Kęstutis Šapoka. Angelizacija ir kiti lietuvių nuotykiai dailėje

Inauguracinis ir dar kalėdinis naujos rubrikos straipsnis lyg ir reikalauja kokių nors apibendrinimų. Kad ir apie praėjusius metus. Žinoma, džiugių, optimistiškų. Tačiau apie ką? Apie dailę... Bet „dailė“ tapusi keiksmažodžiu. O keiktis per šventes nenorėčiau. Gal parašyti apie šiuolaikinį meną? Bet jis tapęs konjunktūra. Taigi pasirinkimas − nekoks.

Vytauto Bukausko-Matuko nuotrauka

Galbūt parašyti apie Vilniaus „angelizaciją“, t. y. vieno verslaus − neapsiverčia liežuvis jį vadinti skulptoriumi − nesibaigiantį „projektą“, kuris kažin kaip stebuklingai įtinka ir patinka visoms, nors ir besikeičiančioms, sostinės valdžioms. Žinoma, jeigu žmogui sekasi, tai ir gerai. Bet problema ta, kad šiomis chaltūromis užpildomos ne tik privačios, bet ir viešos erdvės, maža to, šis skulptūrinis infantilizmas tampa ir miesto infantilumo reprezentantu. Šiltuoju metų laiku kiekvieną sekmadienį po futbolo rungtynių važiuodamas iš Bukiškio stadiono Ukmergės plentu miesto link, dar nepasiekęs Perkūnkiemio, matau tą klaikų angelaitį, nutūpusį ant man brangaus užrašo „Vilnius“.

Ir man, kaip vilniečiui-patriotui, ne tik gėda, bet dar ir knieti iš kur nors gauti šautuvą ir pravažiuojant numušti tą šlykštynę! Kitaip sakant, jeigu menas taurina sielą ir ugdo žmogų, tai tokia chaltūra, atvirkščiai, žadina destruktyvumą, neapykantą, mizantropiją. Sakyčiau, numušęs tą baisybę jausčiausi nuveikęs šį tą prasminga gimtajam miestui. Bet, žinoma, numušti nedrįstu, o daugiau vandalų-idealistų, deja, irgi neatsiranda. Belieka tik mintyse dar kartą nusikeikti ir (vėlgi mintyse) sušukti kartu su kolege Monika Krikštopaityte: „Kas nors gelbėkite Vilnių nuo angelizavimo!“ Apskritai geriau negalvoti apie Vilniaus viešąsias erdves, nes ne tik jų angelizavimas, bet ir sovietiniu raugu atsiduodantis konjunktūrinis monumentalizavimas varo į depresiją ir neviltį.

Ką čia dar gražaus parašius? Gal apie Vilniaus „šiuolaikinio meno“, ypač dailės, suklestėjimą? Iš tiesų per keletą pastarųjų metų juntamas parodinis pagyvėjimas, viskas, atrodytų, atsigauna. Ekonomine, kiekybine prasme – ypač. Tai − Vilniaus šiuolaikinės dailės mugės ir nežinia iš kur netikėtai atsiradusių kolekcininkų būrio, pinigingų dailės mylėtojų, nuopelnas. Staiga susiformavo ir dailės rinka, o paradoksaliausia −­ vėl suklestėjo Tapyba, jos pagrindu netgi formuojamos „nacionalinės“ dailės kolekcijos. Paklausius kai kurių kolekcininkų, kaip jie reklamuoja savo būsimas ekspozicijas, skirtas „tautai“, –­­ Naujieji Vasiukai, ne kitaip! O naujieji piniguočiai ir toliau dalija autoritetingus interviu apie tai, kokia turi būti dailė ar netgi dailės kritika. Iš dalies tai suprantama, nes jie tikrai gali paveikti, keisti, formuoti mūsų šiuolaikinės dailės (iki šiuolaikinio meno supratimo dar toloka) „reljefą“, jų nuomonė iš tiesų įtakinga, vertinga, autoritetinga, tačiau tai nereiškia, kad automatiškai ir kompetentinga. Pinigai suteikia galios, tačiau nebūtinai adekvatų konteksto supratimą. Aišku, esant galingam, galima susikurti tokį kontekstą, kokio pats nori, ir nesukti sau galvos dėl niekų. Kiti turės taikytis prie tavo sukurto „adekvatumo“.

