Kornelijus Platelis. Nutilus būgnams

Nuotrauka iš asmeninio archyvoPraėjęs savaitgalis buvo turtingas kultūros įvykių – Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai atidarymo ceremonija, Kultūros naktis, Valstybės dienos tradiciniai ir netradiciniai paminėjimai visoje šalyje, Valdovų rūmų atidarymo iškilmės. Visi šie renginiai susiliejo į harmoningą visumą ir net pats Perkūnas, nors ir nelabai kviestas, neiškentė nesudalyvavęs.
Pradžiugino ir savo aukšta menine kokybe nustebino Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai atidarymo ceremonija Vilniaus universiteto kieme liepos 5 dieną. Jos scenarijus bei atlikimas pranoko lūkesčius. Režisieriui pavyko suderinti puikiai šiam renginiui tinkantį muzikos kūrinį „Sąšauka", videoprojekcijas, Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės, ES prezidento Hermano Van Rompuy, Europos Komisijos vadovo Jose Manuelio Barroso ir nuotoliniu būdu sveikinusio Airijos premjero Endos Kenny'o kalbas, visa tai tiksliai sustyguoti, surasti pačias tinkamiausias vietas Tautiškai giesmei ir Beethoveno Devintosios finalui. Konceptualioje kompozicijoje išvengta pompastikos ir tuščio jausmų kurstymo, kuris dažnai būna tik imitacinis, priderinti tradiciniai pirmininkavimo perdavimo elementai. Įspūdingai atrodė būgnininkų, mušančių būgnus visose ES šalių sostinėse, vaizdo įrašai, matomi dviejuose ekranuose, įjungti į bendrą muzikinį vyksmą –­ prasminga aliuzija į pirmykščių bend­ruomenių informacijos perdavimo būdą. Nors Vilniaus universiteto Didysis kiemas atrodė kiek per ankštas, jis gal ir geriau tiko šiai iškilmei negu Valdovų rūmai, kur logiškai ji turėjo vykti. Nuo langų staiga nusidriekiančios 28 ES šalių vėliavos ir kokioje nors ložėje sėdintys Europos Komisijos nariai Valdovų rūmuose būtų atrodę kiek pretenzingai.
Renginys atskleidė Lietuvos menininkų kūrybingumą, saiko jausmą, modernų mąstymą. Tad noriu išvardyti visus jo kūrėjus ir atlikėjus: scenarijaus autorius bei režisierius Dalius Abaris, kompozitorius Kipras Mašanauskas, kūrybinis konsultantas Romas Lileikis, scenografas Marius Puskunigis, garso režisierius Valdas Karpuška, šviesos dailininkas Marius Selevičius, operatorius Andrejus Putilovas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkest­ras, dirigentas Modestas Pitrėnas, Kauno valstybinis choras (vadovas Petras Bingelis), M. K. Čiurlionio menų mokyklos vaikų choras; solistai – Aistė Bružaitė ir Jolita Matkienė (kanklės), Kęstutis Vaiginis (saksofonas), Laurynas Lapė (trimitas), Saulius Petreikis (airiška fleita), Vladislovas Šeibakas (varpai), Ugniaus Vaiginio vadovaujamas 28 trimitininkų ir Gedimino Mačiulskio vadovaujamas 28 būgnininkų ansamblis, būgnininkai visose ES šalių sostinėse, kurių čia nebevardysiu; vedėjai Rimantas Bagdzevičius ir Laūra Karnavičiūtė. Renginį transliavo LRT televizija ir, tikiuosi, jį bus galima surasti jos laidų archyve.
Kultūros naktis šiemet iš Muziejų nakties persikėlė į Valstybės dienos išvakares ir tapo puikia šios šventės uvertiūra. Tad jaunatviškas, išradingas įvairių menų festivalis, mano manymu, surado kur kas tinkamesnę vietą kalendoriuje, o naktį iš liepos 5-osios į 6-ąją nebūtinai kasmet turi lyti.

