Laimantas Jonušys. Už tiesą po tiesos

„Atgauti tiesą propagandos laikais“ – tokia buvo Lvove vykusio PEN kongreso tema. Tad, suprantama, pranešimuose bei diskusijose vis skambėjo žodis post-truth, kritikos teko ir Vladimirui Putinui, ir Donaldui Trumpui. Jau atidarymo kalboje tarptautinio PEN klubo prezidentė Jennifer Clement teigė, kad „Rusijos valstybinė propaganda ne tik klaidino pasaulį, bet ir suskaldė Ukrainos visuomenę“.

Kongresas vyko Ukrainoje, todėl daug dėmesio buvo skirta šios šalies bėdoms, kilusioms dėl Rusijos agresijos. Kadangi tarptautinis PEN klubas iš principo vengia politizavimo, nes visų pirma yra kūrybos ir žodžio laisvę ginanti organizacija, kalbėta ne apie valstybių tarpusavio santykius, o apie žodžio laisvės suvaržymus, mažumų padėtį, persekiojamus žurnalistus, rašytojus, žmogaus teisių gynimo aktyvistus. Tokių Rusijos okupuotame Kryme nemažai. Kaip tik ten buvo suimtas kino režisierius Olegas Sencovas, išvežtas į Rusiją ir nuteistas kalėti 20 metų už „terorizmą“ – neva jis su kitais planavo sprogdinti Lenino paminklus ir panašiai.

O. Sencovui kongrese pirmą dieną skirtas vadinamasis „Tuščias krėslas“ –­ tradiciškai tris dienas tuščio krėslo simboliu paminimi tie, kurie dėl patirtų persekiojimų negali laisvai dalyvauti renginiuose. Kitą dieną šitaip paminėtos dvi sirų aktyvistės – aštuoniolikmetė Tal al-Mallouhi, areštuota ir nuteista dar prieš pilietinį karą, ir Razan Zaitoureh, pagrobta 2011 m. Sacharovo bei Politkovskajos premijų laureatė, kurios likimas nežinomas. Trečiosios dienos tuščias krėslas skirtas Pavelui Šeremetui, pernai Kijeve nužudytam baltarusių, rusų ir ukrainiečių žurnalistui.

Kongrese priimta rezoliucijų, smerkiančių žodžio laisvės suvaržymus, persekiojimus už opozicinę veik­lą, rašytojų, tinklaraštininkų ir žurnalistų terorizavimą. Jau ne pirmą kartą akcentuojama bloga padėtis Kinijoje, Rusijoje, Vietname, Venesueloje, Erit­rėjoje. Priminta, jog užpernai po Kvebeke vykusio PEN kongreso keli Etiopijos atstovai pasiliko Kanadoje, nes jau buvo persekiojami tėvynėje. Pastaruoju metu represijų keliu pasuko Turkijos valdžia: „Nuo 2016 m. liepos uždaryta per 180 žinia­sklaidos priemonių ir 30 leidyklų, apie 10 000 žurnalistų neteko darbo. Dabar kalinami ne mažiau kaip 175 žurnalistai, rašytojai ir žiniasklaidos darbuotojai – Turkija tapo didžiausiu pasaulyje žurnalistų kalėjimu.“

Akivaizdu, pastaruoju metu ne tik Turkijoje ir Rusijoje, bet ir kitur neįtinkantiems žurnalistams valdžia vis dažniau klijuoja terorizmo rėmėjų etiketę – tai patogus apynasris žodžio laisvei. Tačiau nemanykime, kad Europos Sąjungos šalyse viskas gerai. Nors kong­resas vyko dar prieš ispanų policijos smurtą per Katalonijos referendumą, Ispanijos atžvilgiu priimta gana griežta rezoliucija, kurią pasiūlė Baskų, Katalonų ir Galisų PEN centrai.

