Michael Jackson – „Xscape" (Epic Records)

Atlikėjo mirtis yra tik naujo jo karjeros etapo pradžia. Žvaigždės išėjimą lydi greitai sukompiliuoti „Geriausių dainų" rinkiniai ar išleidimas archyvinių dainų, kurios pačių kūrėjų buvo nurašytos kaip nepakankamai geros. Pastarųjų metų liūdni to pavyzdžiai yra dainininkės Whitney Houston, Amy Winehouse. Oficiali tokių iniciatyvų priežastis – noras įtvirtinti atlikėjo atminimą. Neoficiali – death sells.

(Galbūt) visų laikų geriausias popmuzikos atlikėjas Michaelas Jacksonas mirė prieš penkerius metus, bet nuo tada jau išleido du visiškai naujus albumus, o šį pavasarį net pasirodė Amerikos „Billboard" muzikos apdovanojimuose –­­ kaip šokanti holograma, kuri sunkiai pataiko į ritmą ir kurios lūpos juda ne pagal fonogramą. Tarsi vėl būtų atsidūręs žymiausiame savo vaizdo klipe –­ zombių apokalipsę vaizduojančiame „Thriller", tik šįkart zombis yra jis pats.

Pirmasis, iškart po MJ mirties pasirodęs, anksčiau neišleistų jo dainų albumas „Michael" sukėlė dvejonių net atlikėjo artimiesiems („Ar ten tikrai dainuoja jis pats?"), o kritikai klausė, kam kilo idėja archyvines dainas „aktualizuoti" prie jų prijungus tokius elementus kaip atlikėjų Akon ar 50 Cent partijos. Nepaisant to, „Michael" tapo platininiu 12-oje šalių, tarp jų ir D. Britanijoje bei JAV. Dėl to atlikėjo leidybinė kompanija „Epic Records" nusprendė panašų projektą pakartoti. Taip gimė „Xscape".

Šįkart misija „išspauskime iš MJ dar milijoną kitą" pavyko taip, kad sekundę net nesinori pykti. Naujajame albume yra 8 dainos, kurias atlikėjas įrašė nuo 1983-iųjų iki 2001-ųjų, bet paliko stalčiuje, nes į albumus patekdavo tik pačios geriausios, o šios tokios nebuvo. Kiekvieną originalų Michaelo demo įrašą prodiusavo svarbiausi šiandienės popmuzikos prodiuseriai: Timbaland (dirba su Justinu Timberlake'u, Jay-Z, Nelly Furtado), „Stargate" (Beyoncé, Rihanna) ir kiti. Specialiame „Xscape" leidime galima išgirsti ir autentiškus pirminius kūrinius, kad būtų galima objektyviai juos palyginti.

Albumu nesiekta atkurti autentiško MJ skambesio –­ priešingai, daugelis dainų tyčia prodiusuotos taip, kad patiktų šiandienos klausytojui. Ir tai skamba daug geriau, nei galima tikėtis. Jei atsibustume iš šešerius metus trukusios komos ir išgirstume šį albumą, mums nekiltų mintis, kad atlikėjo nebėra. Prodiuseriams pavyko popkaralių tiesiogine to žodžio prasme prikelti iš mirusiųjų. Sveiki atvykę į XXI amžių!

Tačiau visa tai nekeičia įspūdžio, kad popmuzikos industrijos žaidimas su mirtimi ir siekis desperatiškai išsunkti kūrėjo palikimą yra vulgarus. Lįsti į žmogaus galvą yra netoli vedantis užsiėmimas, bet žinant MJ perfekcionizmą, jei jis pats vis dar būtų čia, vargu ar būtų leidęs šiam albumui pasirodyti. Nes jei dainos buvo atmestos vieną kartą, kodėl staiga persigalvoti? Bet atlikėjo nebėra, o įrašų kompanijai rankos atrištos. „Epic Records" vadovai tuo pasinaudojo su kaupu – vieną iš albumo dainų netgi panaudojo telefono reklamoje.

Ir vis dėlto, užsimerkus prieš moralinį kriterijų, norisi dar kartą nulenkti galvą prieš šį kūrėją. Galbūt pačiam MJ taip neatrodė, bet į „Xscape" sudėtos dainos vertos būti išgirstos. Visų pirma dėl to, kaip jos parašytos ir sudainuotos (nors kai kur vokalinės partijos – viso labo bandymai), ir tik po to, kaip prodiusuotos. Paprastai klausyti neišleistų muzikantų dainų nėra prasmės, nebent esi fanas iš didžiosios F. Bet iš MJ demo išleidžiamas jau antrasis albumas, ir tai vis dar yra muzika, kuriai prilygstančios šiame žanre tiesiog nėra. Karalius yra Karalius. „Xscape" dar kartą primena, kaip toli MJ buvo nuo kitų popmuzikos atlikėjų. Bet dabar jau leiskime jam ilsėtis ramybėje.

