apiplėšimus. Tačiau jis yra tikrų tikriausia kolonialistinių apiplėšimų kated­ra. Likusi muziejaus kolekcijos dalis meta ilgą šešėlį ant ceremonijos ir parodo „sugrąžinimą“ tokį, koks šis yra iš tiesų: eilinį policijos susektų vogtų daiktų atvejį.

Iš anglų kalbos vertė Toma Gudelytė
„The New Republic“, 2018 m. rugpjūčio 14 d.


Iš 3665 žurnalo (2018-10-10 03:32:54)
Draugai