Rezoliucijoje dėl žodžio laisvės padėties Lenkijoje pabrėžiama, kad dabartinė valdžia uzurpavo visuomeninę žinia­sklaidą, minimi ir kiti aspektai: „Nušalinti Antrojo pasaulinio karo muziejaus Gdanske direktorius ir mokslinės tarybos nariai už tai, kad pateikė oficialaus pasakojimo neatitinkančią karo ir genocido traktuotę; Vroclave Lenkų teatras apkaltintas propaguojantis pornografiją spektaklyje pagal Nobelio premijos laureatės Elfriede’s Jelinek kūrinį; imtasi žingsnių iš mokyklų programos pašalinti kai kuriuos literatūros kūrinius, pvz., Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo poeziją.“ Šią rezoliuciją pasiūlė Šveicarijos italų ir retoromanų PEN centras. Tarp projekto rėmėjų buvo ir Lenkų PEN centras. O štai Vengrų PEN centro atstovė nepritarė kai kuriems panašios Vengrijai skirtos rezoliucijos teiginiams – ji tvirtino, kad Geor­ge’o Soroso fondo remiamas Vidurio Europos universitetas nebus uždarytas. Tiesa, rezoliucijoje to ir nesakoma, tik minimi prieš šią įstaigą nukreipti valdžios veiksmai. Pateikiamas ir kitas pavyzdys: „2017 m. birželį Vengrijos parlamentas patvirtino įstatymo projektą T/14967 „Dėl organizacijų, gaunančių paramą iš užsienio, skaidrumo“. Naujasis įstatymas įpareigoja nevyriausybines organizacijas, gaunančias daugiau negu 7,2 mln. Veng­rijos forintų (apie 24 tūkst. eurų), persiregistruoti kaip „užsienio remiamos organizacijos“ ir šitaip prisistatyti kiek­vienoje publikacijoje.“

Į Meksikos ir Indijos valdžią kreiptasi raginant užkirsti kelią žurnalistų žudymui ir persekiojimui. Taip pat priimta bendro pobūdžio rezoliucijų dėl žodžio laisvės ribojimo šventvagystę draudžiančiais įstatymais, mirties bausmės taikymo. Rezoliucijos projektas dėl neapykantos kalbos (hate speech) sukėlė daug diskusijų, nes priartėja prie žodžio laisvės ribojimo teritorijos. Galiausiai nutarta, kad pozicija tokiu svarbiu klausimu turėtų būti bendra, todėl nuspręsta pasitenkinti memorandumu.

Kaip visada panašiuose renginiuose, kasdien kamuota daug iškentusi anglų kalba. Ką padarysi – daugumai dalyvių ji nėra gimtoji. Nors kai kurie angliškai kalba be kliūčių, pavyzdžiui, skandinavai.

Rusijos agresijos šešėlyje

„Čia, Ukrainoje, 83-iajame PEN kong­rese, diskutuoti tokiais klausimais kaip cenzūra ir propaganda mūsų susirinko daugiau kaip 200 – tuo metu prieš šią šalį nepaliaujamai vykdoma Rusijos agresija, lydima Kremliaus griaunamojo informacinio karo. Propagandinės pusiau tiesos ir gryno melo gausa dar kartą parodo, kad tiesa yra pirmoji karo auka. Narsūs žmonės, išdrįsę pranešinėti kritiškai Rusijos politiką nušviečiančius faktus, neretai patiria skaudžių pasekmių.“
Taip atvirai kalbama ne rezoliucijoje, o pareiškime, kurį pasirašė 11 PEN narių rašytojų – tarptautinio PEN prezidentė J. Clement, Ukrainos PEN prezidentas Mykola Riabčiukas, Andrejus Kurkovas, Svetlana Aleksijevič, Yannas Martelis, Elif Şafak, Margaret Atwood, Arthuras Goldenas ir kiti.

