Kaip mėnulis iš dangaus sosto…

Nesu peštukas ar baisus savimyla, nenoriu veltis į bevaisę polemiką. Bet kiekvienas turime teisę į nuomonę, taip pat –­ ir ginti ją. Todėl negaliu ištverti nepasakęs, kad A. Jakučiūno apžvalgoje (LM, 2013 10 25) mano straipsnį „Mes –­ iš girios..." (š. m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesio „Metai") įvertinanti pastraipa ir labai nustebino, ir ne mažiau nuliūdino.
Esu iš tų, kurie pirma pagalvoja, tik paskui parašo. Straipsnį „Metams" durstinėjau apie du mėnesius, kad ginkdie ko neįžeisčiau, pasverdamas kiekvieną žodį – gal gi, kaip daugelis kolegų ir bendraminčių, atkreipsiu valdininkų bei politikų dėmesį į apverktiną kultūros situaciją? Iš esmės žiūrint, nepažėriau nieko naujo (bjaurasties – tikrai), tik žiupsnelį karčios, grauduliu atmieštos druskytės, pasisemtos iš asmeninės patirties, autentiškų epizodų.
Pažįstu daug garbių žmonių, naktimis nemiegančių dėl to, kad tuštėja mūsų gatvės, retėja miškai, nyksta kalba. Negi, matant visa tai, patriotiškiau būtų skalambyti džiaugsmo varpais? (Beje, tuose pačiuose „Metuose" esu keliskart tampęs ir jų virves). Man irgi skauda širdį. Gi apžvalgos autorius vienu smūgiu nutrėškė mano apmąstymus, tik ne kaip ant stalo pasipainiojusią musę, o kaip „graudžią dejonę", kuria nepakantus niurgzlys, t.y. aš, darau Lietuvai daugiau žalos, negu naudos. Negana to, jis manąs, jog mano rašinys – tik paklausykit! – kenksmingesnis nei valdžios abejingumas kultūrai ir netgi ... okupantas! Pasidrąsinimui, o gal kad būtų dar baisiau, įterpia: sic!
– Ant laužo jį, ant laužo! – girdžiu klyksmą, atsklindantį iš viduramžių. O gal nebūtinai iš ten?..
Juokaujant galima būtų paklausti – iš kur tokia A. Jakučiūno žynystė? Ir padėkoti už, matyt, netyčia įvertintas milžiniškas mano galias. Tačiau viešai mestas kaltinimas toks neadekvatus mano „nuodėmei", kad jau nebejuokingas ir, ko gero, nusipelnytų juridinės atsakomybės. Kelis kartus perskaitęs tą nuožmų nuosprendį, nesupratau: gal vyriokui, kaip sakoma, „ne visi namie"? Ar jam abstinencija, ar didybės manija, minčių hipertrofija? O gal nebetelpa kailyje nuo arogancijos bei visažinystės? Smerkia mane dėl nepakantos realybei, bet su tokia nepakanta, kokios nerasite jokiuose mano raštuose!
Dievaž, pirmą kartą apsidžiaugiau, kad gimtuosiuose Anykščiuose nebėra spaudos kiosko, kuriame buvo pardavinėjamas „Literatūra ir menas"... Gerai nors tiek, kad apžvalgininkas prisipažįsta, kas jį labiausiai sunervinęs – ogi straipsnio pabaiga, kurioje klausiau, kokia šiandienos rašytojo misija – ir kodėl apie ją vengiama kalbėti? Iš tiesų, tema ne visiems paranki, maloni... Matyt, būsiu pataikęs A. Jakučiūnui į skaudžią vietą – nes atsakyti, kam jis pats rašo, kodėl būtent taip, o ne kitaip, būtų tikrai problemiška. Kodėl, pvz., jam tėvynė – girtuoklio lovos metafora?
Kita vertus... Požiūris yra požiūris, vieni už tą patį dėkoja, gieda ditirambus, kitas, štai, švaistosi žaibais – demokratija! Pats būdamas spaudos žmogus, galiu apžvalgininką ir užjausti: paskubom maknojant per tekstų klampynę (nesaldi apžvalgininko duona, oi nesaldi!), žiū, ir paslysta koja, klupteli liežuvis – ir klaidina garbųjį skaitytoją. Nes ką pastarajam begalvoti – kai juodu ant balto?..
Nesu joks drąsuolis, tačiau nebijau pasirodyti nepakantus, šalia matydamas absurdą ar neteisybę, – kodėl turėčiau su tuo taikstytis, likti abejingas? „Prigražinom" gyvenimą sovietmečiu, gana. Bent aš nepainioju Lietuvos su valdžia, nesugebančia gerbti savo šalies piliečių, ginti jų interesų. Tačiau vos pravėrei skaudulį, ištarei tiesesnį žodį – jau kenki Lietuvai! O tada išvis ką būtum beparašęs – nulis sveikų...
Kadangi apžvalgininkas kaltina mane „nepakanta realybei", pora sakinių apie tai, kas gi toji realybė? Dešimtmečius mindamas takus pas savo krašto žmones, deja, priėjau skaudžios išvados: regis, realybės pojūtį nūnai praradęs visas tuntas ne tik politikais, bet ir intelektualais save laikančių žmonių. Paskendę teorinėse aukštybėse ir asmeninio reikšmingumo euforijoje, nebežino, nebejaučia, kuo iš tiesų gyvena tėvynė Lietuva –­ ir kaip mėnulis iš dangaus sosto regi joje vien savo atspindį arba, geriausiu atveju, keistą metaforą... O paskui stebisi, piktinasi rinkimų rezultatais!
Šįkart pabaigai – kitoks klausimas: ar daug literatūros mylėtojų nūnai beatsiverčia, pvz., Vaižgantą? Šiandien jis vėl nuostabiai aktualus! Didis mūsų kraštietis sugebėjo gerbti ne tik draugus, bet ir oponentus, netgi diametrialiai priešingas nuomones. Kaip šiandien trūksta šmaikščios, tolerantiškos, išmintingos, sutrikusį skaitytoją autoritetingai nukreipiančios plunksnos!

Rimantas P. Vanagas

Anykščiai, 2013 11 04