Eglė Kačkutė – literatūros kritikė, Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro mokslininkė stažuotoja. Tyrinėja moterų literatūrą, jų padėtį visuomenėje ir jų tapatybės klausimus; šiuo metu gilinasi į motinystės emigracijoje situaciją ir atspindžius literatūroje. Su ja kalbėjosi Ieva Krivickaitė.

Ar neklystu sakydama, kad Europos literatūroje tie tekstai, kurių pasakotojos yra motinos, pradėjo rastis gana neseniai?

Taip, tikrai gana neseniai. Mokslininkų ir kritikų jie buvo identifikuoti ir aprašyti maždaug 8 dešimtmetyje. 7–8 dešimtmečiais moterų literatūroje buvo labai daug kalbama apie motinos ir dukters santykį, tai buvo tema par excellence; maždaug 80 proc. moterų literatūros kritikos ir tyrinėjimų 9–10 dešimtmečiais sudaro motinos ir dukters santykių literatūros aptarimas. Šią literatūrą kūrė antrosios bangos feministės, todėl daug rašė apie santykius su savo motinomis, kurios buvo vaizduojamos iš dukterų pozicijų ir dažniausiai gana neigiamai: nelaimingos, despotiškos, norinčios įsprausti į tradicijos rėmus, kentėjusios nuo patriarchalinės sistemos ir iš jos nepaleidžiančios dukterų arba dusinančios savo pačių neišsipildymu.

Vėliau, 10 dešimtmetyje, įvyko lūžis: staiga pradėjo rastis pačių motinų kalbėjimo apie motinystę. Tai jau trečiosios feminizmo bangos dukterų literatūra. Be to, ir Vakarų visuomenėse įvyko didelis pasikeitimas – motinystės diskursas tapo viešas. Pasirodė labai daug populiarių biografijų, kuriose apie tai kalbama, – žymios moterys ėmė rašyti, kaip viskas „iš tikrųjų" yra: apie gimdymą, miego trūkumą, celiulitą ir t. t. Antra vertus, įvyko neoliberalizmo revoliucija – atsirado naujas „dirbančios motinos" įvaizdis, gražios, pasidažiusios, skubančios į sporto klubą, gerai organizuotos; jį geriausiai įkūnija Sheryl Sandberg, feisbuko vykdomoji direktorė, parašiusi knygą „Būkime priekyje" („Lean In"). Atsirado „mamyčių klubas", susiformavo viduriniosios klasės pasiturinčių motinų gyvenimo būdas – net ir nedirbdamos jos labai užsiėmusios, turi daugybę reikalų, vaikus palieka auklėms, o jei nedirba –­ yra savo šeimų vadybininkės... Atsirado daug įvairių viešų diskursų apie motinystę, kuriuos vysto, inicijuoja ir kurių subjektai yra pačios motinos. Tai akivaizdžiai atsispindi ir literatūroje.

Kaip pati savo tyrime apsibrėži motiną? Ar tyrinėji tik tas motinas, kurios atitinka katalikiškąją „tradicinės" šeimos moters paradigmą?

Dabar motinystės sąvoka labai išsiplėtusi, egzistuoja visas diskursas apie nemotinystę – teigiama, kad nutartis, pasirinkimas neturėti vaikų irgi yra motinystės forma. Apie tai parašytas ir visas korpusas tekstų. Anksčiau tokios moterys kaip Simone de Beauvoir rinkdavosi neturėti vaikų todėl, kad visuomenėje, kurioje jos gyveno, buvo neįmanoma suderinti kūrybos ir vaikų auginimo, o mes gyvename visuomenėje, kurioje tai iš dalies įmanoma, bet tam pačiam sprendimui atsiranda kitų priežasčių. Nepaisant to, moterys vis tiek turi motinystės poreikį – tuomet atranda kitų to poreikio formų; kalbama ir apie neturėjimo vaikų gedulą – jos nenori būti motinomis, renkasi jomis nebūti ir tai nėra skausmingas pasirinkimas, bet tą gedulą pereiti vis tiek reikia. Įdomu ir svarbu, kad atsiranda vietos daugeliui tapatybių atspalvių, galimybių būti moterimi ir motina. Tačiau atsakant į klausimą – nelabai žinau, kas ta „tradicinės" šeimos moters paradigma. Tyrinėju vaikus auginančias moteris (ne visos yra ištekėjusios, gyvena poroje arba yra biologinės savo vaikų motinos).

