Kino ir teatro kritikė Jūratė Visockaitė: „Arba tu jį perlauši ir padarysi, arba jis tave nutildys ir užliūliuos“

1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos piešiamo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų darbą, kūrybą? O gal esate atsiribojusi? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Naaa, jaučiuosi kaip inkstas taukuose...

Pramoga pramogai nelygu. Į masinį shoppingą ir bažnyčias prieš kalėdas-velykas-vėlines niekada netraukė, tačiau eurovizijas ir futbolą žiūriu, Ukrainos įvykius „sugeriu" iš kelių priešingų televizijų ir radijo, o kai, pavyzdžiui, suvešėjo diskusijos „mergaitės klausimu", pasigailėjau, kad gyvenu čia ir dabar, geriau būtų buvę prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Beje, žurnalą „klijuoti" taip pat – ir pramoga, ir politika.

Jūratė Visockaitė. Rimvydo Strielkūno nuotrauka

2. Kaip gyvenate savo darbo srityje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo darbus?

Stengiesi juk žmogus gyventi kolegiškai, tačiau ne visada pavyksta. Kaip redaktorė dažnai vadovaujuosi žiauriu principu – tikslas pateisina priemones. Manau, kad kurti leidinį beveik tas pats, kas ir režisuoti spektaklį – arba tu jį perlauši ir padarysi, arba jis tave nutildys ir užliūliuos.

Įdomu iškart kitą rytą po spektaklio rašyt trumpą ir rizikingą recenziją ir laukti, ką vėliau išgromuliuos rimti profai.

Dėl propagandos – man visad patiko internautų bliuznijimai, šatėnuose kadaise jų buvo labai daug, gailiuosi, kad reikalaujant įsižeidusiems teko mandagiai juos „užraukti". Taigi patinka, kai sakoma ir rašoma nevyniojant į vatą. Korektiškoje, kultūringoje kultūroje tai, matyt, yra savotiška propaganda.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Litmenis padarė atvirkštinį judesį – „persikėlė" į žurnalą. Nesu tikra, kad pasielgta teisingai. Na, nebent dėl eksperimento, dėl savęs pačių – kad ryškiau pamatytumėm, kur yra blogai, o kur yra gerai. Kartais atrodo, kad mes, visi tie per daugybę kultūros leidinių išsiskirstę ir „puse kojos" redaktoriaujantys filologai, menotyrininkai, žurnalistai, esame panašūs į nesimpatiškus lietuviškus stručius. Sukišusius galvas į smėlį, bet retkarčiais pro tinklinę tvorą agresyviai baksnojančius: ei, girdi, duokit ir mums ėdesio!

Skaitau ir ten, ir ten. Popieriuje – lėčiau, internete –­ greičiau. Internete juk ir filmą peržiūri greičiau, ir muzikos „vikipediškai" klausaisi. Manau, kad tikrai taip, laikas susitaikyti su internetu, laikas pradėti rašyti trumpiau, „paklodes" palikti archyvams.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Dar jaunystėje supratau, kad didelis kino festivalis yra apgaulė, kad jis supopsina visą kiną. Renginys SURENGIAMAS pirmiausia dėl paties renginio, dėl komunikacijos. Nesu tikra, ar tos komunikacijos reikia visiems ir visada. Žinoma, yra išimčių, tam tikrų atsitiktinių, stebuklingų autonomijų, neatrastų žemių. Bet ir jos anksčiau ar vėliau užgrobiamos kažkokių marsiečių. Net mano mėgstamas „ArtVilnius" šiemet keistai sublizgo. Labai jau daug čia susirinko tų dailės mylėtojų, kurie lėkė per sales kaip akis išdegę. Į juos vis labiau ir ims orientuotis šios mugės sumanytojai. Tuomet jau geriau rinksiuosi, pavyzdžiui, kamerinius dailės aukcionus. Menas priklauso liaudžiai, –­ sakė, atrodo, Leninas. Taip ir atsitiko, deja.

Vilniaus Gedimino prospekto imu nekęsti, kai jis kelioms dienoms tampa virtuve. Suklestėjusi ir visas kitas lenkianti „kulinarinė kultūra" patvirtina niūrią režisieriaus M. Hanekes prognozę: „Literatūra ir menas išsivysčiusiose šalyse tapo paprasčiausiai neįmanomi."

Konkuruoti profui reikia tik su savim pačiu. O jeigu nori pažaisti, tai gal ir galima – pavyzdžiui, apsimetant ir sukuriant deficitą, įsileidžiant publiką tik su sunkiai gaunamais pakvietimais – na, kaip sovietiniais laikais į tas uždaras rimčiausių filmų peržiūras, kuriose visi patekusieji –­ ir kirpėjos, ir rašytojai – keletą valandų sėdėdavo nuščiuvę...

5. Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Jau dabar prigaminama daug atsitiktiniu „paukščiuku" finansiškai paremiamo, paramstomo literatūros ir meno šlamšto, o kiek dar artimiausiu metu bus prigaminta. Nėra toje kultūrai tarnaujančioje įstaigoje Jono Basanavičiaus gatvėje valios, atrankos, krypties, pastabumo, yra būtent tas pasyvusis „tolygiai remti". Konvejerinis, rajoninio lygio mentalitetas (pavyzdžiui, visi Lietuvėlės rajonai greit įsisteikite vardines premijas ir dalykite, kad visiems RS nariams užtektų!). Kokiai sričiai paramos? MORALINEI. Paramos ir pagarbos tokioms naftalininėms žmogaus savybėms, kuriomis pasižymėjo seno sukirpimo inteligentai ir kurias dabar sunkiai aptiksi naujųjų kultūros funkcionierių veiduose ir darbuose.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Jau pusmetį vyksta šita LM apklausa, ir nė vienas kūrėjas nesugebėjo konkrečiai atsakyti į šitą paprastą klausimėlį. Tokia pavydi ta meno sukūrėjų psichika. Kadaise pagal profesiją ir tarnybą teko artimai bendrauti su kinematografininkais, todėl atsimenu, kokia kančia jiems tapdavo vien tik kolegos filmo peržiūra ir vertinimas. Neseniai, taip sakant, saulėtą atsipalaidavimo minutę, paprašiau dvie­jų gerų poetų tiesiai šviesiai įvardyti du gyvus ir taip pat gerus jų kolegas: oooo, koks galvos skausmas juos ištiko, trypė vietoje ir juokais nuleidinėjo, siūlė rinkti kurį nors iš mirusiųjų...

Betgi kritikas greit praūžusį penkmetį ar šimtmetį įvertinti privalo.

Literatūra: K. Sabaliauskaitės dvi pirmosios „Silva rerum" knygos; teatras: E. Nekrošiaus visas Dantė ir R. Tumino nepaisant nieko sėkmingai realizuotas teatrinės Maskvos užkariavimas; kinas: visada Š. Bartas, nes jį gali žiūrėti vis iš naujo; dailė: „Vamzdis" – tikslus antkapinis paminklas tiems, kurie mano Vilniuje pastatė štai tuos „stiklainius" ar „Vamzdžio" fone nusidriekusį cementinį bunkerį, kuris, nukirtus medžius, dar labiau nusidriekė, o dar – A. Petrašiūnaitės tapyba; muzika: O. Narbutaitės opera „Kornetas".

7. Kokia Jūsų dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Švari galva nuosaviems rašiniams –­ tik ryte. Svetimų rašinių redagavimo ritualas – kai neapsikenčiu, imu skaityti ir taisyti tekstą nuo apačios į viršų.

Draugai