Kad ir ką mes kalbėtume apie laiko linijiškumą ar reliatyvumą, vis tiek jį matuojame Žemės judėjimo aplink Saulę ciklais, kuriuos dalijame į valandas ar sekundes. Nepaisant kieno nors valios ar įsivaizdavimų, atsidūrėme vieno tokių ciklų pabaigoje, ir štai – paskutinis šių metų žurnalo numeris.

Pirmiausia noriu padėkoti mūsų skaitytojams, laukiantiems kiekvieno naujo numerio, – kaip liudija didėjantis mūsų internetinės svetainės lankomumas, jam pasirodžius, rašantiems mums, komentuojantiems, nurodinėjantiems klaidas; mū­sų autoriams bei vertėjams, nepaisant kuklių honorarų, siunčiantiems puikius straipsnius ar literatūros kūrinius. Žinome, kad įsigyti žurnalą, ypač atokesniuose mūsų šalies kampeliuose, nėra lengva. Užsidarinėja spaudos kioskai, yra miestų, kur jų nebeliko nė vieno. Nors užsiprenumeruoti mus Lietuvoje visada galima ne tik metams, bet ir trumpesniam laikui, galimybė įsigyti vieną ar kitą numerį turėtų išlikti. Pavyzdžiui, neseniai mus pasiekė keista žinia iš Joniškio, esą pašto darbuotoja norėjusiam įsigyti „Literatūrą ir meną" žmogui paaiškino, kad ne visi leidiniai (suprask – ir mūsų) suinteresuoti savo platinimu. Tai visiška netiesa. Platintojams mes pateikiame tiek egzempliorių, kiek jie užsako. Negana to, visada informuojame juos apie vietoves, kur žurnalo įsigyti neįmanoma. Tad rašykite mums. Platintojams ši informacija taip pat naudinga. Jie ieško naujų pardavimo vietų, mūsų žurnalą priima vis daugiau prekybos tinklų parduotuvių. Taigi dėkoju ir jiems visiems.

Kartais mums priekaištaujama, kad nesitaikome į tikslinę auditoriją, nesilaikome kurios nors vienos linijos, kad „nulaužta kokybės kartelė". Esame atviri įvairioms nuomonėms bei diskusijoms, ir dauguma straipsnių šiomis temomis pasirodo būtent „Literatūros ir meno" puslapiuose. Nepaisant to, kad diskusijose išsakoma nemažai tiesos, nemanau, kad Lietuvoje esama daug skaitlingų „tikslinių grupių", kurios įstengtų burtis aplink savo leidinius ir polemizuoti su kitomis grupėmis kultūros klausimais, juo labiau vertinti kultūros procesą pagal vieną ar kitą „liniją". Negalėčiau pasakyti, jog patariantys taip daryti žmonės yra neteisūs, bet praktiškai to pasiekti nepavyksta nė vienam leidiniui –­ per mažos tos bendraminčių plunksnos brolių grupės, per silpnas jų entuziazmas. Yra marga, bet nedidelė skirtingo amžiaus, pažiūrų bei meninio skonio kultūros žmonių bendruomenė, kuriai mes ir skiriame savo leidinį. Yra skirtingų kartų ir stilių autoriai, kuriems reikia erdvės skleisti savo kūrybą. Pagaliau yra mūsų žurnalo struktūra, iš anksto numatanti puslapius aktualijoms ir publicistikai, atskiriems menams, literatūrinei kūrybai, vertimams, jaunimo kritinei raiškai. Nemanau, kad viename ar kitame numeryje reikėtų šių rubrikų (tad ir kultūros proceso refleksijos ar kūrybos pateikimo) atsisakyti vien todėl, kad jose atsiranda koks labiau informuojantis nei analizuojantis straipsnis ar kiek silpnesnė originaliosios literatūros publikacija. Gerų eilėraščių ar apsakymų ne daugiau ir kituose leidiniuose. Nemanau, kad nereikia kreipti dėmesio į sukaktis ir datas, nebandyti aktualizuoti mūsų praeities kultūros kūrėjų. Žinoma, visada lieka klausimas: kaip mes tai darome? Ir vienas atsakymas: galime ir privalome tai daryti geriau.

Sveikinu visus šiemetinius „Literatūros ir meno" premijų laureatus, kurių pavardes skelbėme praeitame numeryje. Visų jūsų darbai yra verti šio kuklaus apdovanojimo ir mūsų padėkos už tai, kad pasiūlėte mums savo kūrinius. Už galimybę teikti šias premijas esame dėkingi Kultūros rėmimo fondui, o kad apskritai sudūrėme galą su galu – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, kad atrodėme taip, kaip atrodėme – Švietimo ir mokslo ministerijai ir projektui AKIM, suteikusiam galimybę kokybiškiau paskelbti daugiau dailės kūrinių.

Artėja kitokių išgyvenimų metas, kai menai pakeis diskusijas apie juos, kai kitaip pažvelgsime į savo kasdienius rūpesčius. Kalėdos ateis: Kūdikėlis gims ar saulė atgims ir pradės kilti – kaip kam norisi. Šiaip ar taip, šis metų virsmas mus vienija. Tad visiems linkiu ramybės ir šventinio džiaugsmo.