Gatvėse už šventyklos sienų tibetiečiai vis gula ir stoja sudėję delnus, panirę į save. Tibetietės moterys vis dar dėvi tradicinį tibetiečių tautinį kostiumą, išmargintą horizontaliais rudų, kaštoninių, žalių spalvų dryžiais, nesvarbu, ar eitų į gatvę atlikti kasdienės namų ruošos, ar melstųsi, sukdamos maldos ratus ir eidamos pagal laikrodžio rodyklę Lasos senamiesčiu. Senosios Lasos krautuvėse parduodami tibetietiškų audinių rietimai, tibetietės čia būriuojasi, prisidėdamos audinį prie krūtinės derina spalvą ir raštą – ir tik paskui perka.

Laisvės trūkumas, nuolatinis sekimas, okupantų spaudimas Lasoje juntamas kiekvieną akimirką. Kariuomenės mažiau tik atvirame kelyje, bet tik iki kito kontrolės posto. Tibetas yra okupuota šalis, o tibetiečiai – pavergta tauta. Jokia propaganda ar apdaila to nepaslėpsi. Okupacijos poveikis ryškus –­ tibetiečiai beviltiškai persekioja turistus ir brukte brukdami maldų vėliavėles ar maldų malūnėlius menkina savo religijos šventenybes. Siūlydami prekes (kai kurios dabar gaminamos Kinijos fabrikuose) ar imdami pinigus iš turistų, kad su jais nusifotografuotų, tampa savo pačių parodijomis. Turistus persekiojantys tibetiečiai spinduliuoja tautos beviltiškumą, tautos, kuriai gresia mirtinas pavojus netekti tapatybės, išdidumo. Nors Tibete tibetiečių yra beveik dvigubai daugiau nei kinų, savo pačių šalyje jie traktuojami tautine mažuma. Esu skaičiusi tibetiečių, kurie pabėgo per Indijos kalnus ir atvyko į Jungtines Valstijas, prisiminimus: net turintiems mokslinius laipsnius tibetiečiams neleidžiama dirbti pagal profesiją. Daugiausia, ko tibetietis gali tikėtis savo šalyje, yra turistų vadovo darbas.

Būdama Tibete dažnai pagaunu save galvojančią apie tuos vienerius metus, praleistus sovietų okupuotoje Lietuvoje devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvau studentė. Deja, kaip ir sovietų okupuotoje Lietuvoje, čia dalis tibetiečių įniko į alkoholį. Yra ir tokių, kurie persiėmė pavergtųjų arogancija. Esu susidūrusi su tokiu elgesiu ir anksčiau –­ senoje Sovietų Sąjungoje. Viešbutyje, kuriame mes buvome apsistoję naktį prieš išvykdami į Everestą, mums davė ankstyvus pusryčius. Valgykloje mums, užsieniečiams, buvo išdėlioti padėklai su garuojančiu maistu – vakarietiški ir kiniški patiekalai. Nedaug mūsiškių norėjo valgyti. Tibetietis, viešbučio tarnautojas, įsitaisė šalia maisto ir be paliovos rūkė ypač dvokiančią kinišką cigaretę. Jis su panieka nužvelgdavo kiekvieną, kuris prieidavo prie maisto, ir išsišiepdavo mėgaudamasis paties skleidžiamu dvoku. Tai tik vienas iš pavyzdžių: nepagrįstas, graudžiai niekingas, tam, kad suerzintų turistus, bet vis dėlto beprasmis.

Klausimas, kybantis ore visur, kur bebūtum: ar Tibetas kada nors vėl bus nepriklausomas? (...)

Daug kur tikima, kad Kinija niekada neatsisakys teisės į Tibetą dėl jo gausių gamtinių išteklių. Tačiau pastaraisiais metais kinai aptiko naują aukso kasyklą – turizmą. Kinijos vyriausybė sumetė, kad užuot griovusi budistų vienuolynus ir naikinusi Indijos bei Tibeto budistų mokymą, gali padaryti daug didesnės žalos ir pagraužti kultūrą iš vidaus, paversdama juos pelninga turistine atrakcija, įviliodama tibetiečių tautą ir pačius vienuolius į pamišėliškas pasipelnymo ir gobšumo pinkles. Dabar tradicinius budistų disputus, kuriuose jauni tibetiečių vienuoliai, apsirengę kaštonų spalvos apdarais, šventyklų kiemuose gvildena doktrinas, turistai gali atvirai stebėti ir filmuoti. Tai vyksta kasdien. Kiek šis brovimasis veikia jaunųjų vienuolių mokymą? Dabar jie ne tik tarpusavyje diskutuoja, bet dar ir vaidina turistams. Klausiu savęs, kaip turistų ordos, kiekvieną dieną žygiuojančios per vienuolynus, keičia religinę aplinką, paversdamos ją dar viena pasaulietine pramoga. O gal turistų buvimas vienuolynuose – dar viena pakantumo, atkaklaus tikėjimo pamoka tibetiečių vienuoliams?

