Karolis Kaupinis. Laikas be savybių

Man menkai pažįstama netradicinė, daugiaprasmė termino „architektūra“ vartosena. Apie architektūrą mąstau gana primityviai. Tiesiog įsivaizduoju namą. Visus namus, kuriuose man teko gyventi.

Vienas paskutinių „Latvijos“ modelių. Kadras iš NTV reportažo apie 2002 m. uždaromą gamyklą

Pirmasis – blokinis, statytas 7 dešimtmečio pradžioje, šešių laiptinių, penkių aukštų, kooperatinis. Kooperatinis reiškia, kad namas pastatytas butų kooperatyvui. Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos „Sigma“ darbuotojai ir Kuro aparatūros gamyklos darbuotojai susikooperavę gauti butus. Kas ta kuro aparatūra, aš nesupratau, man tai –­ vienas žodis „kuroaparatūra“, kaip „antkalnomūrai“, pirma dainos, kurios mane moko senelis, eilutė. Senelis dirba skaičiavimo mašinų gamykloje „Sigma“. Ji, akivaizdu, gamina skaičiavimo mašinas, kurios skaičiuoja. Skaičiuoja ir mano senelė, daugiausia namuose, į pilką sąsiuvinį, nes ji – buhalterė. Jai praverstų skaičiavimo mašina, bet ji labai didelė ir šitame bute netilptų. Tiesa, vieną dieną senelis iš darbo jai parneša skaičiavimo mašinėlę „Casio“, ji telpa ne tik bute, bet tiesiog ant stalo, šalia sąsiuvinio. Netrukus senelis į „Sigmą“ eiti nustoja, nes kokia prasmė gaminti skaičiavimo mašinas, kai jau yra „Casio“.

Mūsų butas – trijų kambarių, po vieną mūsų bei senelių šeimai ir svetainė, kur rodo Lietuvos ir Ostankino televizijas. Iš pradžių rodo rusiškus filmukus, paskui lietuviškus, nes Maskvos ir Vilniaus laikas skiriasi viena valanda. Per Naujuosius tas pats kartojasi per fejerverkus: 00.00 val. Maskvos laiku šaudo kieme priešais, 00.00 val. Vilniaus laiku šaudo mūsų kieme. Mūsų namo tautinė sudėtis artimesnė Lietuvos (apie 80 proc. lietuvių), namo priešais – Vilniaus (lietuviai nesiekia 60 proc.).

Namas priešais – šalia gatvės. Gatvė Žirmūnų, pagal daugiatautį baltarusišką kaimą Lydos rajone, kuriame gimė lenkas Karolis Podczaszyńskis. Gavęs Vilniaus generalgubernatoriaus užsakymą tuometiniame Vilniaus priemiestyje Podczaszyńskis stato imperijos vietininkui neoklasicistinius rūmus. Architektūriškai Podczaszyńskis kopijuoja venecijiečio Andrea Palladio darbus. Politiškai generalgubernatorius kopijuoja Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą, liepusį toje vietoje pastatyti pilį aptarnausiantį dvarą. Dvaras stovi be pavadinimo, kol atitenka Laterano kanauninkų vienuoliams, kurie jį pavadina Tusculanum pagal vilą šalia Romos, netoli antikinio Toskanos miesto, turtingų romėnų poilsiavietės.

