Jūratė Visockaitė. Ukraina mirė, tegyvuoja Ukraina!

Šešios laukinio turisto dienos Kijeve

Išėjusi iš vienos mažos Kijevo metropoliteno stoties ant kalvos, tik pasukusi už gatvelės linkio žemyn, pajutau jau čia buvusi. Taip, 2014 m. žiemą televizoriaus ekrane daug kartų „buvau“ už šitų medžių – žmonės bėgo, tempė vieni kitus, slėpėsi nepasislėpdami už plonų kamienų. Rusai ir ukrainiečiai toje kino kronikoje dalijosi pagal pilietybę – žūtbūtinai.

Michailo Bulgakovo romane „Baltoji gvardija“ (1923) jie irgi draskosi į gabalus pagal 1918 m. Mieste (Kijeve) valdžios įvestas normas.

Dabar, 2019-ųjų karštą rugpjūtį, gatvės užuolankoje, šalia gėlių laikrodžio, prie naujų memorialinių lentų krapštosi darbininkai (nors medžių kamienai su išblukusiomis žuvusiųjų nuotraukomis, lipnia juosta ir šiurenančiomis pintomis juostelėmis veikia stipriau), o iš čia pat suręstos medinės cerkvytės tyliai sklinda gyva išlikusiųjų artimųjų giesmė, stebuklingai pakaba ore ir plaukia žemyn link triukšmingo Kreščiatiko.

Žuvusiesiems – vadinamajai Dangaus šimtinei – atminti Kreščiatiko aikštėje, Maidane, aplink Laisvės koloną, šaunančią į viršų, pastatyti gigantiški, natūralia rūdimi apėję geležies skydai, kurių viršuje išpjauti žmonių siluetai (primena mūsų spalvingą plytinę „Laisvės kelio“ skulptūrą Konstitucijos prospekto gale, Vilniuje). Menas paveikus, tinkantis visiems žiūrovams, nes ir perskaitomas, ir modernus, išrautas iš širdies.

 

 

Ukrainos kultūros politikos lietuviai turėtų mokytis – žurnalistai, ministerijų klerkai, ambasadų darbuotojai, važiuokite ir rašykite ne apie tai, ką valgėte puzata chata, o ką mums, laisvos valstybės statytojams, aktualaus pamatėte! Aš mačiau šimtus memoria­linių lentų – margų margiausią istoriją gali skaityti ant daugiausiai carinės imperijos architektų suprojektuotų XIX a. pab.–XX a. pr. moderno ir konst­ruktyvizmo namų, kurie grožiu ir didingumu Kijevą pastato į vieną gretą su Peterburgu. Tik čionai jie apšviesti Pietų saulės ir derlingos žemės spindulių.

Kijeve perdėm politizuoto lietuvio akį duria vaivorykštės pavidalo Tautų draugystės arka, sukonstruota ant Dnepro kranto 1982 m. minint TSRS 60-metį. Aiman, ji iki šiol nenugriauta, tiktai pakoreguota?! Viršuje juoda spalva nuteptas plyšys, o apačioje du darbininkai, bronziniai rusas ir ukrainietis, tebeapsikabinę (meras Vitalijus Kličko: „Mums per brangu griauti“; vienu metu laikinai dažant arką šventinėmis vaivorykštės spalvomis: „Atsižvelgdami į skirtingas nuomones, gal paliksime arką nudažytą... neištisai.“ Ir paliko, galima pasižiūrėti internete).

Palikta ir tuo pat metu statyta „Motina tėvynė“ – netgi su herbu ir žvaigžde. Žinoma, ukrainiečiai ginčijasi dėl dekomunizacijos, tūkstančius leninų jau išvartė ir sumalė, nuvežė į grūtą, tačiau jie pavydėtinai racionalūs, klausosi Nacionalinio atminimo instituto (gal ir mums reikia tokio?) nuomonės: „Kaip užpildyti atsivėrusias erdves, mes dar nežinome“; „Neprotinga vieną propagandą keisti kita.“

Išties savaitę pagyvenusi Kijeve pajunti, kad čia visur kažkodėl labai daug Taraso Ševčenkos – gal jis vienintelė neginčijamai tyra nacionalinė persona, kuria lengva užkišti tuščią erdvę? Atrodo, ties ja ukrainiečiai sustojo ir apsiramino. M. Bulgakovo nesisavina, nors rašytojas Kijeve gyveno 13 metų (tėvų ir jų septynių vaikų namuose, kurių langai žiūri į And­rejevskij spusk gatvę su Kaziuko mugės prekėmis, pusė kambarių drauge su baldais ir gėlėmis tirštai nubaltinti, naiviai norint išgauti romane aprašytą kijevietišką blyškią žiemos prietemą prieš šimtą metų).

Tiesa, dar mums „aktualus“ į nūdienės Ukrainos herojus įšventintas atamanas Simonas Petliūra (taip pat kaip Stepanas Bandera ir Nestoras Machno) – be kita ko, kaltinamas pasirašęs popierius dėl žydų naikinimo, o vėliau kitus popierius – dėl tų naikintojų naikinimo. Puikus postmodernizmo objektas yra paminklas su maža, tarsi žaisline patranka Arsenalo aikštėje – užrašai ant jos relikvinio raudono granito pjedestalo keitėsi per amžius tiesiog performansiškai: Mazepa, Denikinas, Arsenalo gamyklos proletariatas, Petliūra... Paskutinį kartą reformatoriams užteko tiesiog apversti lentą į kitą pusę. Štai toks neužsicementavęs viename istorijos ruože žmonių mentalitetas ir humoro jausmas, broliai lietuviai, mūsų pietinėje LDK!