Mano tyrimas susideda iš dviejų dalių: literatūrinės ir empirinės. Literatūriniame tyrime ieškau bet kokių žanrų meninių tekstų, kuriuose vaizduojami užsienyje vaikus auginančių motinų personažai. Visuose šiuose tekstuose, visiškai be išimčių, aptariama kalbos problema – kokia kalba motinos kalba ar nekalba, susikalba ar nesusikalba... Iš jos kyla visos kitos – tapatumo, integracijos, klasės ir pan. – problemos. Motinas šiuose tekstuose galima skirstyti į tris tipus: „tylinčios motinos", kurių apibrėžimą skolinuosi iš D. Staponkutės, –­ tikros (dažnai ekonominės arba politinės) emigrantės, kurios nepasirinko išvažiuoti, kurios išvažiavo į labai svetimą kultūrą ir (sąmoningai ar ne) nesugebėjo savo vaikams pakankamai perduoti savo gimtosios kalbos, kad jie ja galėtų socializuotis, moterys, kurios tarsi atiduoda savo vaikus auginti svetimai kultūrai ir kalbai kaip motinai; transkalbės –­ tos, kurios nustoja kalbėti savo kalba ir su vaikais bendrauja arba tos šalies, kurioje gyvena, arba jų tėvo kalba; ir daugiakalbės – tos, kurios lygiai moka ir šalies, kurioje gyvena, ir savo kalbą, ir to išmoko savo vaikus. Literatūriniame tyrime nagrinėju šį kalbos aspektą –­ visų pirma, mėginu išsiaiškinti, kaip motinos tampa vieno ar kito pogrupio atstovėmis, kaip pasirenka, kuria kalba kalbėti ar nekalbėti, kaip jos apibūdina vaiko auginimo vienoje ar kitoje kalbos sistemoje jauseną ir kaip tai veikia jų motiniškąjį tapatumą (maternal subjectivity).

Mano empirinio tyrimo objektas –­ motinos (pasitaiko ir tėvų) ekspatriantės, kurios vaikus augina Ženevoje. Drauge su Ženevoje gyvenančia itale fotografe Marina Cavazza, su kuria įgyvendinu šį projektą, esame išsikėlusios tikslą stebėti, kaip tos moterys suderina tris sunkiai suderinamus gyvenimo aspektus: buvimą motina, gyvenimą užsienyje ir profesinę tapatybę. Gyvenimas užsienyje dažnai susijęs su kurios nors tapatybės praradimu. Moterims (ir vyrams, o vyrams tai dar skaudžiau nei moterims), kurios į Ženevą atvažiavo su čia darbus gavusiais vyrais, tai susiję su profesinės tapatybės praradimu, o susilaukus vaikų dar reikia spręsti, kokioje kultūroje ir kaip juos auginti... Situacija sudėtinga. Aptikau, kad visos tos motinos yra tarsi avatarai –­ nors gyvena Ženevoje, jų motiniškasis tapatumas formuojamas jų prigimtinės kultūros. Jos gyvena Ženevos socialinėse struktūrose (mokyklos, darželiai, žaidimų grupės, psichologai, socialiniai dar­buotojai ir t. t.), bet idėjiškai visą laiką dairosi į savo gimtąją kultūrą. Supratau, kad visos tos moterys, mėgindamos paaiškinti, kaip suderina profesiją ir motinystę, – kas, mano didelei nuostabai, Šveicarijoje XXI a. yra neįtikėtinai sunku, – savo istoriją mėgina įrašyti į didesnį kultūroje jau egzistuojantį diskursą. Pavyzdžiui: „Jau padariau karjerą, todėl dabar atėjo laikas vaikams." Siekis turėti viską, nors visko turėti vienu metu neįmanoma. Kitas variantas: „Visada norėjau būti motina, motinystė man buvo svarbiausia, todėl išvažiavau paskui vyrą ir atsisakiau karjeros." Jei kažkas šeimoje uždirba, kitam partneriui to tarsi ir nebereikia, tai dviejų lygiaverčių partnerių šeimos idėja, kurią propaguoja mano minėtas neoliberalus motinystės diskursas. Arba priešingai: „Mano motina tiek kovojo, kad gautų teisę dirbti, ir aš negaliu išduoti jos palikimo tos teisės atsisakydama, kad ir kaip būtų sunku." Nors mano tyrimas neleidžia daryti tokių apibendrinimų, tačiau ši ištikimybė feministiniams motinų siekiams būdinga prancūzėms, italėms ir vokietėms. Kitame spektro gale labai įdomi rusė dizainerė – ji užaugo su nuolat fabrike dirbusia motina ir tai, kad gali nedirbti ir skirti visą laiką vaikams, ji priima kaip dovaną, nuostabią prabangą pačiai auginti savo vaikus.

