Lankant rašytojų memorialinius muziejus: Nida, Skruzdynės g. 17

Jau įsibėgėjusiame rašytojų memorialinių muziejų cikle (lankėmės V. Mykolaičio-Putino, V. Krėvės-Mickevičiaus, Vaižganto, Balio Sruogos namuose) šįkart pristatome ne visai tipišką atvejį – viena, tai ne Lietuvos rašytojas, kita, šiame memorialiniame muziejuje nėra nei išlikusio, nei atkurto interjero (kambarių apstatymo). Bet, kaip sako muziejaus vadovė, svarbiausia – pats namas. Taigi svečiuojamės Thomo Manno namelyje. Apie šio Nobelio premijos laureato įsikūrimą Nidoje, muziejaus steigimo peripetijas ir šiandieninę situaciją pasakoja muziejaus direktorė VITALIJA-TERESĖ JONUŠIENĖ.

Thomas Mannas Nidoje

1929-ųjų Nobelio premijos laureatas įsikuria Nidoje

Thomo Manno pažintis su Neringa prasidėjo 1929-ųjų vasaros pabaigoje. Tuomet Rašytojas atostogavo Raušiuose (Rauschen, dabar Svetlogorskas), ten užbaigė „Marijų ir burtininką“, bet, kaip pats sakė, „biurgeriškas kurortas“ jam nepatiko. Tuomet nusprendė apsilankyti Kuršių nerijoje. Paskutinę rugpjūčio savaitę atvyko į Nidą, apsistojo Blodės viešbutyje, čia praleido savaitę. Tuo metu viešbučio savininkas buvo Blodės žentas, Ernstas Mollenhaueris. Įsivaizduoju, kad šis dailininkas ekspresionistas, vienas aktyviausių Nidos menininkų kolonijos dalyvių, sugebėjo Thomui Mannui puikiai parodyti Kuršių neriją – rašytojas vaikščiojo kopose, buvo nuvežtas ir briedžių pasižiūrėti (tai buvo tradicinė to meto ekskursija), tad jis po savaitės savo dienoraštyje –­ jame viską fiksuodavo – užrašė: „Mes kaip Biblijoje nusprendėme čia pasistatyti namelį. “ Buvo parinkta ši vieta ant Uošvės kalno, nuošali, dar neapgyvendinta, neapželdinta. Jau rudenį rašytojas – neapsieita be Mollenhauerio tarpininkavimo –­ iš Lietuvos Miškų valdybos išsinuomojo sklypą 99-iems metams. Jam buvo rekomenduotas architektas H. Reissmannas, Nidoje suprojektavęs jau ne vieną pastatą (taip pat daug visuomeninių pastatų Klaipėdoje; šis architektas, po I-ojo pasaulinio karo Vokietijoje baigęs studijas, dėl kilusios didelės infliacijos neturėjo darbo, atsitiktinai laikraštyje pamatęs skelbimą, kad Memeliui reikalingas architektas, čia atvyko ir šiam kraštui paskyrė didžiąją savo kūrybinio gyvenimo dalį). Tuo metu Thomui Mannui rūpėjo turėti vasarnamį; turėtą Bavarijoje, netoli Miuncheno jis jau buvo pardavęs po I-ojo pasaulinio karo. Be to, sakėsi neįsivaizduojąs vasaros be Baltijos jūros, prie kurios (Liubeke) buvo gimęs. Čia įkurti vasarnamį jį paskatino ir tai, kad gamtovaizdis priminęs Viduržemio jūros pakrantes. Tuomet jis rašė „Juozapą ir jo brolius“, tad šiam kontekstui tiko pirmapradė gamta, tą pirmapradiškumą jis pabrėžė savo esė „Mano vasarnamis“ (skaitytoje 1931 12 01 Rotary klubo susirinkime Miunchene): „Mano žodžiai neįstengs jums perteikti savito tos žemės primityvumo ir žavesio.“* Nida tuo metu, lyginant su kurortais Krantu (Cranz, dabar Zelenogradskas), Raušiais, net ir su Juodkrante, buvo grynas kaimas. Man įdomu dar tai, kad Th. Mannas pažymėjo norėjęs nusilenkti užmirštam Rytprūsių kraštui – buvo 1929-ieji, Klaipėdos kraštas jau priklausė Lietuvai... 