Venecija yra adatos skylutė, per kurią bando pralįsti tautiniai ir komerciniai kupranugariai. Nei vieni, nei kiti netelpa pagal apibrėžimą. Geriausi yra tie, kurie netarnauja nei rinkai, nei valstybei. Neauklėja ir neperspėja. Į Vokietijos paviljoną suplūdę žmonės tampa stiklinio pastato turiniu. Metrą pakeltos stiklinės grindys – ir, atrodo, vaikštai po apsemtą Šv. Morkaus aikštę. Tuo metu, kai įžengiau į vidų, nieko nevyko. Kažkokie daiktai mėtėsi po grindimis...

Ši bienalė užaštrino matomo ir nematomo kontrastą. Kas matoma, o kas išnyksta iš regos lauko? Kodėl? Kieno ta visa reginti ir visa skaitanti akis?

Anne Imhof Vokietijos paviljone sukūrė „Faustą“ – ne spektaklį, net ne performansą ar skaitymą. Sakytum –­ Fausto dvasią, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Sukergė kūrinio dvasią su laiko dvasia – gavo dvasną, beveik dvėseną. Nes lėtai po paviljoną slankiojantys pusnuogiai žmonės labiau priminė zombius ar robotus nei gyvus padarus. Toks ir buvo sumanymas: atmestųjų, nužmogintųjų minia, kurią skalauja nedraugiškos Europos vandenys ir išspjauna kapitalizmo mašina – kaip nenaudingus, neefektingus, nefunkcionalius. Tarp tų sulėtintų performerių išsiskyrė menininkė ir modelė Eliza Douglas – A. Imhof sužadėtinė. Mūzos ir meilužės (kaip ir mūziai bei meilužiai) vis dažniau dalyvauja kolektyviniuose meno veiksmuose, ir nieko tai nestebina. Sužadėtinė, nuoga krūtine vedanti į stiklines barikadas, – nauja alegorinės figūros atmaina. Zombiškai slankiojanti, tvorą apžergusi mūza.

Žilvinas Landzbergas buvusiam Dariaus Mikšio paviljonui įstatė rrrrrrrrr...ragus. „R“ raidė kaip pradžia ir pabaiga, urzgianti ir dardanti, labirintiška struktūra. Kubas yra iššūkis intuityvistams – jame geriausia perlaidoti K. Malevičių, iškasus iš po pamaskvės daugiaaukščio laiptinės. Man labiausiai rūpėjo Marija –­ Ž. Landsbergas ją užtvėrė, bet neuždarė. Ji buvo ir nebuvo tuo pat metu. Šis jo meninis sprendimas man pasirodė tikrai geras, suteikiantis paviljonui papildomą dimensiją. Maria is present, perfrazuojant Marina Abramovič. Nors to iš karto nematyti. Marija tampa užkulisine veikėja – tai veikiausiai tinka anapusinei būčiai. Su tuo ir sveikinu Žilvina Landzbergą bei Lietuvos paviljoną. Kartu pratęstas ir Marijos parapaviljono darbo laikas, nors apie tai žino tik kelios aktyvistės iš „Cooltūrisčių“ gaujos ir saujelė „Literatūros ir meno“ skaitytojų.

Laima Kreivytė

Džiaugiuosi, kad turėjau užtektinai laiko aplankyti beveik visus bienalės paviljonus ir dalį šalutinių renginių. Skubantiems siūlyčiau daugiau laiko skirti pagrindinėms lokacijoms – Giardini ir Arsenale, kadangi mieste esantys nacio­naliniai paviljonai nepaliko pernelyg didelio įspūdžio. Tiesą sakant, Lietuvos paviljonas iš anksčiau minėtų turbūt patiko labiausiai. Jis papirko atvirumu, magiška aura ir archetipine kalba. Gan daug kitų šalių, atrodo, bienalę išnaudojo kaip turistinį stendą prisistatyti, mintimis nukeldamos į tautų mugę ar „Euroviziją“; tai iškart išprovokuodavo šiokią tokią atmetimo reakciją.

Giardini ir Arsenale įsikūrę paviljonai siūlė kur kas platesnį meno spektrą, pradedant nuo šviesos teatro (Danijos paviljonas; siūlyčiau keliaujantiems nepabūgti praleisti pusvalandžio aklinoje tamsoje), pelėsių (Italija, Izraelis) ir baigiant snobams senukams katarsį keliančiais blizgučiais (Venecijos paviljonas). Pagrindinės kuruotos parodos struktūra prilygo įtraukiančiai knygai. Kūrinių išdėstymu kuratorė konstravo gan aiškų naratyvą, kiekvienas „skyrius“ turėjo atskirą problematiką (politika, žmogaus įsikišimas į gamtą, seksualumas ir t. t.), tačiau labai džiugu, kad tos problemos veikiau buvo ašys, o ne įkyrūs užgožiantys nuogąstavimai.

Apibendrinant ši bienalė pasirodė labai įvairi. Daug įdomių darbų, labai daug ir neįdomių. Ar verta viską apvaikščioti ieškant katarsio, net jei nuo nuovargio linksta keliai? Tikrai taip.

Greta Skamaročiūtė