(...)

Nepaisant visa apimančios nuostabos, kad nusišypsojo laimė aplankyti Tibetą, neduoda ramybės jausmas, kad esu tibetietiškame Disneilende, Tibete, kuris reklamuojamas kinų ir Vakarų turistams. Tačiau visuose vienuolynuose, kuriuose lankomės, vienuoliai reaguoja ramiai, toliau tęsia savo ritualus, šypsosi, palikdami vienus laisvai klajoti...

(...)

Artėjant vakarui atvykstame į Everesto bazinę stovyklą. Tai mūsų pergalės akimirka, mūsų kelionės šviesulys. Glėbesčiuojamės, juokiamės, fotogra­fuojamės, švytėdami vėjavaikiškai le­kia­me kalno link. Mums pasisekė. Mes viena iš tų nedaugelio grupių, kuri pamatė saulės nušviestą Everesto viršūnę. Mes taip pat pamatome, kaip ant Everesto nusileidžia saulė: trumpas rožinis spindėjimo akimirksnis – ir ji pranyksta.

Nakčiai sulendam į tradicinę tibetietišką palapinę iš veltos jako vilnos, išmargintos ryškiais baltais tibetietiškais ženklais. Čia praleidžiame naktį gerdami juodą arbatą, išvirtą ant plačios tibetietiškos krosnelės, ir stumiame laiką iki aušros pasakodami istorijas.

Tą naktį stovykloje mane įveikia kalnų liga – krečia šaltis, nors esu užsiklojusi ožkena. (...) Grįždami iš Everesto dar aplankome kelis vienuolynus. Vėjas juose gainioja pinigų šūsnis. Niekas tų pinigų neliečia. Tai paliktos aukos. Atrodo, kad pinigai vienuoliams neturi jokios reikšmės. Jie mėtosi ant grindų, po kojomis, verčiasi per šventų statulų kraštus, ant takų. Niekas negaudo pustomų ar į griovį nublokštų popierinių banknotų, jie nugrimzta į purvą.

Sustoju vienoje menėje ir klausausi dviejų jaunų vienuolių, progiesmiu giedančių sanskrito kalba. Grubių bruožų darbininkas įžengia į šventovę dulkėtais darbiniais batais ir nešvariais drabužiais. Jis vienuoliams kažką sako mandarinų kalba. Greičiausiai paprašė užmokėti jam už darbą, nes vienas vienuolis atsistoja, išpeša du 100 juanių vertės banknotus iš šventos statulos delno ir paduoda darbininkui.

Už Palcho vienuolyno Gjangdzėje sena tibetietė sėdi ir raižo vaizdus ant skalūno plokštelių. Ji vaizdus spalvina taip, kad ryškios spalvos išsiskiria pilkame akmens fone. Paveikslai išdėlioti ant kortų staliuko. Išsirenku vieną plokštelę su vaizdu, kurį mačiau ne tik ant vienuolyno, bet ir ant Senosios Lasos sienų. Jame pavaizduotas dramblys, ant nugaros nešantis bezdžionę. Ant beždžionės galvos sėdi triušis, ant triušio peties tupi paukštis. Klausiu Lotsės, ką simbolizuoja šis vaizdas.

– Tai reiškia, kad ir kokie skirtingi žmonės būtų, visi turėtume būti draugai, – sako Lotsė. Kurį laiką jis tyli, o tada priduria: – Kaip ir jūsų grupėje. Jūs skirtingų rasių ir amžiaus ir atvykot iš skirtingų šalių, bet jūs visi –­ draugai.

Kitą dieną į Lasą grįžtame per atšiaurų kraštovaizdį – Tibetas toks. Pas­kutinį vakarą, prieš išsiskirstydami į skirtingus žemynus ir gyvenimus, visi kartu vaikštome po Senają Lasą. Čia stebiu, kaip vaikai prasimano įdomių žaidimų. Jie vieną ant kitos sukrauna plytas; suriša virvele kėdes, pasistato tvirtovę; vaikosi vienas kitą siauromis vingiuotomis gatvelėmis. Jų žaidimai primena mano vaikystę, kai dar nebuvo interneto, vaikystę, praleistą lakstant lauke su penkiais broliais ir seserimis bei kaimynų vaikais... (...)

Nuklystam iki Potalos rūmų – Oliveris nori nufotografuoti naktį apšviestus rūmus. Kol Oliveris rūpestingai stato trikojį ir fotoaparatą, mes nusprendžiame, kad norime nusifotografuoti visi kartu. Už kelių metrų stovi įtariai mus stebintis uniformuotas kinas sargybinis. Oliveris prieina prie jo ir klausia, ar mūsų nenufotografuotų. Jis sutinka. Mes vaipomės priešais fotoaparatą provokuodami sargybinį išspausti šypseną. Tuoj pat iš šalia esančios būdelės išdygsta jo prievaizdas ir kažką jam sako. Abu nustypčioja šalin. Matyt, nelengva būti okupantu okupuotoje šalyje.

