Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro telefoninio pokalbio su Adamu Smithu, „Nobel Media“ atstovu, fragmentai.

Kazuo Ishiguro. (...) Manau, didelis laimėjimas, kad per visus šiuos metus Švedijos akademija sugebėjo išlaikyti aukštus kriterijus vertindama skirtingas gyvenimo sritis. O kita priežastis, kodėl man šis apdovanojimas ypatingas... atsidūriau savo didžiausių herojų gretose, tai absoliučiai puikūs rašytojai. Puikiausi rašytojai istorijoje gavo šią premiją, taigi privalau prisipažinti, kad, suprantate, nuostabu laimėti po Bobo Dylano – jis mano herojus nuo tada, kai sulaukiau 13 metų. Tikriausiai jis ir yra mano pats didžiausias herojus.

Adamas Smithas. Prisijungėte prie šaunios kompanijos.

K. I. Taip, galiu gerai pamėgdžioti B. Dylaną, bet geriau jums dabar to nedemonstruosiu.

A. S. Gaila, būtų smagu išgirsti. Gal tuomet, kai atvyksite į Stokholmą gruodį?

K. I. Gerai, pabandysiu.

(...)

A. S. Man atrodo, jog kūryboje visą laiką svarstėte tam tikrą klausimą – mūsų vietos pasaulyje, ryšio su kitais, su pačiu pasauliu. Ar sutinkate, kad dažniausiai nagrinėjate šią temą?

K. I. Taip, manau, kad sutinku... Jei tik galėčiau suformuluoti glausčiau, manau, tai... vienas mane visą laiką dominusių dalykų – kad tuo pat metu gyvename ir mažuose, ir dideliuose pasauliuose, kad turime asmeninę erdvę, kurioje privalome ieškoti ir rasti išsipildymą bei meilę. Tačiau tai neišvengiamai susipina su didžiuoju pasauliu, kuriame gali įsiviešpatauti politika ar net distopiškos visatos. Taigi, manau, būtent tuo visą laiką ir domėjausi. Tuo pat metu gyvename mažuose ir dideliuose pasauliuose ir, suprantate, negalime pamiršti nei vienų, nei kitų.

 

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

www.nobelprize.org