Turtingų sovietai nemėgsta ir 1940-ai­siais Žirmūnų Villą Tuscolaną nacionalizuoja. Apgyvendina ten KGB karininkus, kurie po kelerių metų Tusculanum kieme užkasa daugiau nei 700 žmonių, atvežtų po šūvio į galvą KGB rūmuose Vilniaus centre. Lietuviškai kažkodėl daugelis taip ir sako – „KGB rūmai“. Vidaus reikalų ministerijos –­ irgi rūmai. Jie stovi visai šalia Tusculanum. Tusculanum – ne rūmai, tik dvaras. Villa Tuscolana. Tuskulėnų dvaras.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šalia Tuskulėnų dvaro – stotelė „Minskas“ pagal parduotuvę kitapus Žirmūnų gatvės. Žirmūnų gatve į „Minsko“ parduotuvę dažnai einame su senele, nes prekių pasirinkimas ten didesnis nei „Aukštaičių“ parduotuvėje šalia mūsų namo, o iki „Minsko“ – tik dvi stotelės. Atgal važiuojame troleibusu. „Minskas“–„Maršalo N. Krylovo“–„Šiaurės miestelis“. Šiaurės, nes į šiaurę nuo Vilniaus centro. Miestelis, nes tai didžiausia sovietinės armijos bazė Vilniuje. 1991 m. sausio 13-ąją iš ten parlamento ir televizijos bokšto link važiuoja tankai. Nuo jų suskyla šaligatvio plytelės ir eiti į „Minską“ pasidaro nebepatogu. Pasižiūrėti, kaip už Šiaurės miestelio tvoros juda tankai, einu pas draugą Gytį. Jis gyvena name priešais, šalia gatvės, tame, kur fejerverkai 11 valandą vakaro. Jo namas toks pats kaip mano, butas irgi, tik penktame aukšte, o ne pirmame, todėl tankai matyti gerai, netrukdo betoninė maždaug vieno aukšto dydžio tvora. Gytis su manim lanko darželį. Darželis –­ tarp mano namo ir jo, arčiau stotelės „Šiaurės miestelis“. Darželyje dar yra Marta ir Jura. Marta per pietų miegą mums rodo savo nuogą krūtinę. Jura labai tylus. Marta ir Jura gyvena ne šalia darželio, kaip mes su Gyčiu, o kitapus gatvės, toje pačioje pusėje, kur ir tankai. Po poros metų, kai išvažiuoja tankai, išvažiuoja ir Marta su Jura. Stotelę „Šiaurės miestelis“ pervadina į „Darželį“. „Maršalo N. Krylovo“ –­ į „Minties“. „Minską“ – į „Tuskulėnų dvarą“. Pas­kui pataiso į „Tuskulėnų rimties parką“. Bet troleibusu retkartėmis vis važiuoja moteris, ties kiekviena stotele garsiai rusiškai pavadinimus atitaisanti į senuosius. Niekas nepritaria, niekas neprieštarauja.

Antrasis namas – medinis, dviejų kambarių ir dviejų aukštų, bet antras aukštas nesiskaito, nes ten niekas niekuomet nelipa ir nebūna, net laiptų nėra. Visi, kas tuo metu būna namie, laiką leidžia didesniame kambaryje arba priemenėje. Priemenė yra patalpa, į kurią įeinama tiesiai pro laukujes duris. Čia stovi dujinė ir didelis raudonas dujų balionas, jį kartą per vasarą reikia pakeisti Molėtuose.

Iki Molėtų 18 kilometrų, iš kurių 15 neasfaltuoti, tad per priemenės langą visada matyti, jei keliu kas nors važiuoja į Molėtus, nes dulka. Kas važiuoja į Molėtus – nematyti, nes kelias maždaug už kilometro nuo mūsų namo, jei eitum tiesiai per laukus ir žvyro karjerą. Bet taip niekas neina, dažniausiai eina ar važiuoja keliuku pro Staskos sodybą. Ji stovi maždaug už pusės kilometro nuo mūsų namo. Būtų matyti, jei dega ar vagia, viso kito nematyti. Kai sodybos kas kelis šimtus metrų – tai vienkieminis kaimas. Reinas Raudas, estų kultūrologas, sako, jog vienkieminis kaimas gerokai populiaresnis Estijoje, iš ten didesnis estų individualizmas ir savarankiškumas, o Lietuvoje mėgta telktis į kaimus, kur sodybos taip arti viena kitos, kad per langus matyti viskas, kas vyksta kaimynystėje.

