Muzikos albumams nustojus generuoti pajamas ir tapus tik muzikantų vizitinėmis kortelėmis, jų leidyba Lietuvoje praktiškai sustojo. Dėl to kiekvienas pasirodęs įrašas sulaukia didelio dėmesio, nesvarbu, ar jo turinys to vertas, ar ne. Pats albumo išleidimo faktas yra įvykis.
Spalį įvykių buvo netgi du: albumus pristatė sostinės roko grupės „Karma“ ir „The Perfect Pill“. Abi panašios tuo, kad atstovauja jaunajai, antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje susikūrusių Lietuvos roko grupių kartai, bet labai skirtingos stilistika ir idėjomis.

„Karma“: užteks stovėti saugiai savo namuose

Vilniečiai folkrokeriai „Karma“ užtikrintai ėjo debiutinio albumo link. Prieš trejus metus startavę apšildydami publiką And­riaus Mamontovo 1000-čio koncertų ture, prieš dvejus grupė jau grojo „Sostinės dienų“ publikai, o pernai surengė pirmąjį savo pačių koncertinį turą ir pasirodė užsienio lietuviams Airijoje bei Vokietijoje. Populiariausias „Karmos“ klipas „YouTube“ peržiūrėtas 72 tūkst. kartų, „Alytaus radijo“ klausytojai dainą „Pasitrauk“ septynias savaites laikė pirmoje topo vietoje.
Tai faktai, leidžiantys „Karmą“ įvardyti viena sėkmingiausių jaunų šalies grupių. Debiutinis albumas „Užsimerksiu“ – dar vienas žingsnis pirmyn. Tikslumo dėlei reikia paminėti, kad jis netgi nėra pirmasis grupės diskografijoje – vasarą „Karma“ išleido ir mini albumą (EP) „Kitaip“.
Lietuvoje paprastai nutinka taip, kad albume grupė praranda svarbią dalį identiteto, kurį buvo suformavusi gyvo garso koncertuose. Dažniausiai tarp prastos ir vidutinės svyruojanti įrašo kokybė klausytojų atpažįstamus kūrinius paverčia bedvasiais, tarsi iš plastiko pagamintais. „Karmai“ pavyko to išvengti. Nuoširdumas ir tikrumo jausmas, kuriamas jautriu, maskulinizmo stigmų persmelktai šalies roko scenai nebūdingu Kazimiero Likšos balsu –­ šie grupės koziriai albume išlaikyti ir netgi sustiprinti.
Gausiai „Karmos“ koncertus lankantys gerbėjai albumą gali pirkti be baimės ir dovanoti vienas kitam – vienu kalėdinės dovanos rūpesčiu bus mažiau. Reikia tik suskubti jį įsigyti, nes grupės fanų „Facebooke“ – 3 tūkst., o albumo kopijų – viso labo 500 ir tik „Coffee Inn“ kavinėse bei „Karmos“ koncertuose.
Vis dėlto, kad ir kaip sėkmingai judėtų pirmyn, lietuviškam rokui „Karma“ kol kas nesiūlo nei revoliucijos, nei evoliucijos. Grupė tiesiog eina saugiu, kaip pati įvardija, „poetinio roko“ keliu. Prisiminus, kokias dainas vasaros stovyklų vakarais groja akustinę gitarą į rankas paėmę dešimtokai, tokią muziką tiksliau būtų vadinti „roku prie laužo“. Viena kultinė grupė, kurios keturių raidžių pavadinimo neminėsime, nes „Karma“ ir taip su ja per dažnai lyginama, tokiai muzikai Lietuvoje yra pasėjusi gilias šaknis.
„F***“, „Airija“, netgi „Rebelheart“, parašiusi „Ilgą kelią“, suformavo žanro standartą: paprastos melodijos, aiškūs posmai ir priedainiai, rudens minoro atmosfera, abstrakti lyrika. Pasaulinį muzikos pulsą jaučiantys jauni vietos kūrėjai bando nuo tokios muzikos bėgti ir sėkmingai tai daro, tačiau didelei auditorijos daliai „roko prie laužo“ poreikis niekur nedingo. Laiku ir vietoje atsiradusi „Karma“ pasiūlė jiems opoziciją: lietuviškus, o ne angliškus dainų tekstus, jokių elektroninės muzikos elementų. To auditorijai trūko. „Karma“, tyčia to nesiekdama, o tiesiog kurdama tokią muziką, kokią myli, sėkmingai užpildė nišą rinkoje. Su tuo juos galima tik pasveikinti.
  Problema ta, kad tęsdama tradiciją, „Karma“ jos beveik nepraturtino, tik atkartojo. O praturtinti jie tikrai galėjo, nes tai jau yra padarę. „YouTube“ galima rasti dainas „Paslaptis“ ir „Ramu“, kurias K. Likša atlieka vienas su akustine gitara. Jose – ir puikus falcetas, kurio nė vienoje albumo dainų taip ir neišgirstame, ir platus muzikinių įtakų spektras: „Bon Iver“, „Dave Matthews Band“, netgi „Radiohead“. Sprendimas minėtų dainų į albumą neįtraukti (nors „Paslaptis“ per pusmetį perklausyta 42 tūkst. kartų!) sudaro įspūdį, kad grupė pati prisibijo savo gerų idėjų.
Laimė, tarp dvylikos „Užsimerksiu“ dainų atsirado vieta „Vieno ryto istorijai“. Nors jos gitaros partija yra be skrupulų pasiskolinta iš „Radiohead“ dainos „Reckoner“, šio kūrinio kompozicija ir melodija yra įdomesnė už visą šimtus kartų girdėtą neofolkišką gitarų ir smuiko šėlsmą, kurio albume yra per akis. Ši daina – žingsnis autentiškumo link. Būtent autentiškumo trūkumas yra svarbiausias „Karmos“ iššūkis, žvelgiant iš muzikos istorijos perspektyvos.
„Užteks stovėti prie kelio saugiai savo namuose“, – citata iš dainos „Pasitrauk“. Būtent! Debiutiniame albume „Karma“ saugiai stovi savo namuose. Ten jie jaučiasi patogiai, bet komforto zonoje dar niekas nesukūrė šedevro. Tad užteks. „Užsimerksiu“ lai lieka tvirtu monumentu, fiksuojančiu sėkmingą „Karmos“ pradžią. Tai įrašas, su kuriuo grupė parodė, kad moka groti pagal taisykles. Dabar atėjo metas jas laužyti.
Daugiau informacijos apie grupę ir albumą ieškokite www.karmaband.lt.

