Laura Quercioli Mincer – Romoje gyvenanti rašytoja, profesorė, vertėja, lenkų ir žydų literatūros bei kultūros tyrinėtoja, daugelio studijų ir straipsnių apie Italijos ir Lenkijos žydų istoriją autorė. Tarp naujausių Quercioli Mincer knygų – „Išlikusiųjų tėvynės: pokario žydų literatūra Italijoje ir Lenkijoje“ bei „Kalėjimas buvo mano namai. Kalėjimų istorija lenkų literatūroje“.

Knygos ištraukos

 

Adolfo Hitlerio kvietimas Diuseldorfo monstrui

Kam teko matyti šį filmą bent kartą gyvenime, niekada nepamirš to veido. Nerimastingas, išpiltas prakaito, su vaikiškais ir kartu šiurpą keliančiais veido bruožais. Žmogysta, su kuriuo šlykštu tapatintis, su kuriuo neįmanoma nesitapatinti. Narve įkalinto gyvulio veidas, tačiau tai gyvulys, gebantis atskirti gėrį nuo blogio ir suvokiantis pasirinkęs blogį. Tai Peterio Lorre’s veidas filme „M – Diuseldorfo monstras“ (1930).

P. Lorre, tikrasis vardas László Loewensteinas, gimė 1904 m. Ružomberoke, tuometėje Austrijos ir Vengrijos imperijoje. Nors senelis iš tėvo pusės buvo rabino padėjėjas, László tėvai buvo visiškai asimiliavęsi žydai, ir aktorius menkai tenutuokė apie judaizmo tradicijas. Kiek vėliau Vienos miesto registre aktorius įsirašys kaip „agnostikas“. Sostinėje László susirado pelningą bankininko darbą, tačiau gan greit aistra teatrui nugalėjo nuolatinės darbo vietos ir oraus atlyginimo siūlomus privalumus. Aistra neišblėso net ir sunkiausiais skurdo metais, kai László rengdavo pasirodymus kabarete mainais už puodelį kavos ar sumuštinį. Tiesa ta, kad tokį asimiliuotą žydą, kaip jis, turėjo stipriai traukti kultūrinis ir literatūrinis ano meto Vienos gyvenimas, kurio protagonistai buvo būtent asimiliavęsi žydai, tokie kaip jis. Peteris-László leido laiką kavinėse prie to paties staliuko su Franzu Werfeliu ar Billiu Wilderiu, susidraugavo su Karlu Krausu. Nuo Vienos kabaretų iki vokiškojo Bertoldo Brechto teatro kelias buvo trumpas. László tobulai įkūnijo jam patikėtą vaidmenį spektaklyje „Žmogus yra žmogus“ apie trapią individų moralinę savimonę. Brechtas mėgo keistus tipus keistais veidais, jam patiko dviprasmiškas László vaidinimo ir veikiausiai gyvenimo būdas, vidurio nesilaikymas ir gebėjimas vaizduotis komiškam ir groteskiškam, apniukusiam ir švytinčiam, infantiliam ir rafinuotam. László gyvenimą vis dėlto aukštyn kojomis apvertė pažintis su režisieriumi Fri­tzu Langu, vienu reikšmingiausių vokiškojo ekspresionizmo meistrų kine. Langas, gal kiek apsėstas raidės „M“, jau buvo spėjęs pagarsėti kitais dviem darbais – „Daktaras Mabuzė“ (1922) ir „Metropolis“ (1927), taip pat nagrinėjusiais blogio temą. Režisierius, tik pamatęs Lorrę, iškart nutarė būtent jam skirti pagrindinį vaidmenį būsimame savo filme. Jis tapo pirmuoju Lango įgarsintu filmu ir didžiausia kūrybine sėkme. O Lorre atmena visaip bandęs išsisukti nuo siūlomo vaidmens: „Su tokiu veidu kaip maniškis argi galėjau svajoti apie karjerą kine?“ Tačiau Langas, kuriam gerokai įgriso įprasti raumeningi ir plačiapečiai nusikaltėliai juodomis akimis, iš karto atpažino Peteryje tai, ko ieškojo, – „savotišką neigiamą Supermeną“1. Filmas „M“ rėmėsi realiais juodosios kronikos įvykiais, anuomet giliai sukrėtusiais Vokietiją, bet galiausiai virto kraupia blogio galios irstančioje socialinėje sistemoje alegorija. Savotiškas visuomenės, kurią šis blogis vos po kelerių metų parblokš ir praris, veidrodis. Filmas iškart sulaukė stulbinamo pasisekimo, o drauge publika ėmė tapatinti Lorrę su jo įkūnytu personažu. Neaišku, ar, nors ir nedaugeliui žinoma, žydiška Lorre’s kilmė prisidėjo ištrinant atstumą tarp aktoriaus ir personažo. Dar keisčiau tai, kad pats Lorre neretai tapatinosi su šiurpinančiu personažu. „Buvau žudikas, – kalbėjo apie save, –­ tačiau drauge buvau ir dieninių spektak­lių stabas.“

