Katarzyna Kwiatkowska-Moskalewicz. Donbasietiški kauliukų žaidimai

Lenkų reportažai, kaip ir detektyvai, yra aukšto lygio. Netgi laikomi lenkų specialybe. Kasmet Lenkijoje išeina po keliasdešimt šio žanro naujų knygų, organizuojami susitikimai su autoriais. Vis dažniau lenkų reportažai verčiami į kitas kalbas ir išleidžiami užsienyje. Kad ir kaip būtų keista, bet šio žanro tekstai labai retai pasakoja apie tai, kas vyksta Lenkijoje. Daugiau rašoma apie egzotiškas vietas ir tas, kuriose vyksta įdomūs visuomeniniai ar politiniai įvykiai.

Garsiausi lenkų reporteriai – Ryszardas Kapuścińskis, Hanna Krall, Małgo­rzata Szejnart, Wojciechas Tochmanas, Mariuszas Szczygiełas, Jacekas Hugo-Baderis, Wojciechas Jagielskis. Jų knygos nuolat populiarėja visame pasaulyje.

Deja, lenkų negrožinė literatūra labai retai išleidžiama Lietuvoje, kur reportažas nėra populiari literatūra. Būtent todėl Lenkijos institutas Vilniuje siūlo „Literatūros ir meno“ skaitytojams susipažinti su leidyklos „Czarne“ serijos „Reportažas“ knygų ištraukomis. Tai viena populiariausių serijų Lenkijoje. Dėl jos šalį užkariavo literatūrinio reportažo mada. Ji apima garsiausių Lenkijos ir užsienio reportažininkų – Svetlanos Aleksijevič, J. Hugo-Baderio, Lidijos Ostałowskos, Martino Pollacko, Paweło Smoleńskio, Filipo Springerio, Mariuszo Szczygieło ir kitų – knygas. Jos pelno svarbiausius literatūros apdovanojimus, pirmiausia – Ryszardo Kapuścińskio premiją.

„Ši profesija ne cinikams“, – taip apie reportažą rašė šio žanro meistras R. Kapuścińskis. Reporterio darbas reikalauja empatijos, jaut­rumo ir atvirumo. Kiekvienas reportažininkas jaučia atsakomybę už pasirinktą temą. Lenkų autoriai neapsiriboja vien tik Lenkijos aktualijomis – dauguma pub­likacijų nagrinėja užsienio šalis. Viena populiariausių knygų Szczy­gieło „Gott­land“ pasakoja apie Čekiją. Atskiras porūšis –­ karo reportažas. Šio garsiausi autoriai yra W. Jagielskis („Nakties klajokliai“, „Akmens bokštai“) ir W. Tochmanas („Šiandien piešime mirtį“, „Tarsi valgytų akmenį“). Autoriai aprašo konfliktus Ugandoje, Čečėnijoje, Bosnijoje ir Ruandoje. Rusija specializuojasi J. Hugo-Baderis, Turkija –­ Wojciechas Szabłowskis, o Kaukazu –­ Wojciechas Góreckis. W. Tochmanas leidžiasi į Manilos lūšnynus, o Arturas Domo­s­ławskis imasi nužudymų Amazonijoje te­mos. Lenkų reportažai atsako į svarbiausius ir sudėtingiausius dabarties klausimus. Naujoji R. Kapuścińskio ir H. Krall auk­lėtinių karta rodo savo klasę.

„Literatūros ir meno“ skaitytojams parinkome Katarzynos Kwiatkowskos-Moskalewicz knygos „Užmušti slibiną. Ukrainos revoliucijos“ ir W. Góreckio knygos „Abchazija“ ištraukas.

Lenkijos institutas Vilniuje

© Kazimierz Sowa

Katarzyna Kwiatkowska-Moskalewicz (g. 1983) daugiau kaip 10 metų keliauja ir rašo apie Rusiją, Baltarusiją ir Ukrainą. 2011 m. gavo „Amnesty International“ apdovanojimą „Vilties plunksna“.

 

– Eisi į miliciją, – nusprendė tėvai, teisingai samprotaudami, kad Luhanske darbo rasti sunku, taigi mušti piliečius per inkstus visada bus paklausu, valstybė savų neapleis.

