Kazys SAJA. Grįžtu, iš kur atėjęs

Vietoj atsakymų į Redakcijos klausimus

Rimvydo Strielkūno nuotraukos

Dzūkijos kaime sulaukęs savo aštuoniasdešimtmečio būčiau galėjęs mėgautis pliaupiančiu lietum, jeigu tas įkyrus ciklonas nebūtų kenkęs mano savijautai. Šiaip ar taip, tas bjaurus oras suteikė man pageidaujamą ramybę. Bet štai, porai dienų sugrįžęs į Vilnių, radau net trijų „Literatūros ir meno" redaktorių man pateiktus jubiliejinius klausimus.

Tikriausiai jų lėkštumą padiktavo geraširdiškas noras leisti tam seniui pasigirti nuveiktais darbais, padejuoti, kad jo naujausios knygos neberecenzuojamos, o pjesės seniai jau nebe­statomos teatruose. Na, ir dar – tegul ir Saja atsako, ar už tokią Lietuvą jisai kovojo...

Gerbiamieji! (kaip mėgsta sakyti Uspaskich) spėju, kad Jūs seniai manęs jau nepažįstat arba, kaip ir daugelis, esate mane „nurašę". Aš ir pats jau senokai žinau, kad esu mirtininkas, bet vis dar mėgstantis postringauti apie mūsų būties mįsles, vis dar negalintis susitaikyti su nelinksma realybe ir savo smalsumą saugantis kaip paskutinę gyvenimo džiaugsmų gaudyklę.

Naujų tekstų kūrimas, anksčiau įpras­minęs pačią egzistenciją, jau mažai kam reikalingas. Su tuo sunkiausia buvo susitaikyti. Man, gal ir kitiems sovietmečio menininkams, ko gero, pasisekė labiau. Ypač, kai žmonės mus laikė „laisvės paženklintais", jos vienaip ar kitaip siekiančiais kūrėjais.

Mes lyg ir žinojom, prieš ką būtina kovoti ir ko nekęsti, tačiau mūsų amžinas priešas (bet kokia Niekšybė, Kvailybė ar Nuobodybė) tūnojo ir dar tebetūno mumyse.

Buvau ir likau rupesnių temų mėgėjas, labiau dramaturgas negu buitį vaizduojantis prozininkas. Gyvenimo teatre – labiau aktorius negu žiūrovas. Kokio vaidmens dar galiu tikėtis iš savo vidinio Režisieriaus? Jis man kužda: „Ogi Šmėkla –­ argi blogas vaidmuo? Netgi Hamleto „būti ar nebūti" prasideda nuo Šmėklos..."

Būtų gerai, jei manoji šmėkla neprarastų humoro ir stipriau susilietų su Gamta. Su medžiais ir paukščiais, su ežiais, žalčiais ir voverėm. Kai kurie iš tų gyvūnų net stengiasi būti kitų nepastebėti. Mokausi iš jų. Todėl savo aštuoniasdešimtmetį atšvenčiau su jais. Juk reikia, kad motiną Žemę anksčiau ar vėliau pavadintumėm sava.

Dėkingas Jums už gerus no­rus –

Kazys Saja

2012 06 28