„Šiaurės vasara“, 2016

Visuomeniška „Santara-Šviesa“ savo lizdus suka naujuose medžiuose (poilsio namai Anykščiuose ir vers­lo mokykla Alantoje), o aristokratiška „Šiaurės vasara“ taikosi įsitaisyti senuose (kunigaikščių Vasilčikovų dvaras Jurbarke, Radvilų ir Tiškevičių renesansinė bastioninė Biržų pilis). Vieta inkrustuoja, avansu dailiai apipina literatūrinį „Šiaurės vasaros“ seminarą, belieka užpildyti vidų.

Iš anksto žinome, kad čia kaip kaitra prieš lietų kasmet tvenkiasi teatro lūkesčiai. Rolandas Rastauskas ir Kęstutis Navakas, nuolatiniai seminaro trupės artistai, vis ruošiasi ir afišuojasi, tačiau jų vakariniams pasirodymams vis pritrūksta benošarkiško užmojo. Tiesą sakant, jis vos sušmėžuoja. Apskritai, iš šono stebėdama įvairaus kalibro literatus galiu konstatuoti, kad jų teatrinis ir erdvinis mąstymas iš visų menininkų yra silpniausias – scenos dėžutėje sukurti (ar išvysti) mažo kosmoso jie neįgalūs (todėl ir dramaturgija – elitinis žanras). Jurbarke prie Nemuno kontekstinį eterį organizavo džiazas menėse ir plaukiančiame garlaivyje, o Biržuose, kurie mėgina išsiversti be muzikinių erdvių, seminarinė literatūra kiek apsunko ir nusėdo. Bent jau žiūrint mano, tarpdisciplininio žmogaus, akimis. Ateity prie esamų gėrybių siūlyčiau pridėti daugiau to „tarp“ – yra juk, pavyzdžiui, nebrangiai finansuojamo nebylaus kino, kuriam galima... juokaujant sukurti žodžius arba tiesiog tylomis pažiūrėti ir pasimokyti.

Nors aplinkliteratūrinę erdvę mėginta kurti. Pirmąją dieną, tik išlipę iš autobuso, buvome išvesti į ilgą ekskursiją po Biržus. Biržietė Jūratė Baranova, kurios reto minkštumo balso megafonas niekaip nenorėjo transkribuoti, papasakojo taip pat „minkštą“ Biržų miesto lankytinų vietų istoriją. Esė „Mano miestas ir aš“, įterpiamas į informacinį gidės tekstą po pilies ąžuolu, ant ilgo tilto per Širvėną, žydų ir karaimų kapinėse, prie paminklų Nepriklausomybei ir Janoniui, pastatyminiu / aktoriniu atžvilgiu skambėjo „į vidų, ne į išorę“ ir publikos nesiekė. Suasmenintą autorės informaciją vis papildydavo kai kurie atstovai iš publikos: anot jų, paminklas Janoniui pastatytas visai ne buvusios bažnyčios vietoje (kaip rūsčiai teigė gidė), bet greta, ir nereikia čia ant Juliaus kapsėti. O man, įtempiančiai ausį, kai tik prabylama apie Sigitą Gedą, užkliuvo filosofės komentuojamas eilėraštis, skirtas 20-mečiam savižudžiui poetui, kuriame jis „neaišku, už ką, atsiprašo Janonio“!..

Nepaisant pasaulėjautos skirtumų, vėliau per fainą uogienių aukcioną, pirkau būtent Baranovos išvirtą „Pienių medaus“ stiklainį. Ir šiandien rašydama apžvalgą manau, kad panašios garsinės gimtinių esė yra itin sektinas ir sveikas renginys. Įsitikini, kokio dydžio grumstas esi ant to savo žemės lopinio.

Pirmajai seminaro žodžių lavinai išjudėti buvo skirtas pokalbis su mūsų literatūros enfant terrible Andriumi Tapinu. Aštuonių savo knygos tiražų sulaukęs rašytojas buvo savikritiškas: „Žinau, kad Rašytojų kalneliu man net nekvepia.“ Jo, pragmatiko, romantišku siekiu rašyti dėl tų, kurie neskaito, bet jo knygą savaime perskaitys ir gal ims toliau skaityti, patikėjau. Jau šitame pokalbyje su ryškiausiu mūsų literatūros „projektuotoju“ natūraliai mezgėsi seminaro tema „Literatūra. Reklama. Vertė“. „Tai tiesiog yra skirtingi požiūriai į skirtingą skaitytoją“, „Tu turi sukurti tam tikrą knygos mitologiją“, „Kūryba yra formulė“, „Kančia man netinka“, „Žinote, mano vaikas savo noru perskaitė jūsų knygą!“ ir panašios praktiko tezės bei laikysena įtikino labiau nei vėlesnių dienų teoriniai pranešimai apie tą literatūrą ir reklamą.

