Kristina Sabaliauskaitė: „Romano adaptuoti politinėms realijoms nesiūlau“

× Marijus Gailius

Vaizduodama XVIII a. Rusiją lietuviškų šaknų turinčios carienės Jekaterinos I akimis rašytoja Kristina Sabaliauskaitė naujausiame romane „Petro imperatorė I“ aiškiai brėžia ribą tarp rusų ir lietuvių mentalitetų. Meninio teksto tikrovėje rusai vaizduojami kaip nuolat degtinę geriantys ir smurtaujantys barbarai, o bendroje valstybėje gyvenę lenkai ir lietuviai – kaip geras manieras ir gerą skonį turėję europiečiai. Autorė teigia netirštinusi šio kontrasto tyčia, mat tokius mūsų skirtumus liudija pirminiai šaltiniai. „Mums, vakariečiams, istorija yra magistrae vitae, kai totalitarinėse, rytietiškose kultūrose ji visuomet tėra valdžios tarnaitė“, – teigia ji.

Jos manymu, istorinė ir komporatyvistinė žiūra galėtų pamokyti, praplėsti ir lietuvių lituanistiką, nes „ji nusipelno ne stabų, o studijų“.

 

Roko Darulio nuotrauka
Roko Darulio nuotrauka

 


Būdamas ne mokslininkas iškart supratau, kad esu bejėgis patikrinti romane įvardijamus faktus. Kita vertus, skaityti malonumui – tai juk neužsiimti faktų analize, todėl teko pasiduoti, susitaikyti su teksto tiesa – lyg skaitant Umberto Eco. Kaip priimate savo skaitytojo nuolankumą?

Jūsų nuolankumas nėra konstanta, nes skaitytojai nesudaro vientisos masės – jie patys įvairiausi. Vieni, kaip sakote, yra nuolankūs, patenkantys į vidinę į kūrinio tikrovę be išankstinių nuostatų. Toks skaitytojas idealus. Užtat kiti, „Vikipedijoje“ perskaitę du straipsnelius, kaipmat puola polemizuoti.
Esu ne kartą minėjusi, kad stengiuosi dirbti kaip Umberto Eco ar Susan Sontang, kurie man ­– dideli autoritetai. Stengiuosi rašyti idėjų romanus apie mentalitetų istoriją, arba, kaip sako tą akademinę mokyklą sukūrę prancūzai, histoire des mentalités. Man labai patiko, kaip dirbo Umberto Eco, jungęs istorijos ir filosofijos mokslą su literatūra.
XVII–XVIII a. riba tarp mokslo ir meno dažnai buvo neregima. Manau, dabar prie to vis labiau grįžtama. Gediminas Urbonas per savo prezentaciją yra pasakojęs, ką jis, kaip profesorius, veikia Masačusetso technologijų institute – ten menininkas pasamdytas kaip vizionierius. Tai žavi ir inspiruoja. Garsusis prancūzų matematikas Cédricas Villani taip pat pabrėžia meno, muzikos įtaką savo teorijoms. Manau, netgi tikslieji mokslai, tokie kaip fizika ir matematika, be vaizduotės yra niekas.


Kartu mokslo ribų nepaisymas tampa ir terpe prietarams, ar ne? Žinome, kaip vaizduotės žaidimai nuveda prie plokščios Žemės konspiracijos arba klimato kaitos neigimo. Ir jūsų knygoje prietaringumas ryškus: Katerina daugybės likimo smūgių paaiškinti negali ir tiki priežastingumu.

Moksle veikia peer review principas, kuomet kokią nors teoriją arba hipotezę kolegos staigiai ima ginčyti ir tikrinti. Pastebėjau, kad šiandienėje Lietuvoje mokslininkai, tarpusavyje polemizuodami, vadovaujasi pagal nutylėjimą sutarta metodika.


Prisiminkime jūsų garsųjį, sakyčiau, intelektualinį stendapą pernai „Santaroje-Šviesoje“, per kurį Simoną Daukantą pavadinote caro aparatčiku. Daukantologai kaip Giedrius Subačius turbūt dar dabar tai sapnuoja košmaruose. Ar galima sakyti, kad tuomet pasielgėte įžūliai, kitaip įvertinote istorinę medžiagą?