Nuo mūsų sodybos iki tokio kaimo, Balninkų – trys kilometrai, bet kaimu jo niekas nevadina, nes ten yra raudonų plytų bažnyčia su dviem bokštais skardiniu stogu, buvę kolūkio pastatai su dviem siloso bokštais skardiniu stogu, du barai ir du ežerai – vienas užterštas kolūkio srutomis, kitas švarus. Prie švariojo ežero yra kapinės, kur stovi paminklas su užrašu „Seneli, kaip prašei, taip ir padariau. Romas“. Prie užteršto ežero stovi buvęs darželis kolūkiečių vaikams, dabar renovuotas ir paverstas bendruomenės namais, ten galima ir pernakvoti, nes nupirkta naujų lovų ir patalynės, bet kai kartą bandau ten pernakvoti, bendruomenės pirmininkė pripažįsta, kad neišeis, nes viduje žmogus pašarvotas. Dar yra parduotuvė, kur mokant kreditine kortele reikia palaukti, kol pardavėja baigs šnekėti telefonu, nes linija viena, pardavėja irgi; biblioteka, ant kurios sienos buvo freska, bet dabar pastatas iš išorės renovuotas, tad freska apšiltinta; ir mokykla, nerenovuota nei iš išorės, nei iš vidaus, nes kasmet mažėja vaikų, ir anksčiau ar vėliau mokyklą turbūt uždarys. Ant rožinės mokyklos sienos kabo memorialinė lenta, pranešanti, jog jos direktorius, vadovavęs mokyklai iki karo, po karo tapo vienu iš Lietuvos partizanų vadų. Partizanai šaudyti ir užkasinėti mokyklos kieme, nes ji pati, direktoriui išėjus partizanauti, tapusi rusiško NKVD būstine ir kalėjimu. Kaip kalėjimas nudažytas ir mokyklos vidus – blizgiais žaliais dažais nuo apačios iki pusės, baltai nuo pusės iki viršaus.

Kalėjimai ir kareivinės Sovietų Sąjungoje taip dažyti todėl, kad, aptaškius krauju ar išmatomis, būtų lengviau plauti. Mokyklos, kultūros namai, laiptinės ir kitos viešosios erdvės dažytos ta pačia spalva kaip kareivinės ir kalėjimai, nes jie, o ne mokyklos, yra tos komunalinės valstybės pagrindas. Dažyti viešas erdves kitaip – rizikinga. Pavyzdžiui, greitosios pagalbos automobiliai „Latvija“, gaminti Rygos automobilių fabrike visai Sąjungai, dažyti baltai ir dviem raudonomis juostomis per visą automobilio ilgį. Suvokus, jog dvi raudonos juostos su balta perskyra tarp jų per daug primena draudžiamą nepriklausomos Latvijos vėliavą, pačioje Latvijos SSR ant greitųjų „Latvijų“ pridažyta dar po vieną raudoną juostą. Tačiau, prasidėjus dainuojančiai revoliucijai, greitųjų vairuotojai ėmė trečią juostelę masiškai uždažinėti ir staiga Latvijos vėliava ėmė lydėti dar vis sovietinius piliečius į jų gyvenimo pradžią gimdymo namuose ar pabaigą ligoninėje. „Latvija“, kuria mano tėvas ir senelės brolis į sodybą iš Molėtų atsiveža arklį, irgi balta, tik ne greitoji, o keleivinė, ir ne su raudonomis, o su viena mėlyna juosta, nes tai paskutinis „Latvijos“ modelis. Jo gamybą Rygos automobilių fabrikas nutraukė atgavus Nepriklausomybę, šalyje atsiradus pakankamai „Ford Transit“.

Trečiasis namas – plastikinėmis dailylentėmis apkaltas medinis sodo namelis 6 arų sklype. Sklype yra ir medinė pirtis su dušu bei tualetu. Iš priekinės namo pusės pro jį eina kelias, vedęs iš Šiaurės miestelio į Raudonosios armijos poligoną Pabradėje, bet, poligoną perėmus Lietuvos kariuomenei, dabar pasibaigiantis ties gelžbetoniniu vandens bokštu maždaug už kilometro nuo sodo namelio. Vandens bokštas tiekia geriamą požeminio gręžinio vandenį, kuriuo visa sodų bendrija laisto daržus. Už vandenį mokama fiksuota kaina, neskaičiuojant suvartotų kubinių metrų.