Antrą dieną vertėjas Laimantas Jonušys pradėjo tarsi nuo seminarui užduotos temos nulio – „Pasislėpę rašytojai“. „Skaitykite mano knygas, o mano biografija nereikšminga“, „Nereikia murkdyti kūrinio į autoriaus biografiją“, „Tačiau faktą, kad Salingeris kovėsi karo lauke, knygos „Rugiuose prie bedugnės“ skaitytojams reikia žinoti“, „Jis norėjo būti niekuo, bet tai buvo neįmanoma...“ Lietuviškų slapukų rašytojų pavyzdžių prelegentas neprisiminė. Gal maestro Donelaitis? Beje, šiandien koks nors gudruolis, parašęs trankų opusą ir staigiai bent metams įkišęs galvą į smėlį, gali pasidaryti sau toookią reklamą!

Poeto ir vertėjo Mariaus Buroko „Gidas po feisbuką“ (abu pranešimai bus spausdinami „Šiaurės Atėnuose“) išryškino, kad iš RS narių daugiausia sekėjų feisbuke turi: Butkutė, Bakas, Degėsys, Kaziliūnaitė, Eltang... Kad „žmogui tekstui“ NAVAKUI feisbukas jau pakeitė tikrovę. Po Danutės replikos, kad nematydamas šypsenos ar akių blizgesio, gali ir nesusikalbėti, Marius pasiūlė mokytis feisbuko taisyklių, ženk­lų ir nesikarščiuoti. Taigi kito seminaro narpliojimo objektu galėtų tapti „Nesikarščiuojantis rašytojas ir poetas“. Kas tai galėtų būti?

Poetė Giedrė Kazlauskaitė dėliojo sunkius mokslinio pranešimo „Religinių motyvų kapitalas socialiniuose projektuose“ žodžius. Truputį vėliau „Šiaurės Atėnuose“ perskaičiau įdomiai jai akompanuojančią G. Sungailos ir R. Dulskio įžvalgą, kad „Lietuvius trikdo tiesmuka Šventojo Rašto kalba / Iš tikrųjų Biblijos kalba, būdama Artimųjų Rytų kalba, yra ganėtinai svetima šiauriečiams, tarp jų ir baltams“. Taigi, kas ką perlauš ir perauklės naujuose „tikėjimo žodžiuose“? Kol kas man, kaip ir Giedrei, aišku: „Pirklys menininkas –­ ne prie širdies“, „Pernelyg patikti ar nepatikti – ne meno funkcija.“

Virginija Cibarauskė, paskutinio penkmečio akademinės kritikos viltis, apie „Gerą ir blogą kritiką“ čiulbėjo it paukštelis ant šakelės – kiaurai ir aiškiai: „Recenzijos yra „blogos“, jei vietoj kūrinio vertės kūrimo kritikas imasi kūrinio vertinimo“, „Jei nerandi tos vertės, tarsi įžvelgiamas tavo neprofesionalumas“, „Lyg viskas, kas pasirodo literatūros lauke, būtų vertinga“, „Geri“ kritikai, tokie kaip motiniška Bukelienė, vengia abejotinos vertės knygų“, „Tarpukariu buvo daugiau polemikos ir ginčų, sovietiniais metais įsigalėjo aptarnavimas, o ir dabar rašytojai iš kritikų kažkodėl tikisi pagalbos“, „Kritika suvokiama kaip reklamos forma, recenzijos primena anotacijas“, „Norėtųsi daugiau žaismingos, nedramatizuojančios kritikos, nereikia į ją žiūrėti labai rimtai – na, kaip į tuos apdovanojimus...“ Aš iš savo redaktorės pozicijų jau daug metų gyvatiškai perspėju bailius autorius maždaug taip: jūs, be abejo, seniai supratote, kad geriausia reklama yra kritika?

Menotyrininkė Agnė Narušytė, kaip visada aistringai vertindama A. Andriuškevičiaus, G. Skudžinsko, A. Maknytės knygas „Nenuobodžių fotografijos knygų konteineryje“, finale netgi sulaukė šūksnio bravo! iš salės ir, sakyčiau, gerokai padidino šių leidinių vertę.

Iš meno rinkos eksperto Ernesto Parulskio pranešimo „Kaip pasakojimas sukuria meno kainą“ sužinojome, kad A. Žmuidzinavičiaus „Dzūkų kaimelis“ –­ brangiausiai (už 53 tūkst. eurų) aukcione parduotas peizažas – ne Lietuvoje negautų tokios kainos, nes „yra su pasakojimu“. Taigi savotiškai „pasiklystų vertime“?

