Redakcijos vedamuosiuose pastaruoju metu būta aštrių pasisakymų ir drąsių prisipažinimų. Panašiai elgsiuosi ir aš. Gerbiamieji kolegos ir skaitytojai –­ esu ne visai lietuvė. Tik pusiau... Tikriau, pusiau armėnė. Anokia čia sensacija mūsų kosmopolitiškame pasaulyje – tačiau turėdama lygiai pusę armėniško kraujo, visada suklūstu, kai išgirstu ką nors apie Armėniją ar Užkaukazės regioną. Šįkart „užkliuvau“ už linksmo ir kartu simptomiško popkultūros reiškinio – dainuojančių brolių Indigamo ir Echitramo dueto iš Azerbaidžano.
Tiesa, mano tautiečiai ir azerbaidžaniečiai vieni kitų, dėl visiems žinomų istorinių aplinkybių, švelniai tariant, nemėgsta. Kita vertus – priverstinis sovietinis internacionalinis bendrabūvis niveliavo daug senų nesutarimų ir skirtumų bei sukūrė naujus priešus, atskiroms tautoms prilipdė „protingų“ ir „kvailų“, „pažangių“ ir „atsilikusių“ įvaizdžius ir skatino kitas, ne mažiau agresyvias nacionalizmo, šovinizmo formas. Ko gero, tiek armėnai, šiandien tebedemonstruojantys lojalumą ir prieraišumą „didžiajam broliui“, tiek Azerbaidžanas, turtingas naftos išteklių, kuo puikiausiai galįs išsiversti be Rusijos pagalbos, Sovietų Sąjungoje turėjo daugmaž panašų statusą. Bepigu Lietuvai, kuri, kaip ir Latvija bei Estija, rusų akyse visada buvo moderni, vakarietiška „Pribaltika“. O kaukaziečiai, kaip žinia, buvo pravardžiuojami „čiurkomis“ ir „baranais“.
Ar šių tautų įvaizdį sugadino įkyrūs turgaus prekeiviai, pardavinėdavę arbūzus, persikus, vynuoges, melionus? Ne, čia, ko gero, turime reikalą su Claude’o Lévi-Strausso aprašytu „svetimo“ fenomenu, būdingu visoms epochoms ir civilizacijoms. Pagal antropologą išeitų, kad šiandien neretai vis dar elgiamės kaip pirmykščių bendruomenių atstovai, kurie kariaudavo su gretimo, tačiau visiškai nepažįstamo kaimo gyventojais, nes laikė juos svetimais – t. y. blogais. Ir nešvariais, nevalyvais – „beždžionėmis“, „glindomis“... Šiuo atveju, žinoma, veikia ir rasiniai, kultūriniai skirtumai – tamsus, neeuropietiškas gymis, kumpos nosys, „kvaila“, „juokinga“ kalba...
Sausio 31-osios naktį nuobodžiaudami prie TV ekrano, įsijungėme vieną Rusijos televizijos kanalą. Nenustebome: keli Kirkorovo „gabalai“, kažkokie apgailėtini rusiškai šūkčiojantys reperiai, „barbiškos“ merginos, dainuojančios „Abbos“ šlagerius, įsispraudusios į nepadoriai trumpus sijonukus, paskui – merginos be sijonukų, tik su triko ir pėdkelnėmis... O tarp šių grožybių į sceną netikėtai išlindo du juodbruvi vidutinio amžiaus vyrai.
Pasidarė įdomu – dainuojama laužyta rusų kalba su iki skausmo pažįstamu kaukazietišku – „turginiu“ akcentu. Dainuškos ritmas kiek primena repą, o vyrų įvaizdis –­ tobula sovietmečio reminiscencija – balti marškiniai, „kostiuminės“ kelnės „kantu“, pabrėžtinai tvarkingos šukuosenos, išpuoselėti juodi ūsiukai... Dainelės leitmotyvas –­ „staryj god, davaj do svidanija“. Publika juokėsi iki ašarų. Kaip nesijuoksi – prisiminkite kokį nors Dzeržinskio turgaus prekeivį, įkyriai siūlantį savo prekes: „Davaj, drug, pokupaj, chorošyj arbuz, sladkij...“ Ir visa tai sklinda iš „didžiosios“ scenos...