Kitą dieną skrisdama iš Lasos į Pekiną virš atšiaurių Tibeto kalnagūbrių „China Daily“ laikraštyje perskaitau straipsnį, kurio antraštė patraukia akį: „Tibetiečiai gimę gyventi aukštai: ką rodo tyrimai“. Straipsnis prasideda taip: „Tibetiečiai gali gyventi aukštai kalnuose dėl ypatingo geno, paveldėto iš paslaptingos, dabar jau išmirusios žmonių giminės šakos...“ Iš pradžių pagalvoju: jie juokauja? Kažkokia kinų propaganda? Bet straipsnis paimtas iš gerą reputaciją turinčio šaltinio – Pary­žiaus „Agence France-Presse“. Toliau straipsnyje rašoma, kad „šiandienės tibetiečių etninės grupės protėviai įgijo esminį geno variantą, reguliuojantį deguonies kiekį kraujyje, kai maišėsi su vadinamąja Denisovo žmonių rūšimi“. (Denisovo žmonės yra neandertaliečių amžininkai.) Straipsnio pabaigoje tvirtinama, kad „prieš išnykdami kaip atskira šaka Denisovo žmonės sumišo su homo sapiens, palikdami bruožus, kurie išliko žmonių DNR iki šių dienų“. Tyrimo medžiagoje, kurią paskelbė mokslinis žurnalas „Nature“, Kinijos ir Jungtinių Valstijų mokslininkai palygino 40 tibetiečių ir 40 hanių grupės narių genomus. Straipsnyje daroma išvada, kad „tibetiečių genų kode yra užsislėpęs neįprastas genas, vadinamas EPAS1, reguliuojantis hemoglobino susidarymą, molekulę, kuri išnešioja deguonį kraujyje“... Šis genas apsaugo nuo sveikatos sutrikimų, kuriuos sukelia mažas deguonies kiekis, kai žmonės persikelia gyventi į vietoves aukščiau nei 4 tūkst. metrų virš jūros lygio. Lasa yra 4 tūkst. metrų aukštyje virš jūros lygio –­ tai aukščiausiai esantis didmiestis pasaulyje. Taigi gal kinai tiesiog negalės išgyventi Tibete?

Mūsų lėktuvas skrenda pro Everestą, kai kalnas išnyra iš už debesų uždangos, dar kartą parodydamas visą savo sniegu apkloto veido didybę. (...) Prisimenu tibetiečius, gyvenančius pakelėse pastatytose palapinėse, iš akmenų suręstose laikinose buveinėse, žmones, gyvenančius už modernumo, globalizacijos ribų, bet ne tokius, kai mes, užsieniečiai, sujaukiame jų gyvenimus savo reikmėmis ir nereikšmingomis dovanomis, šokolado plytelėmis ar keliomis numestomis monetomis. Viliuosi, kad šis akmens amžiaus genas išsaugos jų pasaulį nesugadintą, kai likusi pasaulio dalis beprotiškai puls į globalią, užterštą, postmodernią megapolių realybę, ignoruojančią žmogaus logiką.

Vis dėlto iš senos moteriškės Gjangdzėje nusipirkau tą skalūno plokštelę. Ji su manimi, po sėdyne, rankinėje, kurią leidžiama įsinešti į lėktuvą, dabar skrendantį pro Everestą: debesys dar labiau prasisklaido ir visiškai apnuogina viršūnę kaip lotoso žiedą parodydami visą šio kalno ledinį grožį.

Parsivežu šią skalūno plokštelę į Honkongą ir pasidedu matomiausioje knygų lentynos vietoje. Kiekvieną dieną, kai išeinu pro duris, leidžiuosi į metro ir susilieju su anonimine minia, laviruoju tarp beveik miegančių žmonių, užliūliuotų kone iki nesąmoningumo būsenos, prisijungusių prie savų prietaisų, mąstau apie kartu ant dramblio nugaros keliaujančių skirtingų draugų vaizdą. Tas vaizdas man primena retas akimirkas, atsitiktines mano kelionių pakelėse užsimezgusias draugystes. (...) Ištapyta skalūno plokštelė padeda man neužmiršti, kad visa nesantaika, kad keturiasdešimt vienas karas, kariaujamas mūsų planetoje šią akimirką, nėra vienintelis kelias ir kad dažnai brangiausios išmoktos gyvenimo pamokos yra tos, kurias mes nešamės su savimi iš nesibaigiančios praeities į besiskubinančią ateitį.

Iš anglų kalbos vertė Dalia Smelstoriūtė