Iš galinės mūsų namelio pusės taip pat eina keliukas. Tačiau jis pasibaigia ties kaimyniniu sklypu iš vakarų pusės, jį nusipirkus statybų bendrovės savininkui, kuris užtvėrė keliuką tvora, išsipirko atitvertąją dalį ir taip savo sklypą pasididino iki 7,5 arų. Ant jo sklype likusios keliuko dalies pasistato pirtį ir išsikasa baseiną, kurį vasarą pripildo šaltu geriamu vandeniu iš gręžinio daržams laistyti. Kaimyno pavyzdžiu pasekame ir mes bei kaimynai iš rytų pusės, tad bendrajame sodų bendrijos plane keliuko už mūsų namelio nebelieka. Užtat kelias prieš namelį išasfaltuojamas ir netgi gauna pavadinimą lyg tikra gatvė, nes visa sodų bendrija prijungiama prie Vilniaus ir tampa jo priemiesčiu. Daugelio sklypų savininkai griauna sodų namelius ir stato gyvenamuosius namus, kurie, priešingai nei miesto ribose, neprivalo turėti šalto vandens skaitiklio, nes už vandenį savininkai ir toliau moka fiksuotą abonementinį mokestį sodų bendrijai. Karštą vandenį visi pasigamina boileriais. Taip mūsų namelis kaimynystėje lieka vienas iš paskutinių „sodo namelių“, t. y. netinkamas gyventi žiemą, bet ganėtinai erdvus gyventi vasarą, dvie­jų aukštų, vadinasi, statytas vėlyvuoju sovietmečiu arba jau nepriklausomoje Lietuvoje, nes tik tuomet panaikintas ploto ir aukščio apribojimas, taikytas sodų nameliams. Prievartinio apribojimo pasekmės matyti visuose didžiausių Lietuvos miestų priemiesčiuose, išaugusiuose iš sodų bendrijų. Daugelis iš karto po Nepriklausomybės ten statytų namų – gerokai per dideli savo šeimininkų finansinėms galimybėms ir poreikiams.

Tiesa, namo dydis kaip laisvės simbolis gali būti atėjęs ir gerokai iš seniau. „Amerikos balso“ lietuviškoji redakcija 7 dešimtmečio pradžioje transliuoja interviu su tarpukario Lietuvos ambasadoje dirbusiu Johnu Hawkinsu –­ baptistų tikėjimo juodaodžiu, kaip jis pats prisipažįsta. Pradėję angliškai, abu, lietuvio džiaugsmui, toliau tęsia lietuvių kalba, kurią ponas Hawkinsas (arba Vanagaitis, kaip jį vėliau perkrikštija korespondentas) moka visai neprastai. Vanagaitis, dabar baptistų pastorius, kažkodėl daugiausiai klausinėjamas apie buitį. Paklaustas, kuo užsiima dabar, kai darbo ambasadoje nebėra, nes nebėra valstybės, Hawkinsas pasakoja neseniai baigęs pašto tarnautojo karjerą ir įsigijęs nuosavą namą. „Ar tai geras namas?“ – domisi žurnalistas. „Oh, teip!“ – „Daug kambarių?“ – išduoda žurnalistas lietuvišką supratimą apie tai, kas yra geras namas. „Kokie septyni kambariai!“ – „Tuomet tikrai geras namas“, – neabejoja klausinėtojas.