1929-aisiais jis kaip tik gavo Nobelio premiją ir dalį jos paskyrė šio vasarnamio statybai. Žiemą buvo suprojektuotas pastatas, visa organizacinė našta teko rašytojo žmonai Katiai Mann. Su architektu intensyviai susirašinėta, sakyta: laiškais pastatytas namas. Pagrindiniai architektui kelti reikalavimai: namas turi būti funkcionalus, turi tilpti visa šeima (Mannai turėjo šešis vaikus); tad ir išplanavimas labai racionalus, kambariai nedideli, ir jų, palyginti, daug –­ numatyta, kad kiekvienas šeimos narys turi turėti atskirą kambarį. Be to –­ darbo kambarys, svetainė, kambarys tarnaitei, kuri atvažiuodavo kartu su savo sūneliu, dar ir svečiams. Sutarta, kad namas bus ne prašmatnus, o etnografinio stiliaus. Žinoma, buvo svarbu ir „civilizacijos“ patogumai. Greta namo pastatytas hidrantas, tad Mannų šeima turėjo vandenį. Bet 1929-aisiais Nidoje dar nebuvo elektros. Elisabeth Mann prisiminė, kaip jiems gyvenant tą savaitę Blodės viešbutyje jai patikę sėdėti prie spingsulių, o kai atvykus 1930-aisiais buvo elektra, jai, vaikui, dingusi romantika. Greit įvestas ir telefono ryšys. Taigi 1930 metų liepos 16-ą Thomas Mannas su šeima pirmąkart atvyko į savo vasarnamį Nidoje. Jau viskas buvo įrengta –­ architektas suprojektavo baldus, viskas buvo kuklu. Elisabeth Mann prisimena, kad miegamuosiuose buvo tik tai, kas būtiniausia: lova, spintelė, prausyklė. Įdomu, kad visi kambariai nudažyti skirtingomis spalvomis. Tai pažymėjo ir prancūzų žurnalistė, spėjusi atkeliauti ir apžiūrėti namą dar prieš atsikraustant Mannų šeimai. Mannų kelionė iš Miuncheno truko beveik dvi paras: traukiniu iki Berlyno, ten pernakvojus – į Karaliaučių, tada į Krantą  ir iš Kranto atplaukta garlaiviu. Žinoma, prieplauka prisirinko pilna žmonių, Mannas buvo tuo nelabai patenkintas, dienoraštyje parašė: „Tikra liaudies šventė...“ Kai fotografai jo paprašė darkart nusifotografuoti, jis tai padarė labai demonstratyviai. Tada skubiai sėdo į karietą, jį lydėjo Reissmannas, atkeliavęs iš Klaipėdos –­ jam, žinoma, buvo labai svarbu sužinoti Thomo Manno įvertinimą. Neseniai buvo praūžusi audra, architektas bijojo, kad ji nebūtų nuplėšusi vasarnamio stogo.  Bet viskas buvo gerai. O atvykęs rašytojas dienoraštyje pažymėjo: „Atrodo, kad visąlaik čia būčiau buvęs...“ Vasarnamis jam taip patikęs, kad savo „Užburtą kalną“ dedikavo Reissmannui. Deja, 1932-ųjų vasara buvo paskutinė, kurią Thomas Mannas praleido Nidoje. Architektas dar po karo jam primindavo tą vasarnamį, bet rašytojas čia niekad nebesugrįžo. Taigi Nidoje praleistos trys intensyvios Thomo Manno vasaros; atvykimas visad buvo derinamas prie vaikų atostogų. Thomas Mannas ir čia turėjo savo griežtą dienotvarkę: iš ryto darbas, apie pietus – prie jūros, popietinis laikas irgi saviems reikalams, po to kelios valandos būdavo skiriamos susitikimams, žurnalistams priimti, o vakarai –­ muzikai. Šeima buvo atsivežusi daug plokštelių, turėjo radiją, abu jaunesnieji vaikai grojo smuikais...

* Esė vertė Antanas Gailius.


Parengė Astrida Petraitytė

Pabaiga kitame numeryje