Valdovų rūmų atidarymo iškilmės taip pat buvo įspūdingai surežisuotos, pasitelkiant žirgus, renesansinius rūbus, anų laikų uniformomis aprengtus karius, ir nestokojo puikių menininkų pasirodymų. Nors organizatorių entuziazmas visada nevalingai linkęs tokius renginius ištęsti kuo ilgiau, man prie TV ekrano ceremonija neprailgo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė atkreipė dėmesį, kad Valdovų rūmų atidarymas sutampa su pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pradžia. Tačiau šiedu renginiai dėl skirtingų rengėjų požiūrių sunkiai būtų galėję susijungti į vieną be abipusių kokybės nuostolių. Rūmų direktoriaus Vydo Dolinsko veidas švytėjo pergalės džiaugsmu ir liudijo, kokia svarbi ši akimirka jam pačiam. Sena tiesa – dideliems darbams nepakanka vien finansavimo, reikia juos dirbančių žmonių tikėjimo, pasiaukojimo, entuziazmo. Tikėkimės, jo pakaks ir toliau plėtojant veiklą, derinant ją su modernios visuomenės poreikiais. Vienintelis dalykas, kuris, kaip tenka girdėti, daliai piliečių atrodo keistas, – tai rūmų vadovybės ketinimas šalia senųjų Valdovų rūmų statytojų Lietuvos valdovų įamžinti ir nuoseklų dabartinio projekto rėmėją Prezidentą ir premjerą Algirdą Mykolą Brazauską. Suprantamas entuziastų noras atsidėkoti žmogui, be kurio valingo sprendimo rūmai, ko gero, nebūtų iškilę, ir galbūt kurioje nors fasado vietoje galėtų būti pritvirtinta šį faktą primenanti lenta. Dabar, sugretinus tokias skirtingų epochų, skirtingo socialinio statuso asmenybes, vien tuo pagrindu, kad jos, turėdamos skirtingus tikslus, įsakė atlikti ir finansavo panašų veiksmą, rezultatas gali išeiti groteskiškas ir paliudyti ne dėkingumą bei pagarbą nusipelniusiam žmogui, o mūsų pačių požiūrio į demo­kratinę valstybės santvarką viduramžiškus rudimentus, kurie ne vienam atrodys juokingi. Tačiau gal tokio humoristinio efekto ir siekiama?
Kiti Valstybės dienos renginiai tiek Vilniuje, tiek kitose vietose parodė, kad ši šventė vis labiau įsitvirtina visuomenės sąmonėje, ir atidengė daugelio žmonių širdyse tebetvyrantį valstybės, kaip kultūros reiškinio, ilgesį. Valstybės funkcija saugoti žmonių bendruomenės gyvybinę erdvę, be abejo, silpnėja, jai jungiantis į kokias nors sąjungas. Tačiau prievolė puoselėti bendruomenės vertybes bei kultūrinį savitumą – kalbą, tradicijas, istorijos vaizdinius – lieka. Kita vertus, būtent bend­ruomenės kultūra patikimiausiai saugo valstybę. Lietuvos istorija liudija, kiek mums kainavo nepakankamas dėmesys nacionaliniam švietimui ir kultūrai pirmųjų Valdovų rūmų statybos ir ankstesniais laikais. Nebuvo laiku įsiklausyta, ką šneka ir dainuoja ši žemės artojų tauta. Jos valdovų ekspansijos tebuvo karinės. Mūsų tapatybės klausimai tebėra sudėtingi, neteikiantys vienareikšmiškų atsakymų.
Toks saugančios ir saugomos valstybės ilgesys skambėjo ir Tautiškoje giesmėje 21 valandą. Ją giedojau drauge su kaimynais Pavėsio gatvėje. Tiesą sakant, tai net ne gatvė, o akligatvis, kurio abiejose pusėse stovi po tris namus. Gerai, kad atgavus Nepriklausomybę jis nebuvo pervadintas nei į Dariaus ir Girėno, nei į Žalgirio, kaip siūlė ant tada dar neasfaltuotos jo dangos susirinkusios kaimynės. Nes šis pavadinimas irgi simboliškas: valstybė mums teikia pavėsį. Jeigu joje dar ne viskas gerai, tikėkime, mūsų ilgesys virs darbais ir ištaisys viską.