Klusnus vienturtis Ženia nusiskuto galvą plikai ir pateikė dokumentus į Vidaus reikalų akademiją. Buvo 2005-ieji, Kijevo valdžia atsiuntė naują mokyklos rektorių (ankstesnysis, užkietėjęs Oranžinės revoliucijos priešas, įsakė studentams miegoti su ginklais – tam atvejui, jei netikėtai užpultų priešai). Jo Magnificencija kalbėjo ukrainietiškai, todėl Ženią ir kitus milicijos mokyklos auklėtinius miestas ėmė vadinti banderovcais.

Rytų ukrainiečiams mėnesių mėnesiais kalta į galvą, kad tarp jų ir zapadencų1 nuo senovės viešpatauja nesantaika.

Viskas prasidėjo nuo garsiojo falsifikuoto Viktoro Juščenkos rinkiminio filmuko. Oranžiniame fone atsirasdavo užrašas „Taip, Juščenka!“, iš karto po to – Ukrainos žemėlapis, padalytas į tris dalis: vakarinę (su užrašu „pirma rūšis“), centrinę („antra rūšis“) ir rytinę („blogiausia rūšis“). Po žemėlapį šokinėjo animuotas Juščenka su kaubojiška skrybėle. „Taip atrodo jų Ukraina“, – apibendrinama klipo, prieš revoliuciją rodyto Ukrainos televizijos, pabaigoje.

Padirbtas oranžinių klipas atsidūrė kompleksams ir ilgus metus besikaupusioms skriaudoms palankioje dirvoje.

„Juščius mus laiko blogiausiais, o mes maitiname visą Ukrainą!“ – kalbėjo įsižeidę Donbaso gyventojai.

Kai Kijevo Maidane iškilo pirmosios palapinės, į Sjeverodonecką suvažiavo trys tūkstančiai Janukovyčiui ištikimų veikėjų. Reikalavo pripažinti rinkimų antro turo rezultatus, kuriuos, pagal oficialius rezultatus, laimėjo valdžios kandidatas. Grasinta, kad Pietų ir Rytų Ukraina pasuks savu keliu.

„Kelkis, šalie didžioji, nepasiduosime fašistinėms jėgoms, sustabdysime oranžinį marą!“ – šaukė nenuvargstantis Jevhenas Kušnariovas, buvęs prezidento Kučmos administracijos vadovas. Donecko srities tarybos pirmininkas Borysas Kolesnykovas pasiūlė perkelti šalies sostinę iš Kijevo į Charkivą, nuo kurio „iki Rusijos – tik keturiasdešimt kilometrų“. „Rusija mums – ne draugas, o brolis!“ – skandavo suvažiavimo delegatai. „Tik Rusija gerbia jūsų suverenumą“, – griaudėjo iš tribūnos Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kurio portretai kabėjo Sevastopolyje, Padniestrėje, Pietų Osetijoje, Abchazijoje ir visur kitur, kur separatistinės jėgos iš vidaus ardė jaunas postsovietines šalis. „Manai, tavęs bijau? – rėkė ten nesančiam Juščenkai Luhansko srities gubernatorius Oleksandras Jefremovas. –­ Geriau mirsim stovėdami, nei gyvensime prieš tave keliaklupsčiaudami!“

Nuotaikas atvėsinti mėgino Viktoras Janukovyčius, kuris vis dar tikėjo savo pergale Kijeve. „Jei bus pralietas bent lašas kraujo, jis liesis upeliais ir niekas jo nesugebės sustabdyti“, – įspėjo 2004 metų lapkritį.

Pirmą kartą aukšto rango politikų susitikime atvirai raginta atsiskirti. Nors žodžiai liko žodžiais ir po dviejų dienų delegatai tvarkingai išsiskirstė, grūdas buvo pasėtas.

Anksčiau stačiokiškai juoktasi iš galiciško dialekto, laikytasi stereotipų, kad tie iš Vakarų – šykštuoliai ir visai ne rytų slavai. Skųstasi ir priekaištauta, kad likusi šalies dalis darbščius Donbaso angliakasius laiko genetiškai užprogramuotais nusikaltėliais, nes prie caro ir komunistų dirbti čionykštėse kasyk­lose tremti smulkūs vagišiai. Konfliktuota dėl skirtingo XX amžiaus istorijos traktavimo, bet kas bet kam prisigėręs galėjo duoti į snukį už tariamą kolaboravimą su fašistais. Ženia prisiminė panašias istorijas iš vaikystės. Vis dėlto visa tai tilpo į nepavojingą sąvoką „regioninė įvairovė“.

