Talridas Rullis 1940 12 29 – 2014 01 28

Cicerono verborum pensitatores („žodžių svėrėjai") tebūnie šiandieną tas skausmingas atramos taškas, leidžiąs tarti atsisveikinimo žodžius talentingajam lietuvių literatūros vertėjui į latvių kalbą Talridui Rulliui.

Penkerių metų jis, Ventspilio berniūkštis, jau mokėjo skaityti tekstus gotišku šriftu. Pradžios mokykloje pagrindinė kalba buvo rusų. Jos mokytojai pagrasius parašyti dvejetą, Talridas ėmėsi mokslų. „Kol penkių žodžių sakinyje surasdavau penktojo reikšmę, pirmojo jau būdavau pamiršęs. Tada pradėjau žodžio vertimą užsirašyti. Kaip įdomu tai buvo! „Verčiau" išsijuosęs! Įsiminiau vis daugiau žodžių. Už uolumą pažymių knygelėje mokytoja įrašė ketvertą. Taip užsikrėčiau vertimo liga." Savo kūrybiniame kelyje Talridas Rullis įsiminė tiek žodžių ir faktų, jog latviai į jį kreipdavosi kaip į vaikščiojančią enciklopediją.

Studijuojant Rygos universitete latvių filologiją jo profesinė liga gylėjo: trečiame kurse, 1962-aisiais, išvertė dvi vaikų literatūros knygeles, vėliau dar vieną. Mokėsi ang­lų kalbos, studijavo meninio vertimo teoriją. Bet už mokslinio komunizmo ir politinės ekonomijos nesimokymą buvo išmestas iš universiteto ir „įšventintas" į būtinosios karinės tarnybos kareivius. Tarp įvairiakalbių šauktinių pramoko baltarusių kalbos ir susipažino su Vasiliu Bykovu. Kai baltarusiai reabilitavo M. Gareckį ir buvo sutarta latviškai išleisti jo „Vilniaus komunarus", tada T. Rullis dirbo leidykloje „Liesma" („Vagos" analogas Latvijoje). Likimas lėmė tai, kad tuomet jis atsitiktinai susipažino su vilniete Dainora Juchnevičiūte, latvių teatro tėvo Adolfo Alunano provaikaite. Ir tada jis ištarė: „Verkiant turiu išmokti lietuviškai." Po kurio laiko jis laisvai šnekėjo literatūrine lietuvių kalba ir galėjo profesionaliai gretinti kaimyninių tautų grožinės literatūros tekstus: „Latvių literatūra galbūt turtingesnė fantazijos polėkiais, proto dominante, išorine dinamika – laike ir erdvėje. Lietuviams būdingesnis minties judesys, netikėtumas, paradoksalus žvilgsnis į buitinį nuotykį."

Tuo metu Latvijoje labai produktyviai lietuvių rašytojų kūrinius vertė Alfonas Sukovskis. Jam buvo sudarytos išskirtinės sąlygos pasirinkti iškiliausius, ideologiškai priimtiniausius, leidėjams parankiausius lietuvių autorius. O ką tada veikti jau įnikusiam į vertimo barus Talridui Rulliui? Ir jis pasirinko jaunesnės kartos lietuvių rašytojus. Pradėjo nuo Sauliaus Tomo Kondroto, Danieliaus Mušinsko, Juozo Apučio kūrinių vertimo. Rinkosi kūrinius, jausdamas jų meninę vertę ir jų suskambesį naujoje literatūrinėje aplinkoje. Jo vertimai užpildė kai kurias tematines ir stilistines lietuvių literatūros vertimų Latvijoje tuštumas. Pasirodė R. Gavelio „Vilniaus pokeris", A. Škėmos „Balta drobulė", J. Jankaus „Paklydę paukščiai", S. T. Kondroto „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą", „Žalčio žvilgsnis", K. Sajos „Būrimas obuolio sėklomis", R. Šavelio „Tadas Blinda", R. Gra­nausko „Kenotafas", taip pat V. Pie­tario, V. Misevičiaus, J. Piliponio, A. Pelenio knygos.

T. Rullis pirmasis 1994 m. pradėjo versti Jurgos Ivanauskaitės kūrinius į kitas kalbas. Į latvių kalbą išvertė net šešias šios prozininkės knygas („Ragana ir lietus", „Kelionė į Šambalą", „Agnijos magija", „Prarasta pažadėtoji žemė", „Ištremtas Tibetas", „Sapnų nublokšti"), kurios rimtai sudomino skaitytojus.