TSPMI atstovė Laura Noreikaitė pasuko seminaro temą kaip ruletę ir supažindino su „ISIS patrauklumo aspektais“. Reklaminis filmas su oranžiniais belaisviais, kurie lėtai vedami jūros pakrante, tuoj bus paklupdyti ir nukirsdinti, padarytas pagal Holivudo kanonus. Ką gi, kaip kadaise tyliai pasakė vienas garsus dailės kritikas: rugsėjo 11-osios kadrai yra geriausias amžiaus performansas. Toks štai postmodernizmo triumfas. „Vakarų nesužavėsi pačia idėja, Vakarams reikia formos“, „Vakarų pasaulis gera terpė propagandai“, „Pakanka paskleisti melą didesniu mastu ir jis pradeda gyventi atskirą gyvenimą.“

Vaidindama „gerą“ kritikę, praleidžiu kai kuriuos pranešimus (D. Vaitiekūno, V. Kinčinaičio, T. Taškausko) ir kviečiu, pavyzdžiui, pažvelgti į rūmų fojė eksponuojamus Rūtos Kačkutės knygų skirtukus. Jie yra tradicinio dydžio ir išsiuvinėti vos ne pro mikroskopą. Skirtukams proceso metu buvo suteikti literatūriniai adresai. Atidus siuvinėjimas savo dvasia (ir povyza) artimas skaitymui. Dabar, galutinai dingstant rankraščiui, tai iš viso dvelktelėjimas iš kokio nors XVIII amžiaus.

O į seminarą atvykusio rašytojo Valdo Papievio povyza, atrodo, tuoj pergalingai pakeis Sigito Parulskio dominavusį ir blokuojantį (ypač moterų sąmonę) macho torsą. „Odilės“ autoriaus tezės seminare apie reklamą tapo ne nuliniu, o tiesiog minusiniu atskaitos tašku. „Kai rašau, negalvoju apie skaitytoją. Aš esu su savo tekstu ir svyruoju. Bent vienas žmogus atsirastų – ir jo užtektų pasidalinti mano knyga“, „Nors viskas čia taip gražu, aš tuoj pradėsiu žiopčioti. Reklama ne mano sritis. Negalvoju apie įsitvirtinimo strategijas, nenoriu knygų su ramentais. Pasitikiu natūralia atranka“, „Bijau pažinti visumą, kartais man patinka nežinoti, leistis į nežinią, į kontekstus.“ Tačiau įdomu tai, kad ir Tapinas, ir Papievis ypatingomis savo gyvenimo knygomis pavadino R. Gavelio „Vilniaus džiazą“ (pirmasis) ir „Vilniaus pokerį“ (antrasis). Danutė Kalinauskaitė, kita reklamą ignoruojanti rašytoja, apgailestavo, kad literatūra plokštėja, nebeatsiranda iš įtampos, o nustatinėti takoskyrą tarp pramoginės ir rimtos literatūros dabar yra blogas tonas.

Grafikos dizaineris Edvardas Kavarskas (prekių ženklai „Biržų duona“, „Lithuanian Vodka“ ir kt.) pranešimu „Knygos viršelis – pakuotė“ puikiai praretino seminaro atmosferą, siūlydamas literatams treniruoti žvilgsnį, taip pat ir į nuosavą knygą, – žiūrėti į ją ne kaip į savo vaiką, o truputį prisimerkus, nes užsukus į knygyną įsijungia periferinis matymas.

Kalbų pabaigos desertui buvo palikta knygų dailininkė ir architektė Sigutė Chlebinskaitė su atviraširdiška ode „Šiąnakt aš miegosiu prie knygos“. Ji atsivežė ir pademonstravo krūvą lietuviškų ir užsienio knygų, kurios drauge su komentarais tapo Knygos teatru. „Nedarau tik viršelio, darau visą knygą“, „Knyga yra daiktas ir tūris“, „Kaip man sakydavo K. Varnelis: vertinu žmogų pagal tai, kaip jis paima į rankas knygą“, „Vieni žmonės, vienos knygos yra originalai, kiti – kopijos.“ Švelni ir griežta, silpna ir užtikrinta Sigutės intonacija užtikrino mums knygos rytojų. Tapo knygos siela, kuri, nebepajėgdama apsireikšti iš knygos turinio, rado išeitį per knygos formą.

Bet reklaminei apžvalgos pabaigai vis dėlto skiriu šio Biržų literatūros forumo sumanytojos Giedros Radvilavičiūtės citatą iš knygos „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“: „Nuoširdžiai manau, kad didžioji literatūra mirė...“