Laima Masytė. Liublianos knygų mugė ir balta chrizantema

Slovėnai mini 100-ąsias literatūros klasiko Ivano Cankaro mirties metines

Kai Liublianos prabangių parduotuvių vitrinų manekenai vilkosi juodus prašmatnius juodojo penktadienio drabužius, lapkričio 20–25 d. erdviuose Ivano Cankaro kultūros rūmuose (Cankarjev dom) nuo požeminių iki antžeminių aukštų vyko knygų mugė. Šiemet ant kiekvieno stendo neįkyrus ir gležnas jos simbolis – balta chrizantema (apie ją vėliau). Mugės šūkis: „Įėjimas laisvas, nusipirkite viena knyga daugiau!“ Tai bent rinkodara! O šiųmetė mugės viešnia – kaimyninė Vengrija. Ir tikrai pristatyta nemažai vertimų iš vengrų kalbos: nuo kulinarijos, literatūros klasikos iki šiuolaikinės poezijos ir slemo, detektyvų ir kelionių vadovo po nuostabųjį Budapeštą; atvyko gausus būrys autorių, profesorių ir šiaip turinčių ką papasakoti, o dar muzikantai su cimbolais ir be jų, šiuolaikinio šokio artistai, parodyta nemažai filmų (jau su bilietais), šiemet dėmesys fokusuotas į detektyvą... Pristatyti ir kitų šalių autoriai: lietuviams žinoma Marina Stepnova, turėjusi dalyvauti knygos „Lazario moterys“ vertimo pristatyme ir, deja, dėl šeiminių aplinkybių skubiai išvykusi (beje, išvakarėse interviu rašytoja minėjo, jog tokio susidomėjimo jos knyga kaip Lietuvoje dar niekur nebuvę); poetas iš Nepalo Yuyutsu Ramas Dasas Sharma, rašantis nepaliečių bei anglų kalbomis ir aktyviai važinėjantis po visą (daugiausia, žinoma, Vakarų) pasaulį; airių prozininkas, scenarijų autorius Roddy Doyle’as; Zacharas Prilepinas, Lietuvoje, regis, labiau žinomas dėl savo politinių pažiūrų (dėl jo dalyvavimo mugėje Ukrainos PEN centras suskubo Slovėnijos PEN centrui nusiųsti protestą) ir kt.

Pagrindinis mugės herojus, žinoma, buvo slovėnų klasikas, modernistas, (šiek tiek) poetas, prozininkas, dramaturgas, eseistas, vertėjas ir mąstytojas I. Cankaras (1876–1918). Apskritai, perfrazuojant žinomos dainos refreno žodžius, galima pasakyti, kad šiemet slovėnams I. Cankaro nebuvo per daug. Dvi ašinės I. Cankaro metų parodos: tris sezonus Liub­lianos miesto muziejuje vykstanti įdomiai, patraukliai ir stilingai suorganizuota paroda „Ivan Cankar“ ir I. Cankaro kultūros rūmuose – „Ivanas Cankaras ir Europa – tarp Šekspyro ir Kafkos“ bei daugybė visus metus vykstančių renginių renginėlių. Taip pat paminėtina 2018-aisiais išleista sidabrinė moneta su I. Cankaro atvaizdu ir parašu (jos kaina – 26–39 eurai, priklausomai nuo įdėklo). Mugėje galėjai rasti įvairių knygų apie rašytoją – nuo šiemet išleistos monumentalios biografijos (autorius Igoris Grdina) iki smagių komiksų (o jie buvusios Jugoslavijos šalyse itin populiarūs) – jei geidauji, ant jų atvarto maloni leidėja gali uždėti antspaudą (turbūt nereikia nė minėti, kas jame pavaizduotas), įdėmiau žiūrinėdamas stendus aptiksi ir su rašytojo gyvenimu bei kūryba susijusį stalo žaidimą visai šeimai arba kavos puodelį, simbolizuojantį chrestomatinę I. Cankaro novelę „Kavos puodelis“. Be abejo, kone kiekvienos leidyk­los stende puikavosi perleisti I. Cankaro kūriniai su įvadais, kurių autoriai pateikia šviežią, aktualų ir šiuolaikiškai iš naujo apmąstytą požiūrį į klasiko veikalus, pažiūras. Taip pat spektakliukai jo kūrybos motyvais mažiems ir dideliems, įvairios diskusijos.

Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka

I. Cankaras gimė XIX a. 8 dešimtmetyje, kai Habsburgų monarchiją ištiko sunkmetis. Rašytojo tėvas amatininkas, kaip ir dauguma kitų slovėnų (tais laikais dabartinės Slovėnijos žemės priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai), bankrutavo ir šeima visiškai nuskurdo, tad turbūt neatsitiktinai vargo ir socialinės neteisybės tema jo kūriniuose dažna. I. Cankaras studijavo ir nemažai metų dirbo Vienoje, iš kur labai kritiškai vertino tėvynėje vykstančius politinius, kultūrinius ir visuomeninius procesus, tai irgi atsispindi jo kūryboje. Rašytojas buvo visuomeniškai aktyvus, gebėjo įtaigiai kalbėti viešai, skaityti paskaitas (paprastai skirtas darbininkijai), mąstė apie visuomenę, individą ir savo, kaip menininko, vaidmenį. Jam itin rūpėjo, kiek kultūra prisideda ir veikia slovėnų tautos raidą, šią problemą jis suvokė kaip politinę: elitui kultūra neįdomi, o darbininkija apie ją nenutuokia. Nors į politikus žiūrėjo nepaprastai skeptiškai, pats mėgino juo tapti, prisidėjo prie socialdemokratų partijos. Paaiškėjus, kad politinė karjera nesusiklostys, apie garsiausią kūrinį „Bernas Jernėjus ir jo teisė“ (1907) rašytojas sakė: „Norėjau parašyti agitacinę rinkiminę brošiūrą, o išėjo geriausia mano apysaka.“ Tačiau I. Cankaro neįmanoma įtalpinti į aiškius ideologinius rėmus, per siaura būtų prilipdyti „socializmo“ etiketę, siejančią su konkrečiu Slovėnijos istoriniu laikotarpiu (1945–1991). Atsižvelgiant į rašytojo kūrybos ir pilietinės pozicijos visumą, darosi aišku, jog socialistinės jo pažiūros veikiau utopinės, o požiūris į socializmą pirmiausia grindžiamas idealizuota visuomenine etika, čia I. Cankaro pažiūros susisiekia su krikščioniškąja paskiro žmogaus, visuomeninio teisingumo etika, tad greta socialinių skaudulių, jo kūryboje esama ir religinių motyvų, temų.

Nenuostabu, kad I. Cankaras buvo aršiai puolamas ir kritikuojamas, nors iš tikrųjų buvo žmonių mėgstamas rašytojas, gyvendamas Liublianoje net turėjo „žvaigždės“ statusą: skaitytojai ateidavo pasižiūrėti, kaip jis kuria (dabar tame namelyje įkurtas Cankaro namai-muziejus). Kaip rašytojas, I. Cankaras uždirbdavo sąlyginai daug (jam buvo mokami didžiausi honorarai), mokėjo derėtis su leidėjais; jis yra pirmas slovėnų rašytojas, gyvenęs vien iš gaunamo už kūrybą atlygio – kūrė laikotarpiu, kai slovėnų kultūra, grožinės literatūros leidyba ir periodika turėjo tokią paklausą visuomenėje, kad tapo svarbiu ekonominiu veiksniu. Tačiau kaip dažnam menininkui nutinka, visą gyvenimą kentė nepriteklių, su pinigais nemokėjo elgtis.

Į lietuvių kalbą slovėnų klasiko kūrinių išversta itin nedaug: 1984 m. trumpi romanai „Varguolių gatvėje“, „Martinas Kačūras: idealisto gyvenimo aprašymas“ (vertė R. Klimovičienė) ir novelė „Šventoji komunija“ Jelenos Konickajos parengtoje knygoje „Skaitykime slovėniškai“ (2002).

O dabar – apie chrizantemą. 1910 m. atskira knyga išleista I. Cankaro esė „Balta chrizantema“, kurioje rašytojas suveda sąskaitas su konservatyvia kritika, priekaištaujančia jam už pesimizmą, idėjų stoką, kartojimąsi; šmaikščiai ir humoristiškai, pasakodamas anekdotinius nutikimus, pasitelkdamas parabolę kūrėjas įtvirtina savo tiesą ir požiūrį į literatūrą, meną, jo svarbą visuomeniniame ir visos tautos gyvenime.

 

Draugai