Jūratė Visockaitė. Būti ar nebūti?

Rašytojas Andrius Jakučiūnas ėmėsi mūsų literatūros miško (tiks­liau, pamiškės) sanitaro vaidmens, kas mėnesį Litmenyje apžvelgia prozos ir poe­zijos publikacijas kultūrinėje spaudoje, daro tai be baimės ir priekabiai ir dabar, po gero pusmečio, rodos, priėjo liepto galą. „Kokybiškos literatūros galimybę kultūrinėje spaudoje psichologiškai mes jau seniai esame palaidoję, kartelė jau kadais yra nulaužta, todėl net klaikiausią niekdarystę nūnai priimame kaip visiškai normalų, nuo kultūrinės spaudos galbūt net neatsiejamą dalyką, kuris niekam netrukdo" (LM, 2013 10 25). „Tekstų stygius dangstomas debiutantais", „šmėžuoja vis tie patys autoriai", „rinktinė literatūros publika tą spaudą nelabai ir skaito", „leidinius pirkti nėra prasmės", „gausu jokiam žanrui nepriskiriamų tekstų", „legitimuojame grafomaniją ir netgi padedame jai virsti kanonu", „ar tikrai reikia leisti fondų pinigus, jei kultūrinė spauda tenkina kokių penkiolikos autorių žūtbūtinį norą matyti savo opusą laikraštyje ar žurnale?"

Mano galva, gryna tiesa. Kas kaltas ir ką daryti?

Filmo „Ekskursantė“ kadras

Galiu tvirtinti, kad XXI a. pirmajame dešimtmetyje situacija, pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnuose" buvo kur kas geresnė – esė prasigraužė čia riebią vagą ir netgi užtvindė laukus, įvedė madą, seni ir nauji talentai nesivaržydami visu smarkumu rašė iš savęs ir... per dešimtmetį išsirašė. Nauja mada antrajame dešimtmetyje, deja, dar neapsireiškė (nors kaip pasakysi, trumpai ir grubiai ją galima būtų vadinti euro mada). Tačiau jau sukasi tam tikri mechanizmai, stimuliuojantys „einamosios" literatūros vagų kilimą, vegetaciją ar nykimą.

Manau, tai mechanikai daugiausia įtakos dabar turi klestintys internetiniai plotai ir leidyklos, taip pat rėmimo fondų kultūrinė politika ir valia (tiksliau, jos trūkumas).

Internetas nusiurbdavo tekstus ir anksčiau, bet dabar jis išmoko savintis ir kokybę, gerus ir geriausius autorius, be to, mes, demokratijos apmokyti naivaus politinio korektiškumo, nesibranginimo, patys kišame jam savo per kraują pagamintą produktą (tiesa, 7md išdrįso paprašyti 1 lito už viso teksto perskaitymą ekrane –­ kažin kokie rezultatai?). Bet ką jau čia tie neilgaamžiai popieriniai periodiniai leidiniai, jeigu net knygą po truputį ima virškinti elektroniniai viduriai, jeigu aš pati reikiamą televizinę laidą ar kino filmą siunčiuosi ir godžiai elektroniškai doroju.

Leidyklų greitos apsukos, jų vartotojiškas požiūris į gaminamą literatūrą taip pat atima duoną iš periodikos, tos pirmosios, atseikėjančios pakopos. Geri rašytojai nemato prasmės plaikstytis spaudoje, jie žino, kad šiandien kažką nunešęs į leidyklą, jau rytoj gausi karštą pyragėlį (gerai, jei čia dar įsijungia to rašytojo sveikas protas – oi, nešok, nedainuok, neleisk! – po knygą ar net kelias per metus). Ne tokie geri rašytojai ir net visai ne rašytojai, prisirašę rekomendacijų, pagal gudrių leidėjų nurodymus prisižebravoję pinigėlių iš savivaldybių ir ministerijų, taip pat kepa pyragėlius – na, juk parašyti knygą gali kiekvienas gerai prisėdęs! Leidyklų grafomanija (keista, ypač remiamų knygų), jei Jakučiūnas ir jas pareitinguotų kas mėnesį, nenusileistų periodinėms literatūros grožybėms.

Fondai gi jau daug metų laikosi lietuviško giminiškumo principų – kiekvienai sesei išskiria po auskarėlį, kad nesusipeštų, kad draugiškai toliau gyventų... Jeigu kuris leidinys numirs, tai tegul jau natūralia mirtimi užbaigia dienas, bet tik ne ekspertų ir komisijų iniciatyva. Verskitės, kolegos, kaip nors ir dauginkitės su savo sutartimis, viešais pirkimais ir honorarėliais, ir nešokinėkite aukščiau bambos.

Litmenis, rodos, apsikvailino, ėmė ir iššoko – laikraštį pavertė žurnalu (tiesa, ne visi interneto skaitytojai tai dar žino). Baigiasi antri žurnalinio gyvavimo metai, bet iki šiol nesuprantame: gerai vis dėlto padarėme ar blogai? Nei Europa, nei Lietuva mums to niekaip nepasako. Reikia kam nors mūsų ar nereikia?

Bent patys sau atsakykime: reikia, jei leisime savitą žurnalą, jei spausdinsime gerą prozą ir poeziją ir t. t. O kitaip – ne, nereikia, na, tiesiog vienodai, kaip ir visiems dabar...

Į sunkų klausimą „Ką daryti?" šį sykį pamėginčiau atsakyti lengvai ir konkrečiai: spausdinti (bent jau Litmenyje, bent jau tam tikrą laiką) tik gražius vertimus. Kaip manai, Andriau?

Draugai