Ar atradai kokį nors dėsningumą, kiek tai susiję su motinų tautybe ar regioniniu tapatumu?

Kaip jau minėjau, negaliu daryti išvados, ar tai tikrai susiję su tautybe, bet manau, kad pasigilinusi pamatyčiau, kad taip. Nemažai lietuvių, kurias sutinku, džiaugiasi galėdamos atsidėti tik vaikų auginimui – kadangi sovietmečiu tai buvo neįmanoma. Joms tai atrodo nuostabu, o kitoms kaip tik atrodo baisi anomalija, nes moterys Lietuvoje, motinos ar ne, – dirba.

O ar kokių nors regioninių skirtumų matyti literatūrinėje tyrimo dalyje?

Migrančių motinų pasakojimų nėra tiek daug, todėl tam tikrus apibendrinimus daryti galima. Emigrantės iš šalių su traumine praeitimi arba iš totalitarinių režimų dažniau tampa „tylinčiomis motinomis". Kol kas dar nežinau, ar tas tylėjimas susijęs su trauma, ar su tuo, kad kultūra, į kurią atvažiuoja, joms labai svetima, bet dėsningumas tikrai matyti.

Užsiminei apie bendrą lietuvių motinų jauseną Ženevoje. Ar skiri tam papildomo dėmesio?

Ne, jų specialiai kol kas netyrinėju, bet lietuvių bendruomenėje gyvenu jau aštuonetą metų. Yra tokių, kurios išvažiavo iš Lietuvos dėl to, kad tai yra „menkesnė" šalis – tos motinos nelabai jaudinasi, jei jų vaikai gerai nekalba lietuviškai (kartais man atrodo, kad netgi didžiuojasi), nes įsivaizduoja, kad jie Lietuvoje vis tiek negyvens. Man tai buvo sunkiai suvokiama, galvojau: „Iš kur jos žino, kur jų vaikai gyvens?" Pas­kui supratau, kad žino – jų vaikai negyvens Lietuvoje, juk jie nemokės lietuviškai. Kita vertus, yra tokių, kurios, kaip ir aš, neleidžiame sau nuspręsti už vaikus, todėl juos mokome kalbų. Bet lietuvių kalbos mokyti sunku –­ kai kurių Lietuvos diplomatų požiūris į mūsų pastangas labai skaudina. Jaučiu net šiokią tokią panieką...

Iš kur ji atsiranda?

Susiformavęs toks požiūris: „Jei išvažiavote į užsienį gyventi, kuo nors tapkite, užuot gaišusios laiką su vaikų būreliais, kurie vis tiek yra mažai efektyvūs, eikite ir ko nors pasiekite, būkite kažką užsienyje pasiekusiais lietuviais."

Ar motinos turi balsą lietuvių literatūroje?

Deja, šioje srityje esu profanė, tad galiu dalytis tik fragmentiškais savo skaitymo įspūdžiais. Motinystės požiūriu man įdomi Šatrijos Raganos istorija „Sename dvare" – vaikų neturinčios moters poreikis globoti svetimus vaikus. Nors apskritai manau, kad lietuvių literatūroje ir viešajame diskurse vyrauja labai tradicinis požiūris į motinystę – netapusi motina, netapsi nei moterimi, nei žmogumi, neišsipildysi kaip asmenybė. Jei karjera ar kūrybiniai sumanymai moteriai pasirodo svarbesni nei motinystė, tai laikoma baisia moraline yda. Kūrybinės sėkmės ir motinystės nesuderinamumas atsispindi L. S. Černiauskaitės romane „Kvėpavimas į marmurą", nors jis įdomus moters savasties paieškų atžvilgiu. Labai originali menininkės ir agresyvaus našlaičio paralelė – juos sieja kraštutinis vienišumas ir marginalumas. Motinos vaizduojamos patriarchalizmo aukomis – tai ir žymioji Vienuolio „Paskenduolė" ir V. Juknaitės „Stiklo šalis", kur kuriamas užspaustos, depresija sergančios motinos portretas. Lietuvių literatūroje pasigendu sensualinio motinystės apmąstymo, kurio gausu Vakarų literatūroje. Gal to šiek tiek yra Staponkutės kūryboje, tekstuose, kuriuose ji aprašo savo ir dukterų santykį per kalbą – kalba ten yra kūniška, toks ir Staponkutės rašymas. Tačiau daug ko dar ir neskaičiau –­ U. Barauskaitės, A. Urbonaitės...