Nebuvo ten absoliučiai jokio įžūlumo. Tai buvo bandymas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės naratyvą įvertinti pagal bajorų, LDK palikuonių, terpės refleksijas XIX amžiuje. Įvertinti ne vien iš tautinio atgimimo pozicijų, bet ir cituojant požiūrį žmonių, kurie dalyvavo sukilimuose, buvo tremiami ir turėjo savo viziją, kuri dabar visiškai oficialiojoje atmintyje nuslopinta. Juk aktyviai dalyvavo to meto spaudos polemikose, nerimavo, kad jie ir didelė istorijos dalis atmetami vien kalbiniu pagrindu. Man atrodo svarbu suteikti balsą vadovėlinės istorijos nutildytiesiems.
Apskritai lituanistika turi didelių problemų, ji pasidarė pernelyg hermetiška. Apsiribojusi lietuvių kalbos lauke ir atsisiejusi nuo istorijos lituanistika nesulaukia tarptautinės peer review polemikos, iš jos beveik išnykęs mokslui toks svarbus komparatyvistikos dėmuo. Tuomet regime, kaip kokiam nors tyrinėtojui nekritiškai susigyvenus su savo tyrinėjimo objektu, atsiranda įvairių mitų, o akivaizdžios tiriamojo objekto silpnybės netgi imamos pristatinėti kaip privalumai. Manau, kolegos užsienyje, jei ne kalbos barjerai, daug tokių faktų ir hipotezių verifikuotų. Juolab kad Lietuvos raštija tikrai unikali, dėl daugelio kultūrų įtakų ir praamžius siekiančios kalbos įdomi tarptautiniu mastu. Todėl mūsų lituanistika nusipelno ne stabų, o studijų.


Koks jūsų santykis su tyrinėjimo objektu? Manija, aistra, pašaukimas?

Pažinimas.

 

 


Kitaip sakant, smalsumas?

Toks azartiškas. Mokslininkas lyg archeologas įsitraukia į problemą tikėdamasis ką nors atrasti, bet niekada iki galo nežino, ką iš tikrųjų atkas – tai gali būti aukso monetų lobis, o gali būti ir aukų skeletai. Turbūt tuo ir skiriasi mokslininkas nuo propagandisto ir ideologo, kuris prie tyrinėjimo objekto artinasi su išankstine nuostata, iš karto žinodamas, ką nori patvirtinti.


Kai veikėja Katerina mirties patale retrospektyviai apmąsto savo praeitį, suveikia atpažinimo kodas: supranti, kad žmogus tiesiog taip veikia. Nors nuo aprašomos istorijos praėjo trys amžiai, tebesame tokios pačios būtybės, tik gyvenančios dėkingesnėmis sąlygomis. Turbūt jūsų romanai ir yra tokie populiarūs, kad skaitytojas gali artimai išgyventi anuos laikus?

Teko šia tema kalbėti su Martinu Pollacku, Olga Tokar­czuk, kurie irgi pabrėžė empatijos svarbą dirbant su istorine medžiaga. Jeigu nori atgaivinti personažą, turi įlįsti į jo kailį. „Stalino jaunystę“ parašęs biografas Simonas Sebagas Montefiore man yra sakęs, kad turėjo tarsi įsismelkti į Stalino smegenis, kad suprastų jo motyvus ir galėtų atskleisti kriminalinį jo mentalitetą. Nesistengiu šiuolaikinti savo personažų, tiesiog studijuodama jų biografijas kartais aptinku kokius nors dalykus, galbūt rezonuojančius su mūsų laikais, ir apie juos papasakoju.


Atkūrėte ne tik mentalitetą, bet ir veikėjų balsus. Pavyzdžiui, skaitant Aleksandro Menšikovo monologus jauti grubų sakinio ritmą. Iš kur perėmėte veikėjų kalbos registrus?

Jų balsai puikiai girdimi korespondencijoje. Pavyzdžiui, raštininkui padiktuotuose laiškuose vartojami tik Menšikovui būdingi keiksmažodžiai. Šiaip mes kiekvienas turime individualų kalbos registrą: mūsų rašytinė kalba, kaip ir balsas, yra su niekuo nesupainiojama.
Ir tą kalbą aš girdžiu kaip muziką.


Šiuo atveju domina moduliacijos tarp pasakotojos ir autorės. Pacituosiu ištrauką su ryškia retorine figūra: „Jauną, subrendusį vyrą gal tik rečiau pamatysi mūsų laikais – šituos suvalgo armija, retai grąžina... Jeigu grąžina – tai be rankos, be kojos, su kriukais arba kastyliais. Bet dažniausiai negrąžina, suvalgo.“ Tris kartus „grąžina“ šiuo atveju pakartoja Katerina ar Kristina?

Stengiuosi, kad mano balsas nedominuotų, vis dėlto autorinį tembrą pripažįstu. Tai ir daro autorių išskirtinį, savitą. Kartais tenka pakartoti žodį arba visą sakinį dėl ritmikos, muzikalumo. Tai kaip akordai. Šiuo atveju veikia ir daininga rusiška kalbėsena su pasikartojimais.