Tačiau kritikuota ir Ukrainos politika: „Mums taip pat kelia susirūpinimą, kad rea­guodama į Rusijos agresiją Ukrainos valdžia kartais pernelyg riboja žodžio laisvę. Manome, jog užkertant kelią priešingoms nuomonėms, kad ir labai atgrasioms, ribojama žodžio laisvė ir sudaromas pavojingas precedentas. Galimybė laisvai ieškoti informacijos, ją gauti ir perteikti prisideda prie saugumo, laisvės ir veda į teisingesnę bei laisvesnę visuomenę.“

Kaip žinome, tam tikri apribojimai Ukrainoje teisinami tuo, kad prieš valstybę vykdoma karinė agresija. Bet plika akimi matosi, jog Ukrainoje žodžio laisvės ir pliuralizmo gerokai daugiau negu Rusijoje – Lvove televizijos žiūrėjau nedaug, bet spėjau pamatyti, kaip „nelegalas“ Michailas Saakašvilis postringauja apie Ukrainos suklestėjimo galimybes tuo pat metu vanodamas dabartinį prezidentą, o politikų diskusijoje kaunasi du nesutaikomų pažiūrų parlamento nariai. Ir visa tai ‒ tiesioginiame eteryje.

Rusijoje kitaip. Deja, pastaraisiais metais susikompromitavo ir Rusijos PEN cent­ras, vis labiau pritardamas Kremliaus pozicijai. Tai sukėlė dalies jo narių pasipriešinimą. Konfliktas dar paaštrėjo, kai praėjusių metų pabaigoje PEN centro vadovybė ir dauguma narių nepritarė laiškui, raginančiam paleisti iš kalėjimo minėtąjį O. Sencovą. Galiausiai šį laišką pasirašė 64 nariai (iš maždaug 400). Iš PEN centro pasitraukė Levas Rubinšteinas, Borisas Akuninas, Svetlana Aleksijevič ir kai kurie kiti. Jau anksčiau Rusų PEN centrą paliko Liudmila Ulickaja, Vladimiras Voinovičius, Viktoras Šenderovičius. Iš viso pasitraukė apie 80 narių, dalis jų įkūrė asociaciją „Laisvas žodis“ ‒ Lvove svečio teisėmis dalyvavo jo atstovas Sergejus Parchomenka.

Peterburgo PEN centro kurti nereikėjo – jis jau anksčiau turėjo savarankiško juridinio asmens statusą, o šiame kongrese buvo priimtas į tarptautinį PEN kaip atsvara diskredituotam Rusijos PEN centrui. Trečiąją kongreso dieną pasirodęs Rusijos PEN centro atstovas trumpoje kalbelėje su niekuo nepolemizavo, tik prašė tarptautinio PEN jų „neapleisti“.

Priimta ir daugiau naujų narių, pavyzdžiui, Kubos PEN centras Havanoje, nors paviešintas į kongresą negalėjusių atvykti Kubiečių PEN centro tremtyje laiškas, kuriame teigiama, kad Kuboje leidžiama tik tokia kultūrinė veikla, kuri atitinka valdžios interesus. Todėl PEN centro įkūrimas Havanoje „tik padėtų įteisinti savo žmones puolančią valdžią, o tokia institucija prieštarautų pačiai tarptautinio PEN esmei“. Kongrese nutarta, jog kol kas naujasis PEN centras užsiimtų tik „literatūrine veikla“.

