Pabaiga. Pradžia Nr. 24

Grįždami į Kišiniovą, užsukam pas mūsų ambasados vairuotojo Viktoro gimines – į moldavų valstiečių namus. Ionelas ir Nadežda Sirbu gyvena Tršicėjaus kaime. 40 arų daržas, tolėliau –­ keli hektarai vynuogynų ir keli miškų. Kiaulė, žąsys, kalakutas. Ištvermingas zaporožietis. Daugybė kambarėlių su kilimėliais ant grindų ir sienų. Kompiuteris (nes vaikai Rumunijoje). Rūsyje –­ šešios statinės su vynu. Praėjusio rudens vynas ir ant mūsų stalo lauke po vynuogienojais, jame nėra cukraus, jo reikia gerti daug ir dar daug su savimi pasiimti.

Sriuboje zama – naminės vištos šlaunelė, naminiai makaronai, bulvės ir pupelės; antrieji patiekalai – friptūra ir koldūnai –­­ iš tik ką bėgiojusio paršelio; prie mėsos būtinai pridedama mamalyga –­ tokia kukurūzų košė, kurią šeimininkė pjausto siūlu, o tu turi ją imti ranka; balta duona irgi šituose namuose sukurta.

Ionelas ir Nadežda gyvena dviese – trys jų vaikai jau visam nusėdo Bukarešte. (Sūnus turi graviravimo firmą, viena duktė –­ namų šeimininkė su pasiturinčiu vyru ir vaikais, kita kol kas prekiauja turguje.) Moldavai Rumunijos nelaiko užsieniu, vaikai išvažiavo, taip ir turi būti, Ionelas ir Nadežda niekuo nesiskundžia, eina dar groti į vestuves ir sukasi nuo ryto iki vakaro, išdžiūvę ir nurudę, už savo namų tvoros (Moldavija – ištisai tvorų kraštas).

 * * *

Gegužės pabaiga, todėl Kišiniovo cent­riniame parke prie Puškino biusto skaitomos A. Puškino (gimė gegužės 26 d.) eilės. Girdžiu frazę: „Puškinas yra geriausia Rusijos investicija Moldavijoje." Karštakošis 20-metis rusų literatūrinės kalbos kūrėjas į Besarabiją Rusijos caro buvo ištremtas „lengva forma", tiesiog toliau nuo akių. Ir gyveno čia puikiai, dairydamasis į moteris – tarp jų buvo ir čigonė Zemfyra –­ o suvaržymai jam, be abejo, išėjo tik į naudą. Per trejus tarnybos metus –­ perrašinėjo valdiškus raštus iš prancūzų į rusų kalbą – sukūrė kur kas daugiau, nei sukdamasis sostinių salonuose (gaila, kad dabartinių poetų niekas niekur „neištremia").

Moldavams pasisekė, nes išliko daiktinis įrodymas – dviejų kambarėlių su „tikrai tomis pačiomis neišpuvusiomis sijomis" namas à la Moldova, kuriame buvo apsistojęs poetas. Muziejaus vedėja apsidžiaugia lietuvių turistais, iš karto ir teisingai pasako Markučių vardą, paagituoja už rusišką Moldaviją, kuri dabar pakriko, o moldavus įdomiai charakterizuoja kaip „geriausius rusus" – darbščius ir kantrius.

* * *

Iš Kišiniovo į Ukrainos pusę padarėme daugiau nei 1000 km kilpą, o dabar bus irgi tokio pat ilgumo kelionė į priešingą pusę pas rumunus.

Pervažiavus sieną – muitininkė į mane kreipiasi Žūrate, nes j čia tariama kaip ž –­ išsyk dingsta ta skaisčiai mėlyna spalva, o cerkvių svogūnėlius keičia santūrios transilvaniškos kepurėlės. Originali šių vietų detalė – mediniai raižyti kiemų vartai –­ tarsi atidaryti bufetai.

Jaukiame Targu Sekujesko miestelyje, matyt, gyvena daug vengrų, nes užrašai yra vengrų ir rumunų kalbomis. Senamiestis be kosmetinio remonto, mažai sugadintas, grįstas akmenimis. Senyvos vengrų poros parduotuvėje perkam šviežių į popieriaus skiautes vyniojamų ožkos, avies, karvės sūrių – kašo, kuriuos reikės greit suvalgyti.

Artėjam prie Karpatų – Rašnovo (ir Brašovo) miestelis savo vardą užsirašęs holivudiškai aukštai kalnuose po vienetine pilimi, šitaip gerokai nupigindamas vaizdelį. Apačioje, prie rotušės, senamiesčio namai irgi pagražinti pigiais politiniais plakatais. Rumunijoje ant nosies rinkimai į parlamentą, todėl keliaujant automobiliu teko suvartoti didelę kenksmingą dozę transparantinės reklamos, skirtos ratuotųjų psichikai. Nuo šiol balsuosiu tik už tą vyrą (moterys šmėkštelėjo tik dvi), kurio pavardė baigiasi raide u.