Kaip grybai po lietaus dygsta tapytojos ir tapytojai, vieną dieną savo kūrybą pristatantys kaip meditacinę, kitą dieną kaip − eurostandartą. Apsispręskite gi pagaliau! Nors meditacija, geriau pagalvojus, irgi gali būti eurostandartinė.

Meno mugė giriasi rekordiniais pardavimais, džiūgaujama dėl meno rinkos suklestėjimo, sykiu nuosekliai, užtikrintai profanuojama kūrybos ap­skritai samprata ir smukdomas lygis, šiuolaikinį meną keičiant šiuolaikine daile –­ plagiarizmo atmaina, ir auginamas specifinis, nuolat aplink komercinę mugę besisukančių (šiuolaikinių) dailinink(i)ų-parazitų(čių) porūšis. Dominuoja dailios, dekoratyvios klastotės, nesvarbu, tapybos, objektų, instaliacijų ar videomeno imitacijos, kartu − gilesnių idėjų badas.

Mugė ir yra mugė, nereikia iš jos reikalauti avangardo ir idėjų gylio, pramoginis paviršutiniškumas ir karaokės principas yra natūralūs visiems tokiems renginiams. Ir tai ne tik mūsų problema, tai lygio smukimas ir idėjų stygius globaliu mugių ir bienalių mastu. Tačiau daroma nepataisoma žala, mugės turinį ir pačią mugę pristatant kaip šiuolaikinio meno ir dailės veidrodį. Taip juk toli gražu nėra. Tačiau „liaudžiai“, turinčiai ambicijų būti „arčiau meno“, taip atrodo. Visi, panašu, yra patenkinti. Žinoma, aš irgi negalėčiau skųstis, nes galiu užsikalti, kad ir spjaudydamasis, toje mugėje eurą kitą kaip kokio nors institucinio projekto pagalbinis kuratorius.

Kas dar? Nors visos iš sovietinio oficiozo atkeliavusios bienalės ir trienalės, kurias kuruoja LDS ir ŠMC, seniai prarado bet kokią prasmę, tačiau jos neaišku kam ir toliau atkakliai organizuojamos. Žinoma, egzistuoja biurokratinis aparatas, iš sovietmečio perimta sistema, todėl reikia imituoti jos funkcionavimą. Tačiau to negana − prireikia dar ir kažin kokios kvadrienalės, kuri ideo­logiškai išsikvepia vos surengta. Kadangi LDS organizuojami oficialūs reprezentaciniai renginiai (pvz., Vilniaus tapybos trienalė), švelniai tariant, yra beviltiški, atrodo, kad sugalvojus dar vieną -nalę, reikalai pagerės savaime.

Tačiau dar viena -nalė kūrinių geresniais nepaverčia. Nors gal ir paverčia... Ko gero, vis dėlto paverčia. Ir dar kaip. Taikomųjų specialybių atstovai irgi iš paskutiniųjų stengiasi atrodyti „šiuolaikiški“. Kad ir stiklo ar keramikos meist­rai. Jie ar jos nebedaro puodynių, stiklo kačiukų ar šuniukų, jie kuria konceptualius stiklo ar keramikos kūrinius! Tačiau šiuolaikiškumo ir ypač konceptualumo esmė ta, kad tokiu atveju stik­las, kaip medžiaga, apskritai juk nereikalingas. Kuriems galams taip vargti? Nemate­rialią idėją „palenkti“ yra daug sunkiau, nei išraityti kokią įmantrią stiklo ar keramikos formą. O galop vis tiek išeina kažin koks neegzistuojančio, įsivaizduojamo „šiuolaikiškumo“ imitavimas, besiremiantis tuo pačiu puodynių ir kačiukų estetikos mentalitetu. O kuo, sakykite, blogos puodynės?