Pasiknaisioję internete, netrukus sužinojome visą brolių šlovės istoriją. Dabar jie – ne tik Azerbaidžano, bet ir plačiosios Rusijos žvaigždės. Indigamas ir Echtiramas – vestuvių dainininkai. Jie atsitiktinai išpopuliarėjo po to, kai vienose vestuvėse uždainavę rusiškai, įkėlė šį vaizdo įrašą į „YouTube’ą“. Internetinė sensacija netruko išplaukti į platesnius vandenis – dabar be brolių, sako, neapsieina nė viena rusų „popsinė“ laida, koncertas, humoro vakaras... Jų „temą“ improvizuoja ir Rusijos reperis Timoty, į tekstą įpynęs aštrių pastabų Kirkorovui. Garsūs atlikėjai baisiai susiriejo, taip dar labiau garsindami Indigamą ir Echtiramą...  
Beje, broliai – tikri liaudies tradicijų puoselėtojai, nes dainuoja meyhanas. „Jie dar 20-aisiais turėjo savo Tupacą Shakurą“, –­ šitaip apie buvusius socialistinio lagerio brolius – azerbaidžaniečius – pasakojo kažkokios Rusijos TV kanalo laidos vedėjas. Tradicinis Azerbaidžano liaudies dainuojamosios poezijos žanras – meyhana, šiek tiek primenantis linksmą repavimą, iki šiol čia tebėra labai populiarus. O sovietmečiu jis buvo draudžiamas. Matyt, kad ko nors negero valdžios adresu nepridainuotų pašėlę tiurkų genčių palikuonys...
Brolių „eilėse“ ironiškai apdainuojama jų pačių šlovė („ja poet mirovoj!“), giriami rusai („ruskij narod – mudryj narod“), nors čia pat pasigirsta ir sarkastiškų „nacionalinių“ gaidelių... O viename pasirodyme jie ironiškai klausia vienas kito: „Ja Indigam. A ty kto takoj?“
Iš pirmo žvilgsnio šis duetas – pigaus populiarumo besivaikantys klounai, siūlantys viešai išjuokti klaikią rusišką azerbaidžaniečių tartį, familiarų bendravimą. Tačiau minėtas vestuvių įrašas „YouTube“ verčia manyti kitaip. Čia, rodos, net iš kompiuterio monitoriaus sklinda grubi vyriška jėga, o patriarchalinės visuomenės įpročiai atrodo tokie gajūs (aštriais kupletais čia keičiasi tik vyrai). Vadinasi, sovietmetis nepaveikė jų mentaliteto. O išlikusi „senovinė“ visuomenės sankloda pasako ir šį tą daugiau –­ tegul čia nė nekvepia demokratija, bet užtat egzistuoja aiškios taisyklės, moralės normos, kurių stokoja tariamai civilizuotos kultūros. Jas peržengus Azerbaidžane, tau bus nedviprasmiškai pasiūlyta – „idi guliaj, do svidanija!“.
Tyčia ar ne, azerbaidžaniečiai čia pamina rusų kalbos leksiką ir gramatiką, ir drebia visiems tiesiai į veidą savo tikrąjį, natūralų nesuvaidintą „aš“.  Panašu, kad šiandien buvusios „broliškos“ tautos, net susitikusios popkultūros scenoje, tampa viena kitos veidrodžiu, kreivu atspindžiu. Kartais nebeaišku, kas yra atspindys, o kas jo šaltinis ir kuris iš jų atrodo prasčiau – tie, kurie juokina, ar besijuokiantieji...