Lana Del Rey – „Ultraviolence" (Interscope)

Lana Del Rey yra viena keisčiausių mūsų laikų popkultūros ikonų. Ji dainininkė, bet jos elementariu gebėjimu pataikyti į toną abejoja net gerbėjai, matę nelemtą koncertinį debiutą JAV televizijos laidoje „Saturday Night Live". Jos dainos ypač atviros, bet ją nuolat lydi klausimas, ar tai, ką ir kaip ji dainuoja, yra autentiška. Ji pasiekusi amerikietišką šlovės, jaunystės, pinigų svajonę, bet yra tam visiškai apatiška ir sako, kad „jau norėtų būti mirusi".

Tačiau ji tapo tuo, kuo tapo, nes surado savo unikalų klausytoją. Kai daugelis popmuzikos žvaigždžių kuria himnus ir elgesio modelius klasės karštutėms ir bando įtikinti, kad gyvenimas yra vienas didelis vakarėlis, Lana Del Rey dainuoja tiems, kurie, nors ir būdami gražūs, madingi ir draugų apsupti, pasaulį mato tamsų. Savotiškiems naujos kartos emo vaikams, tik vietoje juodų plaukų ir žaizdų ant riešų – trumpi šortai ant ilgų lieknų kojų it iš „American Apparel" reklamos. Žinant, kokio populiarumo atlikėja sulaukė per šiuos porą metų, matyti, kad tokių žmonių labai daug. Ir ne tik JAV. Del Rey koncerte Vilniuje buvo 8 tūkstančiai gerbėjų. Priekinėse eilėse verkė – tiek merginos, tiek vaikinai, o pati Lana, skambant dramatiškai jos grupės muzikai, su jais fotografavosi selfiams.

Antrajame albume „Ultraviolence" Del Rey dainos apie nelaimingą meilę blogiems vaikinams turi dar mažiau prošvaisčių nei debiutiniame „Born to Die" („Gimusi mirti", 2012). To kaltininkas yra žmogus, kurio čia mažiausiai galėjai tikėtis: Danas Auerbachas iš amerikiečių indirokerių dueto „The Black Keys". Jis prodiusavo daugumą albumo kūrinių, ir tai juntama. Net septynios „Born to Die" dainos buvo išleistos kaip singlai, o „Ultraviolence" nėra nė vienos, nors kiek atitinkančios sėkmingo radijo hito reikalavimus. Albume sudėti lėti, liūdni ir ilgi kūriniai su saikingai ir visada laiku pasigirstančiomis laukinių Vakarų stiliaus Auerbacho gitaromis.

Pati pirmoji albumo daina vadinasi „Cruel World" („Žiaurus pasaulis") ir trunka 6,5 minutės. „Nuobodu", –­ pasakytų klausytojas, Del Rey pažinęs iš ankstesnio jos hito „Summertime Sadness" šokių muzikos remikso, netikėtai tapusio bene populiariausia atlikėjos daina. Ne vieną tokį klausytoją dainininkė su šiuo albumu praras. Bet matyti, kad ji to nebijo, yra šventė. Popmuzikoje taip rizikuojama retai.

Kita vertus, Lana Del Rey niekada nebuvo tik popmuzikos vardas. Vienas iš jos raktų į sėkmę yra gebėjimas būti įdomiai abiem – ir masinei auditorijai, ir, pavadinkime, intelektualams. Pirmiesiems imponuoja jos grožis, viliokliškas įvaizdis ir erotiški vaizdo klipai su dukart vyresniais ir dukart atgrasesniais vyrais, antriesiems – visi šie dalykai (tik jie to niekada nepripažins), bet taip pat ir subtilesnės kategorijos, tokios kaip išvaizdos ir muzikos retro estetika. Naujajame albume ji šį dvilypumą išlaiko, nors svarstykles gerokai nusveria snobiškesniųjų pusėn.

„Bet ar visa tai yra tikra?" – klausantis „Ultraviolence" ir vėl kils klausimas, lydintis atlikėją nuo tada, kai prieš trejus metus ji internete paskelbė savo pačios nufilmuotą –­ ar bent jau taip sako istorija – dainos „Video Games" vaizdo klipą ir per vakarą tapo svarbiausia muzikos atlikėja pasaulyje. Viskas, kas susiję su Lana Del Rey, atrodo sufabrikuota. Net matant ją gyvą scenoje, įspūdis toks, tarsi matytum mistinę būtybę iš paralelinio pasaulio.

Atsakymas: greičiausiai visa tai yra žaidimas, bent iki tam tikro lygio. Galų gale Lana Del Rey nėra tikrasis atlikėjos vardas. Racionaliausia ją vertinti kaip personažą, kurį Lizzy Grant kuria jau antruoju albumu. Galbūt vieną dieną ji užsinorės nusišypsoti ir sunaikins liūdnąją Laną, kaip Davidas Bowie padarė galą Ziggy Stardustui.

O gal ir ne. Bet tai nėra taip svarbu, kiek apie tai diskutuojama. Tikrumas nėra vertybė savaime. Vertybė muzikoje yra gera muzika. „Ultraviolence" yra vienas tamsiausių ir drauge gražiausių popalbumų pastaraisiais metais, kuris tūkstančiams paauglių nuo Vilniaus iki Niujorko leis pajusti, kad jie ne vieni. Ko dar galime norėti?