Laimantas Jonušys. Apie siūlomą kalbos anarchiją

Kilus triukšmui dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininko skyrimo, viešojoje erdvėje pasipylė svarstymų ir apie pačios komisijos vaidmenį. Žinoma, ir vėl kalbėta, kad tokios institucijos apskritai nereikia.

Didelis VLKK priešininkų šurmulys, skundai dėl „kalbos policijos“, „sovietinio reguliavimo“ ir pan. kviečia išlukštenti tokių aiškinimų glaustą esmę. O ji paprasta: viešojoje erdvėje turi būti leidžiama nepaisyti kalbos normų ir taisyklių. Tai anarchistinis požiūris, nors jo reiškėjai save laiko ne anarchistais, o liberalais arba net konservatoriais. Ne tik kalbėti, bet ir rašyti tebus leista visiems kaip kas nori. Logiška tąsa turėtų būti leidimas nepaisyti ir rašybos bei skyrybos taisyklių.

Skleidžiami prasimanymai, kad kitose šalyse kalbos norminimo ir priežiūros institucijų nėra. Jų iš tikrųjų nėra Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Bet, visų pirma, kaip tik anglų kalba skverbiasi į kitas kalbas, o ne atvirkščiai. Antra, tose šalyse gerai veikia savireguliacija. Ir viešieji asmenys (pvz., politikai), ir žiniasklaida sąmoningai laikosi kalbos normų. Kai kurios solidesnės žiniasklai­dos priemonės turi gana griežtas vidines taisykles ir jos grindžiamos ne saviveikla, o kalbininkų aiškinimais. Didelę paklausą turi plačiajai visuomenei skirtos kalbos stiliaus knygos, kuriose aiškinamos paplitusios būdingos klaidos ir taisyklinga vartosena.

Tai, kad pas mus tokia savireguliacija neveikia, rodo vienas ryškus dabartinis pavyzdys: šiuo metu internetinė žiniasklaida iš tiesų palikta savo kalbos valiai, ir rezultatas prastas ‒ jokioje rimtesnėje anglakalbėje žiniasklaidoje tokios klaidų gausos nerasime.

Kalbos anarchijos šalininkai aiškina, kad dėl griežto kalbos reguliavimo dauguma žmonių jaučiasi nebemokantys lietuviškai kalbėti. Taip, tobulai kalbą (ne tik lietuvių) mažai kas moka, bet tobulybės niekas neprašo – prašo kalbėti be daugybės paprastų klaidų. Esą žmogus kasdienybėje kalba laisvai, bet matydamas prieš save mikrofoną sutrinka ir bijo suklysti. Na, dažniausiai tai nė velnio nebijo, o jeigu bijo, pasižiūrėkime iš kitos pusės. Tarkime, į televizijos laidą pakviestas žmogus apsirengia bet kaip, o atsidūręs prieš kamerą susizgrimba: gal man reikėjo kitaip apsirengti.

Bėda ta, kad daugybė dažniau ar rečiau viešojoje erdvėje besireiškiančių žmonių mano, kad kalba yra tarsi buitinis chaosas – ja rūpintis, jos suvokti nereikia, ji plaukia savaime ir bet kaip. Minėtųjų anglakalbių (o ir daugelio kitų) šalių bent jau sąmoningesnė, labiau išsilavinusi visuomenės dalis taip nemano.

Nes jeigu esu sąmoningas, tai turėčiau suvokti ne tik savo kalbėjimo turinį, bet ir formą. Suvokti, kad ši forma susijusi su kalbos normomis. Bet jeigu nesu sąmoningas, tai galiu beždžioniauti, t. y. nesusimąstydamas prikaišioti anglų arba rusų kalbos kopijų ir sakyti, pvz., taip: „Šiai dienai (arba net šiandien dienai) padėtis yra tokia, o dešimt mėnesių atgal (arba dešimt metų atgal) buvo kitokia.“

Aišku, būtų nyku, jeigu visur visi stengtųsi kalbėti taisyklingai. Juk ne tik „Dviračio žiniose“, bet ir įvairiuose šou normalu įterpti žargono, laisvai pablevyzgoti. Tačiau reikia suvokti, kad esama prestižinės kalbos sričių, viena iš jų – visa rimtoji informacinė erdvė. Juk ir liberalai pripažįsta, kad visuomenė daugeliu atžvilgiu turi gyventi pagal įstatymus ir formalizuotas taisykles (pvz., eismo). O informacinėje erdvėje kažkodėl leistina kalbinė anarchija... Jeigu ne, tai reikia kokio nors bendro sutarimo ir institucijos, kuri tą sutarimą formalizuotų ir įtvirtintų. Jeigu sakote, kad normina ir tvarko netinkamai, per griežtai, tai kritikuokite ir siūlykite savo sprendimus, užuot netyčia piršę mintį, kad tvarkos motina – anarchija.