Mūsų sklypo kaimynų iš šiaurinės pusės name, statytame maždaug 1993 m., kambarių tiek pat, bet namas nėra geras, nes iš išorės didžiulis, o viduje mažas dėl labai keisto išplanavimo, tarsi stengiantis sukurti kuo daugiau įvairių sienų. Sienų kūrimas tuo metu –­ valstybinės reikšmės uždavinys. Vengrija paskutiniaisiais savo socialistinės gyvavimo formos metais nebeturi lėšų saugoti sienas, nes sovietinės pasienio apsaugos sistemos pasenę, o pirkti vakarietiškų sistemų tam, kad oficialiai saugotųsi nuo tų pačių Vakarų, Vengrijos premjeras Miklósas Némethas nebedrįsta. Lūžis iš socialistinės į demokratinę Vengriją reiškia „nurengiamą“ sieną.

Baltijos šalys, prieš išgyvendamos šį procesą, patiria priešingą. Medininkų žudynių aukos – žmonės, saugoję sieną, kurios iki tol nebuvo. Gauti laisvę čia pirmiausia reiškia atgauti sienų kontrolę ir jas pasistatyti. Kad tie, kurie turėjo tą patį pasą, kaip ir Baltijos šalių gyventojai, dabar taptų užsieniečiais. Už sienos.

Ketvirtasis namas – keturaukštis, geltonų plytų, dviejų laiptinių daugiabutis, 1980-aisiais statytas transporto ministerijos darbuotojams, veikiausiai kokiam nors geležinkelio padaliniui, nes stovi visai netoli Vilniaus geležinkelio stoties. Vieno kambario bute, renovuotame prieš kelerius metus, panaikintos beveik visos sienos, taip kiek padidinant 30 kvadratinių metrų erdvę. Čia apsigyvenu pradėjęs dirbti Lietuvos televizijoje, iki kurios nuo mano namų –­ maždaug 10 minučių kelio automobiliu, jei nebūna spūsčių, bet jų dažniausiai nebūna, nes mano darbo valandos nesutampa su didžiosios dalies Vilniaus gyventojų. Naujienų redakcijoje, kurioje dirbu, erdvės požiūriu taip pat nėra jokių sienų, nes redakciją sudaro vientisa patalpa. Jokių ribų nėra ir laiko atžvilgiu, nes naujienų naujumas neturi pabaigos ir „Reuters“ arba „Associated Press“ srautas nesustoja jokiu paros metu.

Todėl laiko ir erdvės požiūriu darbas naujienų tarnyboje atitinka svarbiausią vasario 11-osios naujieną – gravitacinių bangų atradimu patvirtintą Ein­steino reliatyvumo teoriją, kuri, mano supratimu, įrodo, jog laikas, kaip ir erdvė, savo vertę įgyja tik jiems suteikiant konkrečias ribas. Kovo 11-ąją svarbiausia naujiena čia tampa Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 26-osios metinės, o Kovo 11-osios aktas skelbia, jog Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, bet sausio 11-ąją Rusijos prezidentas interviu „Bild“ pareiškia, esą jam svarbiau ne valstybių teritorijos ir sienos, o žmonių likimai. Žodis „svarbiau“ nebūtinai turi teigiamą ar neigiamą konotaciją, tiesiog gali nurodyti subjekto svorį realpolitik žaidime.

Ribos tarp nuosaikiųjų opozicionierių Al-Assadui ir „Al Nusros“ Sirijos šiaurėje nebeaiškios, tad Rusija bombarduoja visą teritoriją, kurios nekontroliuoja Al-Assado pajėgos, ir daugelio žmonių likimai – kelionėje į Europą, vienų dėl karo, kitų – naudojantis karu. Vasario 15-ąją Višegrado šalys per susitikimą Prahoje siūlo stabdyti migrantų ir pabėgėlių srautą statant tvorą palei pietinę Makedonijos ir Bulgarijos sieną, bet Baltijos šalys tuo klausimu laikosi nuosaikiai, nes ten, priešingai nei Veng­rijoje, per 2015-uosius registruojamas vienas mažiausių prieglobsčio prašymų skaičių Europos Sąjungoje. Nes būtasis laikas jas skiria nuo gerovės lygio labiausiai migrantų trokštamose valstybėse, o erdvė – daugiausia Lenkijos teritorija – nuo pagrindinio migrantų ir pabėgėlių kelio per Europą.