Mieste vyko kiti PEN klubo organizuoti renginiai. Lvovo nacionaliniame Ivano Franko universitete surengtos trys diskusijos apie padėtį Kinijoje, Rusijoje ir JAV prezidentaujant D. Trumpui. Diskusijoje kalbėjęs rašytojas Paulas Austeris pabrėžė 45-ojo prezidento (sakė nenorįs minėti jo pavardės, tad vadinąs „Number 45“) maniją komentuoti žinia­sklaidą ir priminė jo posakį: „Spauda – liaudies priešė.“

Autoriaus nuotrauka

*

Istorinių Lvovo įdomybių gyvybingoje paskaitoje pateikė iš Londono pakviestas tarptautinės teisės autoritetas, 16 knygų autorius Philippe’as Sandsas, šiame mieste turintis giminės šaknų. Per nacistinės Vokietijos okupaciją dalis Lenkijos (su Krokuva) ir Galicija (su Lvovu) priklausė vadinamajai Generalinei Gubernijai, kuriai vadovavo Hansas Frankas, vėliau Niurnbergo tribunole nuteistas mirti kaip karo nusikaltėlis. 1942 m. vasarą H. Frankas apsilankė Lvove. „Jis pasakė kalbą jums gerai pažįstamoje vietoje, – universitete kreipėsi į auditoriją P. Sandsas, – nes čia dabar sėdite.“ Generalgubernatorius iš esmės paskelbė nuosprendį vietos žydams ir netrukus imtasi juos masiškai žudyti. Šitaip žuvo dalis P. Sandso senelio šeimos, taip pat artimi tarptautinės teisės žinovų Raphaelio Lemkino ir Herscho Lauterpachto giminaičiai. Likimo ironija lėmė, kad pastarieji du, iš pradžių šios sąsajos nežinodami (ir vienas kito nepažinodami, nors abu skirtingais laikotarpiais studijavo Lvovo universitete), dalyvavo Niurnbergo procese kaltintojų pusėje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, R. Lemkinas iš Varšuvos pasitraukė į gimtąjį kraštą dabartinėje Gardino srityje, o vėliau, vos išvengęs nacių gniaužtų, per Lietuvą išvyko į Švediją, paskui į JAV. Būtent jis karo laikotarpiu į vartoseną įvedė terminą genocidas.

Britų žurnalistas ir politikos apžvalgininkas Davidas Patrikarakas pranešime „Faktai, fikcijos ir politika epochoje po tiesos“ pasakojo apie rusų jaunuolio Vitalijaus patirtį. Tris mėnesius „trolių fabrike“ Peterburge dirbęs Vitalijus nusprendė pasitraukti ir atskleisti darbo užkulisius. Pirmame aukšte dirbantys žurnalistai iškraipo žinių pranešimus ir juos platina; antrame aukšte darbuojamasi socialiniuose tinkluose; trečiame aukšte tinklaraštininkai rašo, pavyzdžiui, kaip gera gyventi Rusijoje ir bloga rusams Ukrainoje; ketvirtame aukšte kurpiami anoniminiai interneto straipsnių komentarai. Pasak D. Patrikarako, socialiniai tinklai, užuot vieniję žmones, tik skaldo ir kiršina.

*

Lvovas – gyvybingas, laisvos dvasios miestas. Vakarais senamiestyje ūžia kavinės, gatvėse daug žmonių. Visa tai tarp vaizdingos architektūros, bet daug ir apsilaupiusių, nutriušusių sienų, – juk miestas neturtingas.

„Vikipedija“ informuoja, kad 1931 m. ukrainiečiai sudarė 16 proc. Lvovo gyventojų, o 2001 m. – 88 proc. Miestas toks ukrainietiškas, kad rusiškai čia beveik niekas nekalba. Paklausi rusiškai, atsako ukrainietiškai. Ir neatrodo, kad tai daro principingai idėjiškai, – matyt, jiems natūralu, gal tikisi, kad vis tiek supras.

Knygynuose nėra Rusijoje išleistų knygų – rusiškų knygų yra, bet jos išleistos Ukrainoje. O individualūs knygų pardavėjai prekiauja viskuo: išdėsto prekes po atviru dangumi, simboliškai tinkamoje vietoje – skverelyje, kuriame dominuoja didžiulė juoda sovietmečiu pastatyta spaudos pradininko Ivano Fiodorovo statula su knyga rankoje.

Šiaip ar taip, PEN kongresui tai buvo geras miestas.