Hitleriui paėmus valdžią, Lorre nusprendė palikti Vokietiją ir pasitraukti į JAV. Į aktoriaus išvykimą nacių propagandos skyrius žiūrėjo nepalankiai, nebuvo malonu iškart netekti pasaulinio garso žvaigždės. Regis, pats Hitleris asmeniškai spaudė aktorių pasilikti. Lorre pasakoja, jog susikrovęs lagaminus ir spausdamas rankoje bilietą į Ameriką pasiuntęs fiureriui telegramą: „Apgailestauju, bet Vokietija pernelyg ankšta, kad joje tilptų du tokio masto nusikaltėliai kaip aš ir tu.“²

Nežinia, ar šis anekdotas, aktoriaus paverstas tikru mitu, kurio jis nesiliovė kartojęs net mirties patale, atitiko tiesą. Neabejotina, kad Vokietijai ir pasauliui būtų gerokai labiau pasisekę, jei tėvynėje būtų likęs ne Linco dažytojas, o liguistas „M“ raide paženklintas žudikas.

 

Vilniaus Ger Cedekas

Hebrajų kalboje prozelitas vadinamas Ger Cedeku – „teisinguoju svetimšaliu“ arba teisybės ieškančiu svetimšaliu. Išties atsivertimas į judaizmą kartais yra toks nelengvas kelias, kad jo galą prieiti gali tik gilaus pašaukimo ir tiesos jausmo vedamas žmogus. Ir dažnai, kaip toliau matysime, šiame kelyje slypi pavojai ir netikėtumai. Tai, ką dabar skaitysite, yra legenda apie Valentiną Potockį, užsitarnavusį Ger Cedeko pravardę tikrąja žodžio prasme. Potockiai buvo viena įtakingiausių to meto lenkų ir lietuvių konfederacijos kilmingųjų giminių. Vieno žymiausių šios giminės atžalų, ko gero, būta Jano Potockio, gyvenusio XVIII a. ir XIX a. sandūroje, neprilygstamo fantastinio romano „Rankraštis, rastas Saragosoje“ autoriaus.

Mūsų pasakojami įvykiai nutiko Vilniuje pirmaisiais XVIII a. dešimtmečiais. Gyveno kartą kunigaikštis Potockis, turėjęs sūnų vardu Valentinas. Tai buvo išvaizdus, jautrus ir gilia išmone pasižymėjęs jaunuolis. Tėvas nutarė išsiųsti sūnų mokytis į Paryžių, išminčių ir rašytojų miestą. Čia jaunuolis vieną dieną netyčia išvydęs žmogų, kurio tėvas kunigaikštis tikrai nebūtų linkėjęs sutikti. Greta vienos užeigos stovėjusioje palapinėje jaunasis kunigaikštis pamatė įsijautusį senolį, linguojantį virš didelės knygos, kurios puslapiai buvo išmarginti paslaptingais rašmenimis. Susidomėjęs Valentinas paklausė senolio, ką šis skaitąs, ir šis atsakęs taip intriguojančiai ir paslaptingai, kad jaunuolis puolęs maldauti priimti jį savo mokiniu. Senolio, kaip jau turbūt supratote, būta žydo, mokslo žmogaus, o anos didelės knygos – Talmudo. Praėjus dvejiems studijų metams Valentinas buvo tikras, kad katalikybė, kurios dvasia jis buvo išauklėtas, nepajėgi numaldyti tiesos ir absoliuto pažinimo troškulio. Tad apsisprendė vykti į Amsterdamą, kuriame to meto įstatymai nedraudė atsiversti į judaizmą. Tačiau pirma nusprendė išbandyti savo tikėjimą. Nukeliavęs į Romą ir pažinęs gašlius Romos kurijos bei paties popiežiaus įpročius, Potockis dar labiau įsitikino pasirinkęs teisingai. Kunigaikščiui mažai terūpėjo, kad teks atsisakyti kilmingojo titulų, turtų, prabangiųjų dvarų, kurių jo šeima turėjo ne vieną rytinėje Lenkijoje. Jaunasis Potockis tvirtai apsisprendė, niekas nebūtų galėjęs pakeisti jo nuomonės. Po atsivertimo Ger Cedekas gavo Abrahamo ben Abrahamo vardą. Kurį laiką gyveno veikiausiai ramų ir pilnavertį gyvenimą laisvame Amsterdamo mieste. Tačiau gimtųjų kraštovaizdžių ir dainingos Lietuvos lenkų kalbos ilgesys nugalėjo, ir Ger Cedekas nutarė grįžti tėvynėn. Įsikūrė viename nedideliame miestelyje Vilniaus apylinkėse. Deja, ten praėjus kuriam laikui tarp jo ir vietos žydo, dirbusio siuvėju, sūnaus įsiplieskė kivirčas. Berniūkštis trukdė sinagogoje besimeldusiems žydams, ir Abrahamas ben Abrahamas išplūdo triukšmadarį parodydamas senąjį lenkų kilmingiesiems būdingą pasipūtimą, kurio žydiškai nugyventi metai nepajėgė sušvelninti. Berniūkščio tėvas skriaudos nepamiršęs ir ištaikęs pirmą progą apskundė Ger Cedeką vietinei ekleziastinei valdžiai. Lenkiškieji įstatymai, nors ir gana liberalūs žydams, lyginant su kaimyninėmis šalimis, netoleravo atsivertimo į judaizmą. Ankstesniais šimtmečiais laužai pasiglemžė visus išdrįsusiuosius apleisti vienintelį tikrą tikėjimą – katalikybę. Tokios baigties sulaukė ir Ger Cedekas, viešai sudegintas 1749-ųjų gegužę Vilniuje, antrąją Šavout šventės dieną. Prieš įvykdant egzekuciją, vyskupai ir prelatai pamainomis bandę perkalbėti nuteistąjį atsiversti į ankstesnį tikėjimą. Dėl kilmingo kraujo Ger Cedekui būtų buvę atmesti visi kaltinimai ir jis būtų galėjęs nebaustas gyventi kaip gyvenęs. Į kiekvieną raginimą Potockis atsakęs galvos kratymu ir kartojęs Šemą, žydų tikėjimo priesaiką.