Mūsų naujienų redakciją nuo kitų Lietuvos televizijos erdvių skiria lubos. Virš mūsų – keturi aukštai, išėjęs į belangį koridorių pajunti visą jų svorį, tačiau sėdėdamas redakcijoje, kur visą sieną sudaro tik langai, jautiesi tarsi vienaaukščiame pastate, virš kurio nieko nėra. Užsienio naujienų redaktoriaus vieta – redakcijos gale, šalia lango. Dirbdamas vakarais, ypač ruošdamas naujienas kitam rytui, redakcijoje dažnai lieku vienas. Penktadienio vakarą ruošiu medžiagą apie naują NATO naikintuvų rotaciją Baltijos šalyse. Virš manęs girdėti naikintuvų skrydis, lėtas, bet dundantis, panašus kaip Šiauliuose, Zoknių oro uoste, kur stebiu F-16 parodomąjį pakilimą. Iš pradžių, užsižiūrėjęs pro langą ir galvodamas apie reportažo tekstą, naikintuvų skridimo garsą vertinu visiškai natūraliai, juk dabar naikintuvai dislokuoti ir jie veikiausiai patruliuoja. Kurį laiką klausausi jų skrydžio, bet vėliau suprantu, jog garsas sklinda ne pro langus, bet virš manęs, nors ten keturi aukštai pastato, o ne dangus. Lipu į antrą aukštą ieškoti triukšmo šaltinio. Studijos darbininkai vežimėliu veža paskutiniąsias dekoracijas vienai žiūrimiausių Lietuvos televizijos laidų – folkloro muzikos šou „Duokim garo“, rodomo penktadieniais geriausiu vakaro laiku.

Laidos formatas paprastas – čia kas savaitę suvažiuoja po kelias folkloro grupes iš visos šalies bei jų giminės. Grupės viena po kitos koncertuoja ir taip varžosi tarpusavy, žiūrovams balsuojant. Koncertuojančiųjų fone – dekoracijos, kurios susideda iš: a) per visą studiją ištempiamos drobės, ant kurios nupaišytas lietuviškos provincijos peizažas mėnuliui patekėjus, b) butaforinio, nuolatos besisukančio malūno studijos centre, c) jį supančių šešių namų, bendrame plane atrodančių tarsi Lietuvos kaimo trobos. Stambiu planu paaiškėja, kad tik trobų stogai, nes remia juos jonėninės kolonos, o sienos ir langai – tarsi Romos EUR rajone esančio „Palazzo della Civiltà del Lavoro“: tie rūmai šešių aukštų, virš paskutiniojo visose keturiose kvadratinio pastato pusėse užrašyta „poetų, artistų, herojų, šventųjų, mąstytojų, mokslininkų, keliautojų, migrantų tauta“. Bet „Duokim garo“ namai tik dviejų aukštų ir dėl to „trobinio“ stogo ką nors virš antrojo aukšto parašyti nėra vietos. Studijos priekyje – trys ištisi mediniai stalai su mediniais suolais, čia sėdi muzikuojančiųjų giminės ir draugai, atvykę gyvai pasižiūrėti koncerto. Ant stalų – keli butaforiniai bokalai, bet jų užtenka, kad žiūrint transliaciją susidarytų smagaus vakaro vaizdas, kur visi vienoje patalpoje, visi kartu, visiems linksma ir viskas kaip seniau. Dėl neaiškios architektūros neaiškus ir tas „seniau“. Tiesiog kažkoks praeities laikas, vykstantis praeities erdvėje, bet nieko konkretaus, jokių ribų. Toks laikas be savybių. Kaip išvykimo salėje. Laukimo laikas.

 

Tekstas spausdintas 2016 m. Venecijos architektūros bienalės Baltijos šalių paviljono leidinyje „The Baltic Atlas“

Draugai