Ukrainos rytuose po Oranžinės revoliucijos ėmė reikštis priešiškumas. Kuo Maidano politikai darėsi panašesni į pirmtakus, tuo kėlė stipresnę neapykantą. Donbasas į revoliuciją žiūrėjo piktai, o kai ši pasirodė besanti tik iliuzija, būtent tada nusivilta skaudžiausiai.

– Tai donbasietiškas asmenybės susidvejinimas, – svarstė Ženia, labiau nei į milicijos mokyklą norėjęs stoti į filosofiją. – Žmonės užsispyrę kartojo, kad gyvena geriausiame regione, kad jie yra visos Ukrainos lokomotyvas, vis dėlto nesąmoningai juto, kad sėdi visiškoj subinėj. Paslapčia tikėjo, kad oranžiniai išstums Donbaso feodalus.

Nuo dešimto dešimtmečio Luhanską tvirta ranka valdė Oleksandras Jefremovas, stambi Regionų partijos žuvis, aršus ukrainiečių kalbos priešas. Nors 2005 metais jį atleido iš gubernatoriaus pareigų ir (trumpam) virš jo pakibo prokuratūros tyrimas dėl piktnaudžiavimo valdžia, jis, kaip ir seniau, šeimininkavo visoje srityje: nuo milžiniškų fabrikų ir vietinės spaudos iki laukinių atvirų anglies kasyklų, kuriose už porą kapeikų dirbo ordos murzinų paauglių su buteliu naminės užantyje ir mažametėmis prostitutėmis po ranka.

– Čia kaip pasakoje apie batuotą katiną. Kieno čia žemė? Jefremovo. O kieno čia svogūnus raunate? Jefremovo. O kieno pievas šienaujate? Jo didenybės Jefremovo, – vaizdingai pasakojo Ženia kursiokams, suvažiavusiems mokytis iš visos šalies (Luhansko akademija buvo Ukrainos milicininkų kalvė) ir dar nesuprantantiems regiono, vadinamo viduramžių rezervatu, specifikos.

Akademijos rektorių pakeitė oranžiniu, tačiau mokymo programa liko ta pati. Per užsiėmimus Ženią mokė, kaip teisingai įtariamajam pakišti narkotikų, kaip mušti, kad neliktų žymių. „Dura lex, sed lex“, – iškalta mokyklos herbe.

Po pirmo kurso išsiuntė į praktiką. Prižiūrimi profesionalių pareigūnų turėjo patruliuoti gatvėse.

– Po galais, pienburniai, niekur nevažiuosite! – atsakė į pasisveikinimą milicininkai. – Tik trukdysite mums uždarbiauti.
Žiovavo iš nuobodulio, kol jų vyresni kolegos kratė paskutinius grašius iš gatvinių girtuoklėlių ir sifilitinių kekšių. Bet ir komisariate galėjai praktiškai pasimokyti profesijos.

Milicininkai atsivedė besipurtantį sudžiūvėlį.

– Tiek įsistūmęs, kad net žodžio ištarti nesugeba, – linksmai kvatojo prieš gerą pramogą.

Mušė sulaikytąjį lazdomis, kad atmintų, jog neverta badytis. Tas cypė lyg skerdžiama kiaulė, seilėjosi ir vapaliojo visą laiką rodydamas į striukės kišenę, kol iš jos iškrito kažkoks popiergalis – invalido pažymėjimas.

Akademijoje Ženia ištvėrė dvejus metus, kai nusibodo šlapintis pagal komandą. Nusprendė, kaip liepė širdis, tapti filosofu. Buvo 2007-ieji.

Luhanske mažai kas pasikeitė. Jefremovą išrinko į parlamentą, tapo Regionų partijos frakcijos vadovo pavaduotoju ir parlamentinės etikos komisijos pirmininku. „Srityje gali būti tik vienas stogas: valstybės“, – sakė interviu. Jo žodis buvo įstatymas.

Ženia nesigailėjo, kad išėjo iš milicijos. Bendrakursiai jau turėjo užsiauginę pareigūnams būdingus pilvus. Dalis norėjo garbingai tarnauti visuomenei, bet iš apgailėtino atlyginimo, kurį jiems mokėjo valstybė, pragyventi buvo neįmanoma.