Sudeginimo ant laužo dieną žydams buvo griežtai uždrausta išeiti iš namų, valdžia, be abejo, baiminosi galimų manifestacijų ir protestų. Tačiau vakarėjant, užgesus paskutinėms laužo žarijoms, vienas žydų jaunuolis, kuriam dar nežėlė barzda ir dėl to šis nepriminė žydo, nepastebėtas prisiartino prie nukankinimo vietos ir į urną surinko dalį sudeginto kunigaikščio pelenų. Šie vargani palaikai vėliau palaidoti su visa derama pagarba vienose iš daugelio miesto žydų kapinių. Kunigaikščio Potockio ir jo tragiškos baigties atminimas buvo perduodamas iš kartos į kartą daugelio rašytojų ir įvairiomis kalbomis: lenkų, hebrajų, jidiš...

Visa tai – legenda. O toliau – tikroji istorija, išsaugojusi tam tikrus legendos niuansus. Prabėga du šimtmečiai. Iš Vilniaus miesto žydų bendruomenės, kažkada garsėjusios Šiaurės Jeruzalės vardu, po karo telieka vos keli išsigelbėjusieji. Vilnių valdo sovietų valdžia. Tai ji nusprendžia, kad dvi iš trijų pagrindinių miesto žydų kapinių turi būti sunaikintos. Žydų bendruomenei suteikiama vienintelė malonė: bus leista iškasti septynių mirusiųjų palaikus ir perlaidoti juos naujose kapinėse. Tokiam sprendimui priimti išrenkami trys chevros kadišos (žydų laidotojų draugovės) nariai. Trys vyriškiai ilgai pasninkauja ir kalba ypatingas maldas prašydami mirusiųjų atleidimo už jų amžino poilsio drumstimą. Meldžia tiek septyneto, kurį ruošiamasi perlaidoti, tiek pasiliekančių naikinamose kapinėse. Po ilgų apmąstymų žydų bendruomenė nusprendžia, jog tie, kurių atminimas taip pat privalo būti išsaugotas akmenyje, yra Vilniaus Gaonas, penketas jo šeimos narių ir Ger Cedekas. Atvykę į Vilnių, Šeškinės žydų kapines, rasite Valentinui Potockiui skirtą paminklinį akmenį nedideliame namelyje, „palapinėje“, saugančioje Gaono palaikus.

O Ger Cedeką apskundęs siuvėjas žydas? Prieš išnykdamas laužo liepsnose kunigaikštis prakeikęs šmeižėją, ir dar maždaug XX a. 5 dešimtmetyje keliautojai pasakodavę apie nedideliame miestelyje Vilniaus apylinkėse (ten kadais įsikūrė Abrahamas ben Abrahamas) gyvenusią vieną šeimą, kurios visi nariai gimdavę šlubiai, kurčiai ar nebyliai – tai išdaviko siuvėjo palikuonys.

