70 metų – solidus leidinio amžius mūsų greitai kintančiame pasaulyje. Pergyventas ne tik sovietinis režimas su partinio vadovavimo principais bei cenzūra, pereinamojo laikotarpio „vario triūbos“ ir pagirios po jų, bet ir skirtingos techninės savaitraščio gamybos epochos, skirtingi dizainai, pagaliau keitėsi jį leidę žmonės. Nepasikeitė tik Telesforo Kulakausko sukurtas logotipas. Mane ši ilga istorija įpareigojo ir truputį slėgė. Redaktoriavau nuo 2001 m. vasario 1 d. iki 2014 m. liepos 11-osios, taigi maždaug 13,5 metų. Tai laikas, kai gamybos procesas jau buvo skaitmenizuotas, nors iš pradžių dėl silpno internetinio ryšio dar tekdavo lakstyti į Spaudos rūmus su kompaktiniais diskais. Iš pažiūros tai ramus laikas –­ visi procesai lengvėjo: vis daugiau buvo veikiama (užsakinėjama, rašoma, siunčiama redakcijai, redaguojama, maketuojama, siunčiama į spaustuvę, skelbiama internete) skaitmeninėje erdvėje. Tačiau ši erdvė vis plėtėsi ir LM dalis joje santykinai mažėjo, kaip ir visų kitų jos veikėjų (ne tik kultūros leidinių). Radosi ypatinga konkurencijos atmaina –­ konkurencija dėl interneto lankytojų dėmesio ir skiriamo laiko. Tiksliau –­ konkurencija perėjo į kitą pakopą. Pirmoji pakopa buvo tada, kai savo žygio į laisvę vienyti ir po 70 tūkstančių egzempliorių pirkdavę kas savaitę, pasukome į mums atsivėrusias naujas veiklos sritis, stengdamiesi pelnyti duoną kasdienę, daryti verslą, užsiimti politika ar visuomenine veikla, o laisvalaikiu keliauti, pramogauti, žiūrėti TV ar skaityti spalvotus žurnalus, pamiršome ne tik „Literatūrą ir meną“, bet ir išsivaikščiojusių tos pačios redakcijos žmonių įsteigtus kitus savaitraščius – „Šiaurės Atėnus“, „7 meno dienas“, „Dienovidį“. Tai buvo pirmasis ir didžiausias kultūros spaudos pralaimėjimas kovoje dėl visuomenės dėmesio. Turbūt jis buvo neišvengiamas, kita vertus, mes patys tada neįsivaizdavome jo masto ir nekūrėme veiklos planų, kaip galėtume stabilizuoti padėtį.

Kad ir ką mes vienas kitam sakytume, atrodo, Gutenbergo epocha eina į pabaigą. Žmonių, kurie norės skaityti būtinai popieriuje atspaustą leidinį, vis mažės. Apskritai turime galvoti, kuo spausdintas leidinys gali būti pranašesnis už savo atvaizdą ekrane, ir stengtis tuos pranašumus vis sumaniau išnaudoti. Tai kiek prailgins spaudos, ypač kultūrinės, gyvavimo laiką. O kova dėl dėmesio lieka, ir ji vis intensyvės. O juk tai kova dėl dėmesio kultūrai, platesnei ir gilesnei jos refleksijai, šiuolaikinei literatūrinei bei kitokiai kūrybai. Joje galima pralaimėti gerokai daugiau nei sumažėjęs vieno ar kito leidinio tiražas ar apsilankymų jo interneto svetainėje skaičius. O tą plotį ir gylį, lyginant su taip pat apie kultūrą rašančia daugiatiraže popierine ir skaitmenine žiniasklaida, kultūros leidiniams reikia kasdien įrodinėti.

Taip jau susiklostė, jog dažniau kultūros leidiniuose dirba ir jiems vadovauja žurnalistikos mokslų nekrimtę žmonės – rašytojai, dailės, muzikos, teatro bei kino kritikai, humanitarinių mokslų atstovai. Jų kultūrinės kompetencijos neginčytinos, ir tai šiems leidiniams teikia pranašumo. Tačiau šiek tiek daugiau žurnalistinės kompetencijos jiems nepakenktų. Ypač savaitraščių leidėjams, galintiems operatyviau reaguoti į kultūros politikos aktualijas. Bent jau aš tai jaučiau dirbdamas „Literatūroje ir mene“, nors šioje srityje nesugebėjau daugiau nuveikti. Turiu omenyje analitinę žurnalistiką. Aplinkui vyksta daugybė dalykų, galbūt ne tiek svarbių platesnei visuomenei, bet labai svarbių kultūros lauko žmonėms ir apskritai mūsų šalies kultūrai: kuriasi Lietuvos kultūros taryba, kasmet keičiasi projektų rėmimo gairės bei programų aprašai, keičiasi Visuomenės informavimo įstatymas bei Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo Bendrieji konkurso nuostatai, Kultūros ministerija aktyviau imasi reformuoti teatrą ir t. t., o konstruktyvios analizės ir diskusijų apie tai trūksta. Straipsniai panašiomis temomis dažniausiai rašomi norint pasipriešinti pokyčiams ir atspindi tik gynybines jų autorių pozicijas. O politikai kartais nuoširdžiai (bent jau man taip atrodo) klausia, kaip turėtų būti sprendžiama viena ar kita problema. Ar kultūros leidiniai pajėgūs imtis kultūros politikos vertinimo ir nuodugnesnės diskusijos apie kultūros raidą moderatoriaus misijos, nežinau, bet norėčiau, kad būtų. Žinoma, gerokai lengviau kitus mokyti, nei daryti pačiam.

Sveikinu visus buvusius ir dabartinius redakcijos žmones, atnešusius baltos ir žalios spalvos „Literatūros ir meno“ vėliavą iki 2016 metų liepos 21-osios, linkiu neprarasti tikėjimo savo darbo svarba ir toliau energingai po ja žygiuoti į tegul ir nenuspėjamą ateitį.