„The Perfect Pill“: tabletė stipri, bet pasibaigusio galiojimo

Vilniečių alternatyvaus roko duetui „The Perfect Pill“ stovėjimo vietoje neprikiši. Vokalistas ir gitaristas Germanas Skoris su būgnininku Joshu McClungu, 2003 m. subūrę grupę IR, ilgą laiką grojo paauglišką grunge, bet sugebėjo jį ištobulino iki beveik konceptualaus albumo („Believe“, 2010). Šiemet scenoje likę tik dviese ir pakeitę pavadinimą, vaikinai žengė dar toliau nuo tradicinės roko muzikos ir pradėjo žaisti su elektronika. Šį pokytį fiksuoja debiutinis penkių dainų EP’as „The Wake“.
Trankioji jo pusė (dainos „To All the Ruskins“ ir „Delusions of Grandeur“, iš dalies ir „Apres Moi le Deluge“) dėl elektroninių garsų įgavo tokią jėgą, kokios IR nesukurdavo net ir grodami keturiese. Baladės („Emigrant’s Song“, „The Wake“) apskritai skamba kaip kitos grupės kūriniai, ir tai yra tik pliusas. Muzikantams reikėjo atsisveikinti su išsisėmusiu IR skambesiu ir jie tai padarė įtikinamai.
Tačiau nuo savęs pabėgti gali tik šiek tiek. „The Perfect Pill“ išlaikė bloguosius IR bruožus, kurie šiai, gausiai įvairiuose konkursuose apdovanotai grupei, neleido tapti kuo nors daugiau nei dar vienomis „Lietuvos roko viltimis“ ir surinkti bent kiek stabilesnio gerbėjų rato.
Visų pirma, vokalas. Metai bėgo, muzika keitėsi, bet Germano dainavimas, nors ir sustiprėjęs, pasiekęs naujų aukštumų („Emigrant’s Song“ falcetas), liko toks pat rytietiškai europietiškas. Kai žodyje everything tari rrrrr, negali norėti, kad tave priimtų rimtai. Tikėtis, kad per dešimtmetį nepagerėjusi dainavimo maniera dar sužibės, yra naivu. Tad faktiškai „The Perfect Pill“ teturi dvi išeitis: pakeisti vokalistą arba dainų tekstų visai atsisakyti. Dabar dueto muzika yra pakankamai dinamiška ir daugiasluoksnė, kad išliktų įdomi ir be žemyn ją tempiančios vokalo partijos. Jei grupė šio radikalaus, bet reikalingo žingsnio nežengs, jie ir toliau liks žaisti mėgėjų lygoje, net jei joje bus patys geriausi.
Kita albumo problema yra daug gilesnė ir ne taip lengvai, jei apskritai ištaisoma. Tai bendra „The Perfect Pill“ muzikos estetika. Iš šios grupės neatimsi nei pretenzingumo, nei ambicijų, o tai jokiu būdu nėra blogi bruožai. Tačiau žūtbūtinis „The Perfect Pill“ siekis skambėti kaip galinga roko grupė yra atstumiantis. Užuot atsipalaidavę ir bandę kurti individualų garsą, kas titulinėje EP’o dainoje jiems neblogai pavyksta, „The Perfect Pill“ daugiau laiko praleidžia bandydami tapti „Muse“, nors priartėja nebent prie „Static-X“.
„Static-X“ yra Kalifornijos nu-metal grupė, 1999-aisiais išleidusi vieną sėkmingą albumą, dabar lyg ir gyva, bet labiau atpažįstama dėl vokalisto į viršų sukeltų plaukų nei dainų. „The Perfect Pill“ muzikos estetika yra likusi tame laikmetyje: galbūt jau peržengusi mileniumą, o gal dar ne.
Jau minėtos „Emigrant’s Song“ ir „The Wake“ parodo, kad „The Perfect Pill“ išties gali sukurti tai, ko niekas šioje šalyje nėra sukūręs anksčiau. Tačiau šios dainos – išimtis iš taisyklės, kad savo esybe jie yra nu-metal grupė, tik nerepuojanti.
Fredas Durstas, vienos sėkmingiausių šio žanro grupių „Limp Bizkit“ lyderis, britų muzikos žurnalui „Kerrang“ prisipažino: „2000-aisiais buvo 35 milijonai žmonių, susijusių su mūsų grupe. Praėjus dvylikai metų daugumos tų žmonių nebeliko. Mes turėjome savo momentą ir jis praėjo.“
„The Perfect Pill“ kuria tokią muziką, tarsi dabar vis dar būtų 2000-ieji: kino teatrai rodytų „Matricą“, pokemonai būtų next big thing, o „Metallica“ duotų į teismą „Napster“. „The Wake“ būtų geras to meto albumas. Vienintelė problema, kad dabar 2012-ųjų pabaiga.
Daugiau informacijos apie grupę ir albumą rasite www.theperfectpill.lt.