Detektyviniuose filmuose rodoma bylą tiriančio veikėjo schema – ant sienos iškabintos nuorodos ir įrodymai. Kokio dydžio jūsų schema? Arba juodraštis? Ar viskas veikia vien tarp neuronų jungčių?

Daug dirbu su vaizdiniais šaltiniais, todėl prieš akis visada turiu didžiulį mood boardą: tai herojų portretai, jiems priklausę daiktai, rūmai ir parkai, miestų planai, žemėlapiai, vietų nuotraukos. Ir dar daugybė normalių, darbinių, mokslinių užrašų. Kadangi daug judu, laikau vaizdus kompiuteryje – išklotinės tikrai nespausdinu. Nors šiaip kūrinio vizualizacija – tai galvoje vykstantis procesas.


Ar iš tikrųjų Katerina buvo tokia graži, kaip mano romano vyrai?

Ji buvo labai patraukli. Tačiau pirmieji portretai nutapyti jai jau tapus Petro I žmona, tai yra daugmaž po 10 bendro gyvenimo metų, po daugybės nėštumų ir praradimų. Pirmieji mus pasiekę Jekaterinos atvaizdai yra artėjančios prie trisdešimtmečio, jau pradedančios nužydėti. Kita vertus, grožio kanonai tuomet buvo kiti.


Netrūksta ir erotinio grožio: „(...) su juodais plaukais lig pat subinės (...).“ Arba: „(...) paskutinis vaizdas prieš palaimai sujaukiant protą yra jo judantys sėd­menys melsvai pilkšvoje mėnesienoje, su įdubimu per vidurį, tarsi širdies linkiu (...).“ Tokių detalių laiškuose ar dvaro knygose tikrai neradote. Iš kur inspiracija scenoms – iš „Dekamerono“ ar „pilkų atspalvių“ pornoliteratūros?

Nevadinčiau to pornografijos literatūra. Pornografijos industrija (įskaitant ir literatūrinę), mano nuomone, yra depsichologizuota, nuasmeninta, grįsta vien mechanika ir automatika, paprasčiausiais dirgikliais. Šis konkretus palyginimas man susisieja su autentiškais laiškais ant melsvo popieriaus, su adata išbadytomis širdimis, kuriuos miniu kitoje romano vietoje. Ir man atrodo, kad toje asociacijoje kaip tik yra daug herojės jausmo, asmeniškumo ir psichologijos.


Jaunystėje daug prievartos patyrusi Katerina iš nuolankios tarnaitės pamažu tampa emancipuota moterimi. Po skaudžių traumų ir gyvendama su despotišku valdovu, ji vis tiek sugeba mėgautis intymiu gyvenimu. Kaip save įtikinote, kad veikėjos metamorfozė yra psichologiškai pagrįsta?

Nenoriu užbėgti už akių pasakodama, kas bus antroje dalyje. Mes, gyvenantys, nežinome savo ateities – kartais jos geriau ir nežinoti. Tačiau rašydamas apie konkrečius istorinius asmenis tu, kaip visažinis pasakotojas, turi privilegiją žinoti, kuo baigsis jų biografija. Tai ir padeda užpildyti psichologinio portreto spragas. Pirmą kartą patekusi pas Petrą I ji nežinojo, kiek truks ryšys – už pirmąją naktį jis juk norėjo jai duoti pinigą. Neturėjo supratimo, kada carui ji nusibos ir bus išmesta kaip šiukšlė. Nežinojo, kad už jo ištekės ir pagimdys jam 12 vaikų. Šaltinių liudijimai parodo, kaip kinta jų santykių dinamika, ir tai leidžia atkurti psichologines spragas.


Galiausiai jų santykiai netikėtai tampa net romantiški. Ar užkariavimų istorija yra ir seksualinė istorija? Skaitydamas matai, kaip karo azartas papildo vyrišką libido arba kaip seksualinis apetitas tarytum gena kariauti.

Turbūt į klausimą geriau atsakytų profesionalūs antropologai. Tačiau priešų moterų prievartavimas, pasisavinimas ir apvaisinimas savo sėkla, kad priešas perimtų tavo kraują, neabejotinai yra kiekvieno karo sudėtinis dėmuo. Po miesto antpuolio išleisti adrenaliną nuožmiai prievartaujant irgi buvo įprasta. Apie tai iš esmės pradėta kalbėti tik po Antrojo pasaulinio karo.


