Karolis Vyšniauskas. Kovo albumai

Baltasis Kiras – „Amerika" (s/r)

„Ar „Baltasis Kiras" yra hipiai?" – radijo laidoje paklausiau pačios grupės. „Ne. Nes hipių nebėra. Tik hipsteriai", – atsakė grupės vokalistas, gitaristas ir siela Tautvydas Augustinas. Drįsiu nesutikti. Hipių Lietuvoje vis dar yra, bent vienas – pats Tautvydas.

Iš pradžių „Baltasis Kiras" atrodė kaip pokštas: keistas pavadinimas, keisti žodžiai, humoristiška muzika, puikiai skambanti studentų krikštynose, bet vargu ar galinti nueiti kur nors toliau. Paprastai tokios grupės būna trumpalaikės: kol jos groja, tol publika linguoja kartu. Bet kai išyra, po savaitės jų niekas nebepamena. Tačiau metai bėga, o Kiras skrenda vis aukščiau – tai į „Vilniaus muzikos savaitę", kur pritraukia daugiau žiūrovų nei daugelis rimčiau vertinamų vardų, tai į populiarias nacionalinio transliuotojo televizijos laidas.

 

Penkių dainų mini albumas, Vilniaus kunigaikščio Vilgaudo (ne Vildaugo!) garbei pavadintas „Amerika", yra dar vienas grupės žingsnis į priekį. Jame „Tilto namų" (modernių laikų legendomis apipintas butas Vilniuje, Tilto gatvėje, kuriame gyveno ir/ar kartu grojo „Garbanotas Bosistas", „Elle G", Šarūnas Petrutis) vaikai perėjo į naują lygmenį: jų dainos yra įrašytos ir aranžuotos studijoje, o albumas išleistas CD pavidalu, nors ir ribotu tiražu, „pasidaryk pats" technologija.

Galbūt studijinio įrašo jiems ir nereikėjo: „Baltasis Kiras" yra iš tų grupių, kurias geriausia klausytis gyvai, Vilniaus senamiesčio gatvėse – ten, kur ir įvyko pirmieji jų koncertai. Albume grupė skamba nupoliruotai, tarsi būtų aprengti kostiumais ir paprašyti nesikūprinti. Tikrasis Kiras yra labiau pakvaišęs, nei „Amerika" jį paro­do.

Tačiau ir šiame įraše grupės stiprybės neužgniaužtos. Tautvydas Augustinas yra atradęs unikalų būdą dainuoti visiškas keistenybes (apie saldžius Kaišiadoris, apie pomidorų padaže padažytas lūpas, apie Solt Leik Sitį, kuriame įkūrė firmą, o ši vėliau bankrutavo), bet vis tiek skambėti įtikinamai. „Liūdni slibinai" su savo lyrika („Mums tik reikėjo skaityti Brazdžionį" – Slibinų ar Kiro eilutė? Kiro!) yra visai greta, bet publika juos vertina kaip humoristus. Tuo tarpu „Baltasis Kiras" atrodo visiškai rimtas reikalas. Kartais – net jautrus, nostalgiškas ir šiek tiek liūdnas, kaip antroji albumo pusė su dainomis „Aš iškritau" ir „Išėjom". Tiesa, ir nostalgiją grupė išreiškia taip, kad šypsais: „Tada atradau aš depešmodus, nepatiko, bet klausiau", – dainuoja Tautvydas ir kūrinį paįvairina autentiškais „Counter Strike" žaidimo garsais.

Kartais sunku suvokti, ką vis dėlto „Baltasis Kiras" daro. „Aš iškritau" pabaigoje jie pradeda dainuoti apie Lietuvą it patriotinės dainos konkurse, ir jau nebežinai, ar tai ironija, ar visiškai rimta. Galbūt nežino ir pati grupė. Atrodo, kad „Baltasis Kiras" tiesiog groja, nes linksma, o jų žodžiai yra tokie visų pirma todėl, kad gražiai skamba tarpusavyje. Tačiau net jei ir taip, viskas gerai, kol galutinio rezultato klausytis smagu. O klausytis „Amerikos", tiek dėl albumo nuoširdumo, tiek dėl taikios energijos, kurią grupė skleidžia į bene karo nuotaikomis šiandien gyvenančią Lietuvą, –­ išties smagu.

Perfect Pussy – „Say Yes to Love" (Captured Tracks)

Gyvename sintetinės muzikos laikotarpiu, kai padoriai skambančią dainą gali turėti bet kas, kieno kreditinė kortelė leidžia pasisamdyti prodiuserius su gera studijos technika. Kaip pavyzdys tinka faktiškai bet kas iš šiandienio JAV popmuzikos topo ar Paris Hilton albumas, jei norite šio to ekstremalesnio. Daugelis pophitų skamba taip, tarsi būtų padailinti „Photoshopu".

Tačiau nėra veiksmo be atoveiksmio. Neatsitiktinai būtent pastaraisiais metais naują kvėpavimą įgavo lo-fi muzika –­­ tokia, kurioje tyčia siekiama skambėti kuo žemiškiau, tiesmukiau, žmoniškiau. Pankroko ir hardcore muzikos žanruose tai materializuojasi prakaitu per kolonėles tyškančiais įrašais. Tokiais, kaip debiutinis Niujorko art-punk penketuko „Perfect Pussy" albumas „Say Yes to Love". Jame –­ vos aštuonios dainos, trunkančios 23 minutes, viena kurių yra tiesiog garso stiprintuvo šnypštimas. Tačiau čia sukaupta tiek energijos, kiek seniai teko girdėti iš bet kokio kito gitarų įrašo.