Galų gale, tarsi ir to dar nebūtų gana, Kaunas taip pat užsiaugino „ambicingą“ šiuolaikinio meno (ar dailės, nebepamenu) bienalę iš tekstilės bienalės! Pasikvietė tariamą pasaulinę žvaigždę pabūti kuratoriumi, kuris viešai nusifotografavo, pasišypsojo atidarymuose, o asmeniškai pasiuntė visus mūsų provincialus su visomis mūsų provincialiomis bienalėmis na... (angliškai fu...) ir pasiėmęs honorarą išvažiavo uždarbiauti į kitas trečiojo pasaulio šalis.

Net išskirtinis atvejis Lietuvoje – Alytaus (meno streiko) bienalė − kitais metais, panašu nebestreikuos, o pavirs „tikro meno“, t. y. tikra bienale, nes Redas Diržys sulaukia daug priekaištų iš dailininkų, kad per bienales draudžia kurti meną. Prisipažinsiu, truputį neramu. Klaipėda, laimei, kol kas dar nekuria savo bienalių, trienalių ir kvad­rienalių. Ir gerai daro. Bet, įtariu, kada nors sulauksime. Tada žinosime, kad ir uostamiestį ištiko oficiozinis sindromas bei idėjų krizė.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pinigai vis tiek investuojami, vis tiek menu ar daile domimasi ir šiek tiek, saikingai, tobulėjama. Kolekcininkai įgyja žinių, lavinasi. Menininkai, atsiprašau − daugiausia (šiuolaikiniai) dailininkai, jaučiasi vertinami, perkami, turi kur eksponuotis. Per atidarymus daug, prasmingai ir dvasingai kalbama. Gausi publika įdėmiai klausosi ir jaučiasi tobulėjanti. Kai kurie kūriniai atsiduria kokiose nors kolekcijose. Todėl, kad ir kokie butaforiniai yra ši meno rinka ir jos klestėjimas, čia, tikėkimės, galėsime aptikti ir grūdą, iš kurio galbūt kada nors išdygs šis tas autentiškiau. Be to, juk reikia nuo ko nors pradėti kolekcio­nuojant ir persirgti visomis brendimo ligomis. Taigi nederėtų vien smerkti, nes tai būtų tendencingas požiūris.

Be to, kas gi čia bloga, jei kuruoti bienalę pakviečiama (buvusi?) užsienio žvaigždė? Įvaizdžio prasme tai, matyt, kažkam svarbu, daro įspūdį. Ir tai gerai. Kitais metais kuruoti Kauno bienalę pakviesta Eglė Paulina Pukytė. Valio! Pukytė prastai nesukuruos... tikėkimės. Egle, nuoširdžiai už tave sergu – be pavydo ir pagiežos.

Galiausiai, jeigu pasižvalgytume po kitų, ne vien kaimyninių šalių, o netgi Vakarų Europos miestus, tai rastume ne mažiau absurdiškų balvonų ir „originalių“ konjunktūrinių sprendimų viešosiose erdvėse nei Vilniuje. Tiesa, posovietinėse šalyse, kur dar neišgijusios psichologinės traumos ir nenutrūkusios konjunktūrinės ir visokios kitokios gijos su sovietmečiu, tas viešųjų erdvių absurdizavimas, neurotinis revanšizmas juntamas daug labiau, aštriau.

Sostinės angelizacijai pateisinimų, deja, negaliu surasti. Nors ir labai stengčiausi. Bet apibendrinus, Vilniaus kultūriniame, meniniame gyvenime viskas yra daugiau ar mažiau normalu. Pasitaiko ir įdomių projektų, parodų, reiškinių. Bet apie juos šį kartą nerašysiu.

Belieka visus pasveikinti šventų Kalėdų proga ir palinkėti tarpusavio supratimo, meilės ir, svarbiausia, tolerancijos. Juk, galų gale, visi atsidursime (ne) ten pat – kas menininkų kalnelyje, kas – privačioje koplyčioje, kas − Karveliškėse. Būkime atlaidesni vieni kitiems.

Aldonos Gustas eskizas