Periodikoje paskelbė per pusantro šimto publikacijų: P. Dirgėlos, R. Granausko, V. Juknaitės, B. Vilimaitės, V. Daujotytės, R. Tamošaičio ir kitų lietuvių autorių kūrinių vertimus, tekstus apie lietuvių literatūrą žurnale „Karogs" 1996–2000 metais.

Vertimas suteikia kūrybinį džiaugsmą, kai knyga suranda skaitytoją. Deja, šiuolaikinė grožinės literatūros leidybos rinka gana aikštinga, ne visada geba įžvelgti meninius privalumus. Prieš dešimtmetį Petras Dirgėla apgailestavo: „Žinomas latvių vertėjas Talridas Rullis bene dešimtmetį kantriai vertė į latvių kalbą mano „Joldijos jūrą". Išvertė abu tomus. Deja, išleisti vis dar negali." Pagaliau 2010 m. leidykla „Dienas Grāmata" išleido P. Dirgėlos romanus „Anciliaus ežerą", „Joldijos jūrą", „Kūlgrindą" .

Žinau, kad T. Rullį domino B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai", R. Šavelio „Dievo avinėlis", R. Granausko „Gyvenimas po klevu" – gal netrukus sužinosime, kas liko šio darbštaus vertėjo rankraščiuose.

T. Rullis ne kartą leidyklose girdėjo atsainų atsakymą, kad „dabar niekas lietuvių neperka". Po tokio „inteligentiškai intelektualaus" paaiškinimo, kas be ko, tarsi pamušdavo rankas, bet, pasak paties vertėjo, „sukandu ištrupėjusius dantis ir imuosi kito darbo".

Vertimas, kaip ir originalas, esti paženklintas ta pačia menine funkcija. Dešimtoji mūza yra reikli: vertėjas privalo paklusti autoriaus stilistikai ir kūrinį išversti meniškai tiksliai, kaip muzikantas sugroja simfonijos partiją.

T. Rullis buvo neįprastai jautrus žodžio semantikai, kalbos niuansams, stiliaus adekvatumo perteikimo raiškos priemonėms. Latvijoje jo vertimai iš lietuvių, baltarusių, ukrainiečių kalbų yra vertinami kaip meninio vertimo pavyzdžiai. Rašytoja G. Repšė T. Rullio talentą vadina nacionaline brangenybe. Ir jis, kaip kūrėjas, buvo įvertintas tik įžengęs į XXI amžių: Kultūros kapitalo fondas ir Latvijos rašytojų sąjunga 2001-aisiais paskyrė premiją už geriausią metų vertimą, o po ketverių metų įvertino už viso gyvenimo nuopelnus.

Vertėjas ilgokai laukė pagarbos ženklo Lietuvoje – iki 2008-ųjų, kai už profesionaliai ir meniškai išverstus lietuvių literatūros kūrinius, ilgametį atsidavimą ir svarų indėlį populiarinant lietuvių literatūrą Latvijoje buvo įteikta Šv. Jeronimo premija.

„Kalba – mano latviškas pasaulis" – ši Talrido Rullio ištarmė yra jo kūrybos credo, jo prigimtinė teisė tai tvirtinti, nes šiuos žodžius labai svariai argumentuoja jo vertimai. Tai šio talentingo vertėjo gyvenimo ir kūrybos prasmės metafora. Jam dvi išlikusios baltų kalbos, jau pamažu anglėjančios, yra unikalios, archajiškos judančių ženklų sistemos, galinčios kurti įstabius meninius vaizdinius.

Penkiasdešimt metų vertimas buvo jo ištikimas vienatvės draugas. Dirbo nesiblaškydamas, ištverdamas moralines ir fizines nuoskaudas (buvo kėsintasi jį nužudyti). Ir laikas jam prašvilpė nepastebimai. Išėjus T. Rulliui, Latvijoje lietuvių literatūros vertimo barus apgaubė spengianti nežinios tyla – kas bus jo darbų tęsėjas. O aplink tuščią namelį ant Juglos kranto jau klaidžioja vieniši vėjai – Anapilin iškeliavo meninio žodžio svėrėjas, palikęs amžiams savo kūrybinį įrašą knygose: „No lietuvju valodas tulkojis Talrids Rullis."

Arvydas Valionis