Po Raudonosios armijos žygių. Pakalbėkime tada apie mūsų kaimyną. Pasakotoja stebisi: „(...) niekada dar nebuvau mačiusi šitiek girtų (...).“ Paskui Aleksand­ras sulaukia subtilios pajuokos prie europinio stalo bandydamas elgtis kaip „tikras lietuvis“, kurie „buvo mandagūs, jie buvo vaišingi, orūs ir puikių manierų“. Ar lietuvius ir rusus taip atskiriate dėl meninio kontrasto, ar iš tikrųjų mes jau tada buvome tokie skirtingi?

Viskas grįsta istoriniais šaltiniais. Meninį kontrastą pasiūlė pati istorinė medžiaga – pirmiausia vakariečių diplomatų, keliautojų aprašymai. Rusai savo manierų, kaip mušti žmoną pagal Domostrojaus instrukciją, nereflektavo, nes tokia buvo jų savastis. Tačiau pirmą kartą į Rusiją atvykusiems užsieniečiams tai krisdavo į akis. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad XVIII a. Amsterdame, kur nors šešėlinių rajonų gat­vėse, nebuvo girtuoklių, tačiau, dovanokite, girtos moterys be sijonų, kaip aprašyta to meto rusiškuose miestų sargybinių raportuose, gatvėse nesivoliojo. Pats Petras I prieš tokius papročius labai kovojo, nes pakeliavęs po Vakarų Europą pamatė, kad galima gyventi kitaip.


Pagal romaną, ir mes – vakariečiai.

Neabejotinai. Tiksliau, buvome.


Tai sovietai mus rimtai pagadino?

Visos okupacijos, jau nuo padalijimų, pas mus perkėlė imperijos administravimo, kartu totalitarizmo bei stačiokiškumo praktikas. Kiek man yra tekę dirbti su XVIII a. šaltiniais, jokių panašių dalykų neaptikau.


Keliose vietose paminite, kad Lietuva, rusų požiūrių, yra „nuo amžių rusiškos žemės“. Manote, didžiarusiškasis mitas toks senas?

Jau tada skverbdamiesi į kitas žemes, jie ėjo „išvaduoti“, jau tada Rusijos armija nusibelsdavo tūkstančius kilometrų nuo savo teritorijos. Ir jau tada „išvadavę“ pamiršdavo išeiti. Šitie faktai išsamiai ištyrinėti pačių rusų mokslininkų.


Taip romanas juolab rezonuoja su dabartimi.

Geriau nepasakysi už lenkų kilmės britų istoriką Adamą Zamoyskį: istorijos studijos tam ir skirtos, kad suprastume savo kilmę, pozicionuotume save dabartyje ir planuotume savo ateitį. Auksiniai žodžiai. Todėl mums, vakariečiams, istorija yra magistra vitae, gyvenimo mokytoja, kai totalitarinėse, rytietiškose kultūrose ji visuomet tėra valdžios tarnaitė.


Knyga jau labai patinka skaitytojams, bet ypač turėtų patikti Tėvynės Sąjungos rinkėjams. Romane Kristina Sabaliauskaitė tarytum papildo Vytautą Landsbergį, kuris dar gerokai prieš Krymą įspėjo Europos Parlamentą, nors mažai kas jo klausėsi: tu ruso saugokis, prisibijok.

Tikrai nerašau politinėms platformoms, juolab kad mano kūriniai vienas kitam turbūt politiškai prieštaringi – teko girdėti, kad „Silva rerum IV“ yra kone liberalizmo apoteozė. Pati tema kartais diktuoja kokias nors paraleles, sąsajas, tendencijas, bet aš nesiūlau literatūros kodo adaptuoti politinėms realijoms.


O tikitės vertimo į rusų kalbą?

Savęs to neklausiau. Ir vertėjo neturiu.


Kaži ar galėjo Petras I, kaip aprašyta Herkaus Kunčiaus satyroje „Lietuviškos apybraižos“, per priėmimą Rotušėje griebti Pacaitę už sėdynės ir gėjiškai vanotis Vilniaus pirtyje?

Dalyvavau šios knygos pristatyme Liubline. Kai išgirdau, kad Petras I įjojo į Vilnių vilkėdamas žydrą Preobražensko pulko uniformą, suklusau: ši uniforma iš tikrųjų buvo žalia, su raudonais rankogaliais. Žydras uniformas nešiojo švedai. Nežinau, ar tai autoriaus groteskas, ar jis Sankt Peterburgo muziejuje tiesiog matė jūros bangų spalvos Petro I uniformą, kuri iš tiesų yra per šimtmečius išblukusi žalia? Todėl Herkaus Kunčiaus tekstams nereikėtų taikyti istorinio tikslumo kriterijų, akivaizdu, kad jie – visai kito žanro.

Draugai