– Imsiu pinigus tik iš blogų žmonių, beginklius paliksiu ramybėje, – nusprendė buvęs Ženios bendranuomininkis, kai jam gimė pirmas vaikas. Kai gimė antras, niekuo nebesiskyrė nuo didesnį stažą turinčių kolegų.

*

Uždirbti pragyvenimui protiniu darbu – gėda, vyrui nedera, – tokią nuomonę Ženia slėpė giliai savyje. Tai jam primindavo dvylikametrinis metalurgas su fakelu – miesto simbolis, šmaikštuolių vadinamas padegėju. Luhansko žemė priklausė darbo klasei ir čia galiojo griežti įstatymai. Vietinių manymu, netgi netolimas Doneckas priklausė miesčioniams, kurie jau pamiršę, kas yra kraujas, prakaitas ir ašaros, arba tikras darbas. Čia žmonės gėrė iki sąmonės netekimo, daužė vieni kitiems snukius ir mirė kasyklose.

Būsimas filosofas Ženia, nors baigęs studijas planavo likti universitete, kad neatrodytų esąs intelektualas, rinkosi sunkiausius fizinius darbus. Per naktinę pamainą lentpjūvėje už trijų su puse grivinos valandinį atlygį tampė rąstus, pjovė medieną, gėrė naminę su pjuvenomis. Per pertraukas skaitė „Daktarą Živagą“.

Tėvas vienturčiui rado darbą morge. Devyniolikmečiam Ženiai nebuvo sunku dirbti lavoninėje. Kai tik jam sukako šešiolika, per kiekvienas atostogas plaudavo prozektoriumo grindis, padėdavo pernešti kūnus – tėvas buvo patologas.

– Narkomanas?

– Ne.

– Alkoholikas?

– Ne.

– Tai kas tu per pizda?! – šūktelėjo morgo direktorius ir su šia pastaba priėmė Ženią į darbą.

Aukštas kaip bokštas, boksininko kumščiais ir grėsmingai iš po ežiuku kirptų plaukų spindinčiomis akimis Volodymyras Hončarovas buvo Luhansko gynybos 50-mečio gatvėje esančio Hado viešpats ir valdovas. Jo bijojo visas miestas. Turėjo bulterjerą vardu Liuciferis. Siundydamas šunį, priversdavo Kostią Morozą groti saksofonu. Kostia buvo talentingas multiinstrumentalistas, neišsipildęs gydytojas ir didžiausią stažą turintis sanitaras. Paskui Ženios vestuvėse grojo „Only You“, mėgo amerikietiškus standartus2.

Hončarovas turėjo ir Vitią, savąjį Penktadienį. Mušdavo jį iki kraujo už nuolatinį girtavimą, o nuolankusis Vitia neturėjo kur išeiti. Lavoninė buvo jo namai. Liuciferį šėrė žmonių palaikų likučiais.

Bosas Ženią įmetė kaip šunytį į vandenį – išsiuntė į Luhansko miegamuosius rajonus, kur apleistame vieno kambario bute pelijo moters kūnas.

Jau ties slenksčiu dvokė taip, kad nebesinorėjo gyventi. Nuo sofos buvo nukarę pažaliavę didžiulių gabaritų palaikai. Iš Dimos, vairuotojo, nebuvo ko ir tikėtis. „Kokio bybio man to reikia“, –­ be perstojo kartojo šis, beveik praradęs sąmonę.

– Pamėginkim ją pakelti.

Ženia truktelėjo nuo dujų išpampusią ranką. Atplyšo nuo kūno kaip sunešiotų marškinių rankovė. Dima apvėmė sieną.

Pirmą darbo savaitę gyvenimas Ženios nesigailėjo. Paskui priprato.

Stebėjosi, kad mirti taip lengva. Gali girtas nukristi nuo sofos. Prisisprogęs paspringti raudonaisiais ikrais. Prarasti pusiausvyrą stodamasis nuo tualeto ir nukristi ant instrumentų, po remonto nepadėtų į vietą. Su kinų gamybos šlepetėmis paslysti ant betoninių laiptų.