* * *

Brašovo miesto gotikinė, „didžiausia tarp Vienos ir Stambulo" Juodoji katedra (XV a.) juoda, nes miestas aplink ją degė, jos viduje – 119 Anatolijos kilimų, ties kuriais galima tik atsargiai kvėptelėti. Aikštėje – paminklas vienišam ryžtingam Pirmojo pasaulinio karo kareiviui su ilgu šautuvu.

Mums netikėtai kraupiai pasiseka. Ieš­­kodami kažkokių dvynių bastionų šmurkštelim pro kažin kokius vartus pas­kui iš limuzino išlipusį grakštų šventiką ir patenkam... į masonų įšventinimus. Spektaklyje su realiu pamušalu naudojamas net, reik manyt, realus kardas, kuris paliečia išrinktojo petį. Nedidelė grupė kvapnių ponų ir ponių fotografuoja vyksmą –­ niekur nesidėsi, kilniai leidžia ir mums užfiksuoti Knights Templar. Nuostabu. Yra dar pasaulyje kažkas pastovaus, nenykstančio.

* * *

Į Brano miestelio pilį (XIV a.) suvaikėjusi, vyno ir reginių ištroškusi liaudis suplūsta iš visų pasaulio pakampių, nes ji gudriai reklamuojama kaip Drakulos pilis. Ir mažumėlę apsigauna. Vienoj vietoj, kur įkišu nosį ir yra kažkas užkalta, lyg ir padvelkia kapinių šaltis bei siaubo klasiko Bramo Stokerio beletristika. Tačiau kitose menėse – tik karalių Ferdinando ir Marijos (netiks­linsiu kokių, nes ferdinandų šitame medyje ne vienas ir ne du) šmėklos, auros, nuotraukos, suvežti iš svetur buitiniai rakandai.

Užtat Brano niekad nesibaigiančiame kaziukiškame turguje perkame daug autorinių dubenėlių ir švilpukų pas vieną merginą, kuri yra labai maloni ir kuriai Lituania, deja, nesako nieko.

Kurortinėje Sinajoje apsižiopliname ir nesuspėjame į kitą, kur kas vertingesnę Pelešo pilį. Jos durys užsitrenkia prieš pat nosį, lieka išorė, nenušienautos žavios pievos, palei upelį kabanti lentelė „Atsargiai, meškos!", akmeninė ir turbūt paskutinė rumunų karalienė, mezganti akmeninį mezginį.

Užtat satisfakcijai už 62 lėjas (apie 50 Lt) pakylame į 2000 metrų karpatiškąjį aukštį. Ten nieko nerandame išskyrus kalnus (V. Vysockis: „Лучше гор могут быть только горы..."). Tiems, kas kopia už dyką ir savo kojomis, įspūdis turėtų būti keleriopai didesnis. Oro tramvajaus drebantys socializmo laikų mechanizmai primena Krymą ir Ai Petrio kalną. Tarpinėse plynaukštėse perkama ir parduodama. Tiesa, padebesiuose tarp byrančių šlaito akmenų nufotografuojam kelis keistus sprogti pasiruošusius gėlių bumbulus –­ būtų gerai, kad jie ramiai išsprogtų.

 * * *

Paviršiniu žvilgsniu lyginant negali atskirti, kas turtingesnė, sėkmingesnė – Moldavija ar Rumunija. Už abi, žinoma, turtingesnė keliaujant rodėsi Ukraina. Visgi, sakyčiau, moldavų laukai kažkaip kruopščiau sutvarkyti, jie turi daugiau dar neišvėsusio entuziazmo dirbti ir gyventi. Moldavai – prie žemės, rumunai labiau sumiesčionėję.

Punktyrinė šių kraštų linija – romai, niekur nelendantys į akis, nes jie namuose. Matėme daug arklių su vežimais, bet jais darda rumunų valstiečiai. Čigoniško namo atributas – gipsinis snaudžiantis, riebus liūtas, taigi žirgeliams atia.

Kita lygiai pulsuojanti linija, tema ar dar kaip nori, taip vadink, moldavų ir rumunų žemėse yra religija. Mes, kas kaip –­­ vieni ironizuojame, kiti didžiuojamės savo Marijos žeme. O čia bažnyčią išsyk jauti natūraliai suaugusią su kasdieniu gyvenimu. Bažnyčia čia vartojama nuolat. Violeta ir Viktoras pasakoja važiuodami matę seną, šiek tiek pataisytą plakatą: „Слава Иисусу Христу!" Ramiai uždažė tą КПСС ir gyvena sau toliau. Gal iš šitų vietų

Dievas nebuvo išvarytas taip toli kaip pas mus.

Pakelėse – pastoralių vaizdai su avių bandomis, sezoninės trešnės, braškės, alie­jus bei vynas po stogeliais nuo saulės. Valgome aštrius mažus balandėlius su vynuogių lapais. Rudenį vynas liesis turbūt upėmis. Dauguma tikrųjų upių ir upelių kol kas beveik išdžiūvę, nes juos maitina kalnai, kurie dabar užtrūkę. Griovose su dumblu užtenka pasipliuškenti tik žąsims.

Gegužės 23–birželio 8