Yra grupių, kurios kurdamos daro kompromisą po kompromiso: galbūt geriau šią vietą sušvelninti, kad nebūtų per sunku, gal geriau to nedainuokime, nes tai keiksmažodis ir mes nepateksime į radijo eterį, galbūt... „Perfect Pussy", kaip aiškiai rodo jų pavadinimas (nieko bendra su „Pussy Riot"), nėra viena iš jų. Radikalumas galėtų būti antras šios grupės vardas, chaotiškumas – trečias. Tai yra muzika, apipilanti klausytoją šaltu vandeniu ir nesirūpinanti, ar jis jaučiasi atgaivintas, ar sutrikdytas. Čia labai mažai šviesos, bet daug nihilizmo, kuris, įdainuotas vokalistės Meredith Graves lūpomis, skamba suprantamai, net jei dėl įrašo triukšmingumo negali iššifruoti nė žodžio.

Pasaulio muzikos bendruomenės reakcija į šį albumą parodė, kad tokios muzikos reikėjo: aukštus balus jam davė įtakingi leidiniai „Pitchfork", „Rolling Stone" ir „Uncut", „Perfect Pussy" tapo viena labiausiai linksniuojamų šių metų naujokių.

Muzikos industrija dažnai pelnytai kritikuojama dėl uždarumo ir to, kad galia ir pinigai joje sukoncentruoti kelių didžiųjų žaidėjų rankose. Tačiau vis pasitaikantys tokių grupių kaip ši fenomenai parodo, kad žaidime yra vietos ir radikaliai kitokiems požiūriams. „Perfect Pussy", ignoruodama visas „sėkmingos muzikos" taisykles, tapo sėkminga muzika. Nes sintetikos reikia ne visiems.

Colours of Bubbles – „Inspired by a True Story" (M.P.3)

Didžiausias Lietuvos muzikos grupių peilis – jos išsiskirsto nespėjusios subręsti. Retai kada grupės pirmieji įrašai būna geriausi. Turi praeiti ne vieneri metai, kol muzikantai galutinai supranta, kokią muziką, kam ir kodėl nori kurti. Bet kai supranta, galima sulaukti puikių rezultatų.

„Colours of Bubbles" savosios brandos išlaukė. 2006-aisiais, kai tik pradėjo, šiauliečiai grojo smagias indie rokenrolo dainas ir mėgavosi pačiu buvimo scenoje faktu. Dabar yra 2014-ieji ir ši grupė yra daug rimtesnė nei suponuotų žaismingas jų pavadinimas.

Pirmasis pilnas „Colours of Bubbles" albumas „Inspired by a True Story" yra netikėtai tamsus. Debiutinis grupės CD, 2009-ųjų mini albumas „Today I'm Feeling Better Than Ever" buvo odė džiaugsmui, bet dabar pereita į visiškai kitą etapą. Grupė pradėjo skambėti griežtai, kartais net purvinokai. Pasaulyje taip groja „Grizzly Bear" ar „The National". Tai yra daug sudėtingesnė, bet ir įdomesnė muzika nei šimtą kartų pergrotas ir palaidotas „The Strokes" tipo rokas. Lietuvoje lig šiol nebuvo net į tą pusę besidairančių.

„Colours of Bubbles" yra vieni geriausių, jei ne patys geriausi dainų rašytojai mūsų laikų Lietuvos roko scenoje. Jų melodijos ir dainų idėjos yra tarptautinio lygio, ką geriausiai įrodo albume esantys kūriniai „Phoenix" ir „Flags", jau dabar verti tapti modernia Lietuvos roko klasika. Kad šių dainų potencialas būtų atskleistas, pasirūpino albumo suvedimą (angl. mixing) atlikęs Vilniuje įrašų studiją įkūręs Norvegijos muzikantas, grupės „Rasabasa" narys Snorre Bergerudas. Dažnai lietuviški roko įrašai skamba tiesiog niekaip, dėl to publika mieliau eina į grupės koncertą, nei klausosi jų CD. „Colours of Bubb­les" tokių spąstų išvengė – kiekviena albumo daina yra su savu charakteriu, dinamika ir raumenimis.

Šis albumas revoliucijos nesukels, naujos gitarų bangos Lietuvoje nepradės, o dalies potencialių klausytojų iš anksto bus nurašytas kaip „dar vienas, kuriame Lietuvos grupė bando kažką dainuoti angliškai". Tačiau tiems žmonėms, kurie užaugo su visą praėjusį dešimtmetį pasaulio muzikos scenose karaliavusiu indiroku, kurie supranta šios muzikos idėjas ir žino, kaip ji turi skambėti, „Colours of Bubbles" padovanojo šventę. Galbūt „Inspired by a True Story" jau yra Lietuvos indiroko viršūnė. Nesinorėtų, kad taip būtų. Bet net jeigu taip – ateities grupėms kartelė iškelta labai aukštai.

„Colours of Bubbles" ir „Perfect Pussy" albumus galite išgirsti „Spotify"; „Baltojo Kiro" įsigyti iš pačios grupės.