Į jų morgą, mažiausią mieste, patekdavo lavonai, kurių nereikėjo skrosti. Prozektoriumas priklausė miestui, kūnus atveždavo tarnybiniu automobiliu, bet benzinu sanitarai turėdavo pasirūpinti patys. Paprastai velionių šeimos padengdavo transportavimo išlaidas, bet pasitaikydavo ir tokių, kurie žinojo, kad paslauga turi būti nemokama. Gąsdino prokuratūra ir paskutiniu teismu. Ženia aiškino, kad už sunkų darbą po dvylika valandų – dvi dienas dirbant, dvi ilsintis – iš valstybės gauna penkiasdešimt dolerių grivinomis, iš kurių tenka pirktis prijuostes ir gumines pirštines.

Žinoma, visos tiesos nesakė. Iš lavonų galėjai papildomai užsidirbti. Laidojimo namų agentai mokėjo komisinius, jeigu liūdesio apimta šeima pasirinkdavo jų firmos paskutiniąją paslaugą. Ženia gedintiesiems pašnabždėdavo, kas deramai palaidos mirusįjį ir neapiplėš gyvųjų. Tik reikėjo aplenkti konkurentus ir pirmiems paimti krovinį.

Mokėjo milicininkams, kad kuo skubiau praneštų apie mirtis. Kainas nustatydavo morgo direktorius. Sprendžiant iš vilos, kurią pasistatė, verslas sekėsi. Ženiai likdavo tik trupiniai nuo pono stalo, bet jis nesiskundė.

Morgo kieme augo slyva ir obelis, po kuriomis vasarą smagu kurti grilį.

*

Vieną vakarą suskambo budintis telefonas.

– Norėtume atvežti senelį, – ragelyje pasigirdo moters balsas.

– Kada mirė? – paklausė Ženia.

– Jis dar gyvas, bet tai jau laiko klausimas, išrašė jį iš ligoninės, nes gydyti nebeverta. Sukryžiavom plaštakas kaip į karstą. Tegul truputį pas jus paguli, paskui užvažiuosime mirties pažymėjimo.

*

Darbštuolis Ženia imdavosi chaltūros. Prausdavo, siūdavo ir pjaustydavo. Į pilvo ertmę švirkšdavo specialų skystį, kad sulėtintų puvimą. Už kūno paruošimą su skutimu ir drabužiais iš šeimų prašydavo dviejų šimtų grivinų. Dar du šimtai nukrisdavo už velionio makiažą. Pusę pinigų atiduodavo bosui.

Dovanų gavo patologo lagaminą su būtiniausiais instrumentais, kuriuos tėvas pasiėmė iš savo morgo.

Taip apsirūpinęs gali daryti „balzamą“ už pustrečio tūkstančio grivinų, po kurio velionis atrodys kaip Leninas mauzoliejuje, bet tokia prabanga buvo prieinama tik turtingiausiems klientams, o juos bosas pasilikdavo sau.

Lavonai gulėjo specialioje freoninėje patalpoje, dalis jų – paprasčiausiai numesti ant grindų. Kai šerkšnas ant sienų ir lubų pavirsdavo didžiuliais ledo luitais, į morgą ateidavo pasaulio pabaiga –­ reikėjo „šaldytuvą“ atitirpinti.

Anksčiau buvo blogiau. Tarybinės šaldymo kameros be perstojo gesdavo, vasarą lavonų dvokas pasklisdavo po aplinkinius rajonus. Laimei, 2003 metais atvažiavo vokiečiai ir davė pinigų remontui.

Bavarijos firma „Tutogen Medical GmbH“, pasaulinė žmonių ir gyvūnų implantų gamybos lyderė, nusižiūrėjo Luhansko mirusiuosius. Ukrainiečiai miršta jauni, vėžys suėda jų plaučius, cirozė naikina kepenis, netvarkingi automobiliai traiško juos duobėtose gat­vėse. Priekalai, skiauterės, šonkaulių kremzlės, sausgyslės, raiščiai, širdiplėvės, kietieji dangalai, žastikauliai, šlaunikauliai, oda – viskas kaip nauja.

Europiečiai mėgsta gyventi ilgai, sudėvi dubenis ir kelius, reikalauja natūralių protezų, implantų, membranų, širdies vožtuvų. Plastikos chirurgai odos milteliais pripildo lūpas ir išlygina raukšles.