Siekti taisyklingos lietuvių kalbos reikia ne dėl to, kad jai gresia išnykimas. Turėtumėm būti sąmoningi ir kultūringi – neteršti ne tik gamtos bei visos savo aplinkos, bet ir kalbos. O dabar kalbinės anarchijos šalininkai (regis, netyčia) kaip tik skatina jau ir taip išplitusį neraštingumą bei kalbinį nevalyvumą.
Atsižvelgti į kritiką sveika. Manau, ilgą laiką buvo norminama per griežtai, lietuvių kalba per daug gryninama. Pastaraisiais metais VLKK renkasi liberalesnį kelią. Pripažinta, kad galima vartoti ir boilerį, ir parkingą, ir kaladę, ir kapišoną, ir pikniką, ir daug kitų žodžių.

Dažnai nepasidomėjus ir neišmanant piktinamasi tokiu reguliavimu ir tokiais vartosenos draudimais, kurių nė nebuvo – buvo tik kai kurių kalbininkų nuomonė arba VLKK rekomendacija rinktis kurį nors iš leidžiamų variantų. Iki soties prisišaipyta dėl kulinarijos žodžių ‒ „daugiaryžio“, „kruopainių“ ir kitų terminų, – nors iš tiesų niekada nebuvo draudžiami nei „rizotas“, nei „kuskusas“, nei „blynai“, nei „cepelinai“, nei „kugelis“.

Įdomus kazusas atsitiko, kai šiemet Valstybinė kalbos inspekcija paskelbė radusi klaidų į geriausių grožinės literatūros knygų sąrašus įtrauktuose leidiniuose. Ypač tarp rašytojų nuvilnijo dideli pasipiktinimo raibuliai: kaip drįstama kištis į kūrybą, gniaužti rašytojo saviraišką ir t. t. Kai Rašytojų sąjungoje buvo surengtas rašytojų susitikimas su inspekcijos atstovais ir šie pateikė tų klaidų sąrašą (korektiškai nuslėpdami, kuriose knygose tai rasta), paaiškėjo, kad ten, deja, tėra paprasčiausios klaidos (taip pat ir skyrybos), kad nesirengiama drausti žargono ar kitų saviraiškos ypatybių. Buvo aptikti tik šašai, kurie niekaip nepadeda nei šiurkščios kalbos autentiškumui, nei rašytojo talentui, nei siekiui perteikti kokias nors savitas nenormines kalbos ypatybes. Rašytojams pabrukus uodegą teko pripažinti, kad tokių šiukšlelių tekstuose būti neturėtų.

Pasaulis gražus įvairove, taip pat ir kalbų. Mokėti svetimų kalbų naudinga ir tuo, kad galima geriau suvokti savo kalbos savitumą, užuot nesąmoningai niveliavus tą savitumą beždžioniavimu, pvz., sakant „užsidėjau striukę, batus“. Lietuvių kalba turi skirtingus reikšmės atspalvius tarp „galvoti“ ir „manyti“, tarp „dėvėti“ ir „vilkėti“, turi parankų priešdėlį nebe-. Turi žodžių, kurių atitikmenų populiarioji anglų ir kai kurios kitos kalbos stokoja: „suneštinis“, „kraštietis“, „lakinti“, „privengti“, „vėlė“, „prasmegti“, „pakaruoklis“ ir t. t. Turi ir minėtus „apsivilkti“, „užsimauti“, „apsiauti“, „atversti“ (knygą), „atsimerkti“, „išsižioti“ (kai kitomis kalbomis sakoma „atidaryti akis“ ir pan.).

Kuo gi tai susiję su kalbos priežiūra? Tuo, kad visų pirma skatina sąmoningą požiūrį į mūsų kalbą, jos galimybių suvokimą ir tai, kad kalbos anarchija ne turtina, o dažnai niveliuoja. Kartais sakoma, kad žmogus yra kalbantis gyvūnas. Tikėkimės, jog ne toks, kuris nebando suvokti, kaip pats kalba.

Monika Šlančauskaitė. "Abėcėlė"

Draugai