Kornelijus Platelis. Blezdingos ir žvirbliai prieš įstatymą lygūs

Varnėnų, apie kuriuos esu parašęs ne vieną eilėraštį, inkilą, vos šiems išsikrausčius, jau kelinti metai nedelsdamos užima blezdingos, dar kitaip vadinamos urvinėmis kregždėmis. Man sėdint balkone, jos skraido aplinkui čirkšdamos ir nešioja sugautus vabzdžius jaunikliams. Nešioja ne taip, kaip varnėnai, –­ tėvas ir motina, – o visu triukšmingu būriu. Pagaliau nežinau, gal iš tiesų nešioja tik tėvas ir motina, jų iš snapų nepažįstu, o būrys tik skraido kartu tarsi kokia socialinių reikalų ministerija. Paskui visi kažkur dingsta. Socialinis būstas ištuštėja. Pernai po blezdingų juo dar pasinaudojo kažkoks žvirblis. Beje, apie žvirblius. Sėdėdamas lauko kavinėje mačiau, kaip tarp lankytojų kojų šokinėjanti žvirblė rankiojo plika akimi nematomus trupinėlius ir kišo į snapą iš paskos strykčiojančiam ir įsakmiai jų reikalaujančiam jaunikliui. Paskui abu nuskrido. Hm, skraidyti jau moka, o rankioti trupinių pats negali. Paukščių socialiniai įstatymai skirtingi, bet gana paprasti, padiktuoti gamtos, be jokių įsipareigojimų visoms gyvoms būtybėms paliekančios teisę maitintis ir daugintis. Atsiprašau už tokius primityvius gamtos stebėjimus.
Žmonių socialinės sistemos kur kas sudėtingesnės. Daugelis valstybių prisiima dalį, o prireikus ir visą individų atsakomybę už švietimą ir socialinę apsaugą. Dar daugiau – valstybė įstatymais reguliuoja ekonomiką ir bando laiduoti minimalias galimybes išgyventi įvairių veiklų vykdytojams. Kad galėtų tai padaryti, ji turi iš piliečių surinkti mokesčius. Mokesčiai turi būti visiems vienodi, teisingi ir logiški. Dar kartą atsiprašau.
Prieš gerą mėnesį Lietuvos meno kūrėjų asociacija pradėjo diskusiją su Kultūros ir Finansų ministerijomis apie kai kurių individualią veiklą įregistravusių atskirų sričių menininkų diskriminavimą. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą tokią veiklą įregistravusieji ūkininkai, amatininkai ir smulkieji prekeiviai moka 5 % gyventojų pajamų mokestį, prieš tai į sąnaudas atskaičiavę 30 % pajamų. O štai laisvųjų profesijų atstovai turi mokėti 15 %. Štai kaip įstatymas apibrėžia laisvąsias profesijas: „Laisvoji profesija – profesija, kuria reikiamą kvalifikaciją turintys gyventojai verčiasi asmeniškai, atsakingai ir profesiniu atžvilgiu nepriklausomai, teikdami intelektines paslaugas klientams ir visuomenei, įskaitant teisinę (advokato, advokato padėjėjo, notaro, notaro padėjėjo, antstolio, antstolio padėjėjo, konsultanto teisės klausimais ir kitą teisinę veiklą), apskaitininko, auditoriaus, buhalterio, lobisto, finansų konsultanto, mokesčių konsultanto, architekto, inžinieriaus, dizainerio, gydytojo, psichologo, žurnalisto, maklerio, brokerio ir panašią veiklą."
