„Sunku visą dieną tik valgyti ir niekuo nesirūpinti. Ar ne todėl žmonės išrado azartinius žaidimus arba šachmatus?" –­ kažkada klausė Konfucijus. Šiais jo žodžiais nenoriu sumenkinti puikaus strateginio stalo žaidimo kariuomenės dalinius simbolizuojančiomis figūromis, o ir pats nesu geras žaidėjas. Tai mūšis be kraujo praliejimo, tobulai užvaldantis, priverčiantis „rūpintis" žaidėjus ir paprastai pasibaigiantis pergalingu kurios nors vienos pusės triumfu. Vis dėlto – tai tik mūšio imitacija, dirbtinai audrinanti protus ir, kaip dera žaidimui, neturinti tiesioginio ryšio su tikrove.
Pasidairius aplinkui, nesunku pastebėti, kad vyksta daugybė panašaus žaidimo į šį partijų. Be figūrų, be taisyklių, net be azarto, bet su aiškiu troškimu pakeisti pasaulį, tą kultūros, tad ir žiniasklaidos, kuriamą vaizdinį mūsų sąmonėse, ir taip laimėti valdžios bei pinigų. Kadangi figūrų nėra arba jos nuolat keičia kaukes, tai vienam, tai kitam asmeniui ar institucijai pasirodant scenoje ir vėl dingstant užkulisiuose, tai nėra ir aiškių taisyklių. Jas galima skolintis iš kitų azartinių ar net vaikiškų žaidimų, dažniausiai – kortų. Tad šachmatai praturtinami ne tik Pokerio, bet ir Melagio, ne tik Bridžo, bet ir Durniaus taisyklėmis.
Štai betylantis „skandalas" dėl slaptų pažymų paviešinimo, kuriose, man regis, nėra jokio apčiuopiamo turinio. Iš pirmo žvilgsnio, baltosiomis paėjo Saugumo departamentas, surašydamas pažymą apie tai, kad netrukus gali prasidėti dezinformuojančios atakos prieš Prezidentę, ir pasiųsdamas ją kam reikia. Tiesa, mes, žaidimo stebėtojai, nežinome, ar tai iš tikrųjų buvo pirmasis ėjimas, nematėme jokio paleidžiamo laikrodžio, o atakos ir be pažymos buvo prasidėjusios, pagaliau –­ niekada ir nenutrūkusios. Gal VSD tik atsakė juodosiomis, tas pažymas, kaip tikėjosi priešininkas, pavadinęs slaptomis, užuot paprasčiausiai paskelbęs visuomenei. Turbūt nepatikėsime, jog tai padaryta iš noro susireikšminti arba neatskleisti savo žmogaus priešo užnugaryje? Tai kodėl? Stokojant analitikų, ar atvirkščiai?
Šachmatuose paprastai laimi tas, kuris numato daugiau ėjimų į priekį už savo priešininką. Turbūt nebuvo sunku atspėti, kad teisėsaugos institucijos pradės ieškoti, kas paskleidė informaciją, pirmiausia tarp žurnalistų. Ieškos be ceremonijų, darys kratas, nes jos savo įgimtą taktiką jau atskleidė „tirdamos" rizikuoti gimdyti namuose linkusių žmonių „bylą". Nesunku, regis, buvo numatyti ir visiškai pateisinamą žurnalistų reakciją. Tik ar VSD tuos ėjimus numatė, ar kas nors kitas? Ar šie žygiai buvo padaryti iš susierzinimo, kad kažkas nepaiso grifų „slaptai"? Labai abejočiau. Sunkiau pateisinti tą turbūt irgi numatytą azartą, su kuriuo žiniasklaida įsitraukė į kažkieno žaidimą, pirmaisiais žinių sakiniais su patosu pranešinėdama, kas ir kaip, kalbindama pareigūnus, „tiriančius bylą" ir laikinai atidėjusius kovą su korupcija, į žaidimą įsitraukusius politikus. Negi taip tragiškai nebėra kuo rūpintis, kad visuomenei reikia brukti bevertes žaidimo fikcijas, puikiai suprantant, kad jos tik labai menkai susijusios su tikrosiomis žaidėjų vertėmis – valdžia ir pinigais, kurios irgi šiame žaidime tiesiogiai nedeklaruojamos. O tai, kas buvo deklaruojama, galėtų tikti nebent „muilo operos" scenarijui.
Nežinia, kuo partija baigsis, bet greičiausiai bus paaukotas koks pėstininkas, nukentės nekalti žmonės, kaip atsitiko „Snoro" banko istorijoje, o mes liksime vėl tarsi Alisos stebuklų šalyje – sulaukę laimingos pabaigos, gavę žaidimų, pamiršę duoną, bet nieko taip ir nesupratę. Nors žaidimas nesibaigė, laimėtojas jau aiškus, tik mums nežinomas – tai tas, kuris paėjo baltosiomis ir gavo progą pasišaipyti iš triukšmelį sukėlusių numatytų priešininko ėjimų. Greičiausiai jis ir liks tik nuspėjamas. Tiesa, dar nežinia, kokį vaizdinį žaidimas paliks žiūrovų širdyse ir protuose, juk dėl to ir tęsiasi endšpilis. Ar pasitvirtins žaidimo iniciatorių skaičiavimai? Praneš „Vilmorus".
Panašių partijų vyko, vyksta ir vyks. Dar nesibaigė Garliavos multisimultanas, turėjęs kur kas stipresnį emocinį simuliakrą ir tuo pritraukęs netikėtai didelį būrį žaidėjų. Vieniems jis buvo gyvybiškai svarbus, tad visai ne žaidimas, kiti pajuto pilietinę pareigą ginti nuskriaustuosius, treti – galimybę politiškai pasipelnyti. Vienoje lentų partiją laimėjusi lyderė, niekaip negali užbaigti žaidimo pačioje pirmojoje – turėjo sprukti į užsienį, palikusi iškovotas pozicijas. Turbūt ne dėl ant­ausio policininkui? Regis, žiūrovų širdys ir protai jau savo darbą padarė per Seimo rinkimus. Dabar pabaiga gyvybiškai svarbi tik žaidėjams. Susitapatinę su teigiamais šios „muilo operos" herojais žiūrovai liko it musę kandę.
Ne visi žaidėjai didmeistriai, ne visiems vienodai sekasi. Bet neretai partijų strategijos atrodo įmantresnės bei kūrybiškesnės už konceptualaus meno strategijas. Gal dėl to, kad vertės labiau apčiuopiamos, gal kad strategijos lengviau suprantamos, tad ir žiūrovų dėmesio susilaukia kur kas daugiau. Tačiau pastoviausias ir labiausiai nuspėjamas visų partijų partneris – tai žiniasklaida. Vedama savo kilnios misijos informuoti visuomenę ir nedeklaruojamo polinkio kelti ažiotažus ji tampa net nebe žaidėju (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kai kurios visuomenės informavimo priemonės jais lieka), o pačia žaidimo lenta iš juodų ir baltų kvadratėlių, kuriuose įgyvendinamos kažkieno strategijos.
Brutalūs teisėsaugos pareigūnų veiksmai prieš žurnalistus, o dar tokioje muilo burbulo „byloje", visada kelia pasipiktinimą. Tuo pat metu iš įvairių šalies kampelių pasiekia žinios apie vis aktyvesnę vietos valdžios kovą prieš regioninę žiniasklaidą. Ar tai susiję dalykai? Imu įtarti, kad ir intelektualus šachmatų žaidimas traukiasi iš apyvartos. Kas jį pakeis? Lošimas žymėtomis kortomis?