Ženia kuopė ukrainietiškus lavonus, viską, kas dar galėjo praversti, pakavo į užsegamus maišelius. Biomedžiagas siuntė į audinių banką Kijeve, kurį Luhansko morge vadino paprasčiausiai „Ragais ir kanopomis“, pagerbiant Ostapą Benderį ir jo fikcinę įmonę Arbatovo ragų ir kanopų paruošų kontoros Černomorsko skyrių3, kuria naudodamasis didysis kombinatorius išdūrinėjo visus iš eilės.

Eksportu į Europą rūpinosi 2004 metais įsteigta su „Tutogen“ bendradarbiaujanti valstybinė įmonė „Bioimplant“, pavaldi Ukrainos sveikatos apsaugos ministerijai. Prekes išpirkdavo kaip šviežias bandeles.

Kijeve ir kituose miestuose retkarčiais kildavo triukšmas, nes vietiniai patologai, norėdami pasipelnyti, išpjaudavo užsakytus audinius nepranešę mirusiųjų artimiesiems. Versliuką spauda vadino „juodąja transplantologija“. Luhanske gauti sutikimą nebuvo sunku. Šeimoms aiškinta, kad tai daroma vardan mokslo, aukštesnio tikslo ir bendros naudos, kad žmonija pagaliau atrastų vaistus nuo vėžio. Čionykščiai gyventojai, susidūrę su valstybinėmis institucijomis, buvo išmokyti elgtis paklusniai ir nuolankiai.

Skrupulingieji vokiečiai sumokėdavo priklausančią sumą už ką tik įsigytą ukrainietiško kūno dalį. Geriausiai ėjo sąnariai, kaulai ir posmegeninės liaukos (iš jų išgaudavo somatotropiną – augimo hormoną, kurio nepaprastai trokšta sportininkai, nes padeda pasiekti rekordus, ir garsenybės, nes stabdo senėjimo procesus). Vakarų spaudoje tokio tipo praktika vadinta „biologiniu kolonializmu“, paskutine vargšų duokle turtingiesiems. Vis dėlto Ženia džiaugėsi, kad Donbaso žmonės pagaliau galėjo kuo nors būti naudingi pasauliui.

Laisvadieniais filosofijos studentams dėstė etiką ir estetiką. 2013 metų rudenį, per Maidaną, Luhansko centre stovėjo su Europos Sąjungos vėliava. Pavasarį – su Ukrainos.

2014 metų vasarą artilerijos sviedinys pataikė į Ženios tėvą, greitąja važiavusį pas sužeistuosius. Neteko kojų. Iš penkių žmonių išgyveno vienintelis.

Keistas buvo į Luhanską atėjęs karas. Ukrainos armija ir separatistai šaudė vieni į kitų pozicijas. Sviedinių kruša pylėsi ant miesto centro, suniokojo Ženios universitetą, parduotuves ir gyvenamuosius pastatus. Bet žmonės, užuot slėpęsi rūsiuose, kasdien ryte lipdavo į tramvajus ir privačius autobusus, vadinamąsias maršrutkes. Neturėjo pasirinkimo – miesto įmonių direktoriai, nors ir visi žinojo, kam jos dabar priklauso, gąsdino už pravaikštas atleisti iš darbo.

Kūnai perpildė prozektoriumus, bet nebebuvo kam lupti iš jų brangias medžiagas – karas sunaikino senus prekybos kelius. Hado, esančio Luhansko gynybos 50-mečio gatvėje, direktorius mirė iš sielvarto, kad perniek nuėjo viso gyvenimo triūsas. Palaidojo jį ištikimasis Penktadienis. Donbaso žmonės net po mirties jau niekam nebuvo naudingi. Nebent trumpam – žiniasklaidai. Per televiziją žiūrimiausiu laiku rodant kruviną susidorojimą su civiliais, surengtą „Kijevo chuntos“ arba „nusikalstamos Kremliaus intervencijos“.

Ženia išvyko iš miesto, kad jau amžinai jo ilgėtųsi.

 

1 Nuo rusiško žodžio „zapad“ („vakarai“).

2 Per karą Donbase Konstantynas Morozas Luhansko morge trimitu grojo Franko Sinatros melodijas, apie tai Benas Hoyle’as aprašė dienraštyje „The Times“.

3 Iš Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Aukso veršis“.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Katarzyna Kwiatkowska-Moskalewicz. „Zabić smoka: Ukraińskie rewolucje“. – Wołowiec: „Czarne“, 2016.

Draugai