Mano manymu, logikos čia trūksta. Veiklos*, kurioms įstatymais paklausą sukuria valstybė, pavesdama tam tikras funkcijas, prilyginamos veikloms, kurioms tokia paklausa tikslingai nesukuriama, funkcijos nepavedamos – architektams, dizaineriams, vertėjams, žurnalistams, fotokorespondentams, mokytojams, gydytojams. Kodėl jų mokestinės prievolės skirtingos negu ūkininkų, prekeivių, amatininkų, paaiškinti sunku. Gal manoma, kad jie daugiau uždirba, todėl galima iš jų daugiau imti mokesčių? Man tai atrodo paprasčiausia diskriminacija. Tų ir anų GPM mokesčio procentas turėtų priklausyti nuo pajamų dydžio, o ne nuo veiklos pobūdžio. Juo labiau kad ir GPM įstatymo komentare teigiama: „Šių profesijų atstovams veiklai vykdyti paprastai reikalingos specialios (dalykinės) žinios, gebėjimai, įgūdžiai, išsilavinimas, profesinės veiklos pagrindai." Vadinasi, jie jau būna investavę į savo išsilavinimą ir gebėjimus. Nebent čia vadovaujamasi logika, kad valstybė taip pat investuoja į kvalifikuotų piliečių lavinimą. Tačiau juk visiems sudaromos vienodos galimybės siekti mokslo.
Tiesa, meninė kūryba neįtraukta į laisvųjų profesijų sąrašą. Tačiau architektai ir dizaineriai – taip pat meno kūrėjai. Neginčytini meno kūrėjai yra ir literatūros vertėjai, ir fotomenininkai, tiesiogiai įstatyme ir jo komentare neįvardijami ir praktiškai neatskiriami nuo įvardytųjų. O ir kaip atskirti vertėją, kuris leidyklai įteikė išverstą romaną ar eilėraščių rinkinį, nuo to, kuris jai suteikė paslaugą išversdamas kokio įrenginio instrukciją? Arba fotomenininką, kurio meninė nuotrauka atspausdinta žurnale, nuo tame pačiame žurnale skelbiamo fotokorespondento darbo? Pagaliau, ar reikia skirti? Jei kalbėtume vien apie menininkus, formaliai galėtume pasitelkti meno kūrėjo statusą, kuris lyg ir išspręstų keliamas problemas, tačiau ar tai būtų teisinga ypač jaunųjų kūrėjų, kurie dar statuso neturi, atžvilgiu? Be to, techniniai bei sinchroniniai vertėjai, žurnalistai, fotokorespondentai, teisininkai, mokytojai, gydytojai dirba atsakingą darbą ir būna tiek pat investavę į savo išsilavinimą bei gebėjimus kaip ir meno kūrėjai.
Daugelis menininkų, ypač tų, kurie dirba ir pagal darbo sutartis, individualios veiklos savo autorinei kūrybai registruoti nenori, nes prisideda nemažai buhalterinio darbo, o mokesčių našta nemažėja. Tačiau jie taip pat kuria autorinius kūrinius, moka mokesčius ir patiria sąnaudas. Suprantama, Mokesčių inspekcijai lengviau kontroliuoti individualios veiklos vykdytojų metines pajamas, kai jie jas deklaruoja ir savo kūrybos sąskaita veda daug laiko ir energijos atimančią buhalteriją. Tačiau skirstyti meno kūrėjus pagal jų teisinį veiklos įregistravimo būdą, o ne pagal jos pobūdį taip pat nėra teisinga. Mano nuomone, visiems meno kūrėjams, įregistravusiems individualią veiklą ar gaunantiems autorinį atlyginimą, turi būti sumažintas gyventojų pajamų mokestis, turint omenyje ir jų veiklos sąnaudas. Jis būtų nesunkiai apskaitomas, nes tai jau „Sodros" sistemoje neblogai veikia. O metinių pajamų dydžio kontrolė, mano kukliu supratimu, –­ tik nedidelio programinės įrangos patobulinimo reikalas.

* Notarai, antstoliai, turto vertintojai, auditoriai, buhalteriai; galbūt su išlyga čia dar galima priskirti advokatus ir teisės konsultantus, vadovaujantis kad ir keistoka logika: valstybė prikūrė daug įstatymų, tad ir darbo jiems; na, gal dar juokais – mokytojus, vadovaujantis dar keistesne logika: valstybė įdiegė išorinio vertinimo brandos egzaminų sistemą, tad ir darbo korepetitoriams.