Viename interviu esi sakiusi, kad Lietuvoje nuolat jauti įkyrią mizoginiją. Kuo lietuviškoji mizoginija skiriasi nuo vakarietiškosios?

Vakarai nevienalyčiai, kadangi dabar daugiausia laiko praleidžiu Šveicarijoje, galiu kompetentingiausiai kalbėti apie tai, kas vyksta čia. Neseniai Ženevoje buvau pakviesta į paskaitą apie markizą de Sade'ą, kurią skaitė labai konservatyviai nusiteikęs teisininkas. Jis „pajuokavo": „Dabar pasakysiu jums oksimoroną: išsilavinusi feministė." Auditorijoje buvo 90 proc. moterų – jos nebūtinai feministės, bet vis dėlto... Niekas nesijuokė. Šveicarijoje labai konservatyvi buržuazinė visuomenė, joje esama daug įteisintos ir priimtinos mizoginijos, įsigalėjęs požiūris, kad beveik vienintelė moterų užduotis ir paskirtis gyvenime –­ vaikų gimdymas ir auginimas. Į feministes ir netradicinių moterų vaidmenų išpažinėjas Šveicarijoje žiūrima kreivai, tai nėra lengvas ar populiarus tapatumas.

Kita vertus, brandžiose Vakarų visuomenėse žmonės tarp savęs nesimaišo –­ jei priklausai Ženevos buržua sluoksniui, neisi bendrauti su kairuoliais lyčių lygybės centrų darbuotojais; jei esi gėjus teisininkas, turėsi dvi atskiras bendruomenes ir tapatybes, kurios tarpusavyje nesimaišys. Trumpai tariant, man susidaro įspūdis, kad Šveicarijoje apsisprendus dėl savo tapatybės lengviau rasti grupelę ir joje saugiai gyventi; viešos, atviros mizoginijos kasdienybėje aš nepatyriau (nors neseniai pirkau specializuotoje parduotuvėje, mokėjau kortele ir pasakiau, kad retai ja naudojuosi. Man buvo atsakyta juoku: „Negi yra retai kortelėmis besinaudojančių mo­terų?").

O Lietuvoje mizoginija susijusi su tuo, kad dažnai į moteris pirmiausia žvelgiama kaip į moteris, o tik po to ir tik galbūt kaip į žmones, profesionales, koleges, bendradarbes... Su tuo susiduriu kiekvieną kartą grįžusi. Susitikusi su žmonėmis darbo reikalais nuolat girdžiu komentarus apie savo išvaizdą, amžių, kūną... Mane tai labai trikdo ir erzina. Kita vertus, neseniai susimąsčiau, jog gali būti, kad taip nutinka dėl mano socialinės padėties. Šveicarijoje esu žmona – mano vyro darbovietė ir jo užimamos pareigos susijusios su socialiniu prestižu, todėl požiūris į mane yra atitinkamas (nors nesakyčiau, kad man tas požiūris patiktų ar kad su juo tapatinčiausi, priešingai, nuolat prieš jį maištauju). Čia, Lietuvoje, esu moteris ir tiek, literatūros kritikė ir tyrinėtoja, o tai su jokia galia nesusiję vaidmenys. Šis kontrastas – itin vaisinga terpė ne tik stebėti, bet ir patirti socialinius lyčių vaidmenis, jų galią, ne tik tai, kad jie sukonstruoti, bet ir tai, kaip jie sukonstruoti skirtingose visuomenėse ir skirtinguose tų visuomenių segmentuose.