 

Valės Čeplevičiūtės nuotraukos
Valės Čeplevičiūtės nuotraukos

 

Dabar, žinia, tokie laikai, kai Ukrainoje dažniau prisimenamas 1932 m. sovietų sukeltas Holodomoras nei per amžius čionai vykę žydų pogromai. Keliems sutiktiems ukrainiečiams išdrįsau užduoti iš anksto paruoštą slidų klausimą: jūsų naujojo prezidento tėvas ir motina yra žydų tautybės (Lietuvoje neįsivaizduojame panašaus precedento) – ar tai nesukėlė jokių abejonių, ginčų?

– Kaaaip? Jis gi – ukrainietis! Šimtaprocentinis!

Atsakymai buvo užtikrinti, veido išraiška – didžiai nustebusi.

Mokykimės iš tokių pavyzdžių. Skaičiuojame, kiek mūsų vyriausybėje yra moterų – o kiek kitataučių? Ar, pavyzdžiui, a. a. Leonidas Donskis galėjo būti pas mus be triukšmo iškeltas bent jau kandidatu?..

Vėlgi Ukrainos TV kanalai. Totalus ir karingas perėjimas į melodingai tingią ukrainiečių kalbą? Jokiu būdu ne. Politinėse diskusijose, žinių laidose oficialus TV žurnalistas klausia ukrainiečių kalba, o tu, jei dar neišsitobulinai, jei nedrįsti – atsakyk rusiškai arba net pamaišytai, ir jokių problemų. Tiesiog įmagnetino politikos komentatorius, televizijos žvaigždė, verslininkas Andrejus Palčevskis: „Kai visi skursta, turtingieji turi gėdintis turto“; „Gailiuosi, kad ten (2014-ųjų Maidane, – aut. past.) buvau“; „Porošenka turi sėdėti.“

Ieškojome garsaus Namo su chimeromis (1903). Kai padangėje išvydome lenko architekto Władysławo Horodeckio (1863–1930), vieno svarbiausių Kijevo įvaizdžio formuotojų, betoninį moderną su žuvimis ir rupūžėmis, vandens lelijomis ir ereliais, užsiropštėme prie namo fasado, kitoje aikštės pusėje staiga aptikome irgi puikų stalininį baroką – Prezidentūros rūmus (1939). Už šito mūro langų dabar, matyt, judama nebe porošenkiškai melancholiškai, o sprinteriškai. Žiniasklaida kritikuoja 100 prezidento dienų, tauta šnibždasi nei daugiau, nei mažiau: „Jį nušaus...“ O jis pats turi progą kasdien pažvelgti į fantastinį namą priešais ir atsidusti: „Chimera numirė, tegyvuoja... chimera / Ukraina!“

Betgi nuo politikos sukime prie kultūros. Jaunas kavos virėjas kavinaitėje „Stanislavskis“ rekomendavo aplankyti Kijevo ŠMC. Pinchuko meno galerijos (pavadintos mecenato milijardieriaus vardu, nemokamos) 6 aukštuose iki pat Naujųjų veikia personalinė fotografo Boriso Michailovo (g. 1938 m. Charkove) paroda. Jo socialinė dokumentika iškart lygintina su mūsiškiu trashu Rimaldu Vikšraičiu. Dozė didelė, įforminta itin turtingai, suabstraktintai, agresyviai, nuo mini iki maksi formatų, kelia kontrastingą pasigėrėjimo / pasibjaurėjimo jausmą, pagaliau nepasitikėjimą, nes praeini ir pro inscenizuotų fotosesijų su bomžais sales, pro nuraudonintą vadinamąją išvirkščią tarybinę estetiką, kuri, žinoma, sulaukė pasisekimo užsienyje, pelnė autoriui fotografijos nobelį (disidentas B. Michailovas jau seniai gyvena Berlyne).

Nacionalinėje operoje kasininkė pasakoja, kad anšlagų pas juos nėra – nebent „Gulbių ežeras“ žiemą. Į Kijevo paveikslų galeriją patekti spaudos pažymėjimas nepadeda – „pas juos dar ne Paryžius“; galerija sužavi – ją rinko mecenatų, cukraus ir spirito fabrikantų Tereščenkų dinastija, jai nedaug trūksta iki Maskvos Tretjakovkos.

Kijevo cerkvės, sakyčiau, vidine šviesa ir ramybe netgi prašoka paryškintas turistines maskvietiškas: Sofijos pirmykštis mūras su freskomis ir neseniai atstatytas, ištobulintas etaloninis Uspenjės soboras (su pravoslaviškai lietuviškais vardais ir tėvavardžiais) nuteikia ukrainietiškai viltingai.

Saulėta ir mistiška gogoliška Ukraina dar eina savo kryžiaus kelius, smeigia savus ir svetimus drakonus, virš Maidano sklaidosi amžinas laisvės miražas. Хай живе, живе вільна Україна!

Draugai