 

Tarp dviejų pasaulių: Anskio dibukas

Kai 1920 m. lapkričio 9 d. Varšuvos žydų kapinėse Mordechajus Mazas, „Vilner Trupe“ direktorius, prisiekė tsu šelošim –­ pasibaigus 30 dienų gedului –­ pastatysiąs Anskio pjesę „Dibukas“, negalėjo net įsivaizduoti, kad šis įgyvendintas pažadas taps vienu reikšmingiausių XX a. žydų teatro įvykių.

Tą dieną, dalyvaujant net keliems šimtams žmonių, vyko Šlomo Zeinvelio Rapoporto – poeto, rašytojo, dramaturgo ir etnografo, gimusio Vitebsko apylinkėse ir netikėtai mirusio Varšuvoje vos 57-erių, geriau žinomo Anskio vardu –­ laidotuvės. Sklido kalbos, esą prie Anskio mirties vienaip ar kitaip prisidėjęs „Dibukas“. Bet ne tamsi ir nepasotinama jėga, o labai žemiškas nusivylimas. Neseniai įvykęs atviras Anskio pjesės, kurios visas pavadinimas skambėjo „Tshvishn tsvey veltn. Dybek“ („Tarp dviejų pasaulių. Dibukas“), skaitymas priešais gausią žydų teatro aktorių ir veikėjų, tarp kurių buvo ir Mazas, auditoriją sukėlė nedviprasmiškai neigiamas reakcijas: tekstas buvo pernelyg literatūriškas, klampus, be reikalo folkloriškas, absoliučiai netinkamas scenai, vienu žodžiu, klasikinė nevirškinama „plyta“. Silpnoka Anskio, kuris iš rinktinės publikos daug tikėjosi, sveikata, regis, patyrė lemiamą smūgį. Tad Mazo pažadas galėjo nuskambėti kaip paprastas bandymas atlyginti veikiausiai netyčia bičiuliui padarytą skriaudą. Kartu, atsižvelgiant į vietą, kurioje direktoriaus žodžiai buvo ištarti, į jų neeilinį teatrališkumą, šaukiantis liudininkais gyvuosius ir mirusiuosius, Mazo pažadas savotiškai tapo puikiausiu prologu Anskio pjesei. Bet ar buvo galima įsivaizduoti, kad visai netrukus iš šios priesaikos gims tikriausias teatro spektaklis, ir net leisti šmėkštelėti minčiai, kad pastatymas sulauks didžiulio, pribloškiančio ir ilgalaikio pasisekimo?

„Dibuko“ istorija nukelia į vieną neapibrėžto laikotarpio Rytų Europos žydų miestelį. Tai savotiška Romeo ir Džuljetos iš vietinio štetlo meilės istorija, kuri rutuliojasi tradiciniame žydų pasaulyje su jo griežtais ir vizionieriškais religiniais priesakais. Pjesės siužete žydiškieji archetipai susipina su universaliomis kultūrinėmis paradigmomis. Pasakojama, kad netrukus po pjesės premjeros vakaro visoje Varšavoje apie nieką kitą nebuvo kalbama, kad garsas apie spektaklį pasklidęs net ir tarp lenkų. Kaip byloja vienas ano meto anekdotas, sostinės tramvajai sausakimši privažiuodavę prie teat­ro, kuriame buvo rodomas spektaklis, ir, tramvajaus konduktoriui sušukus: „Dibuko“ stotelė! Visiems išlipti!“, nutoldavę tušti.

„Dibukas“ neabejotinai yra sėkmingiausia viso žydų teat­rinio repertuaro pjesė, buvo ir tebėra pačių įvairiausių menininkų įkvėpimo šaltinis. Čia galima paminėti ir italų kompozitorių Lodovico Roccą, kurio „Dibukas“ nuskambėjo „La Scala“ teatre Milane 1934-aisiais. Vadinamas žydiškosios sielos misterija, „Dibukas“ yra keista legenda apie sutartį, kuri, kartą sudaryta žemėje tarp laisvos valios žmonių, įsigalioja danguje ir sujungia tų žmonių likimus visiems laikams. „Dibukas“ taip pat yra istorija apie meilę, „stiprią kaip mirtis“, kaip rašoma „Giesmių giesmėje“, sudarančioje vieną iš pjesės leit­motyvų, bet sykiu kalba ir apie likimą žmogaus, kuris miršta neteisingai, kuriam nelemta džiaugtis skirtuoju gyvenimu. Chonenas, nepasiturintis ješyvos studentas, susipažįsta su Lėja, turčiaus Senderio dukra, ir pamilsta merginą iš pirmo žvilgsnio, o ši atsako jaunuoliui tuo pačiu. Tačiau Lėjos tėvas yra pažadėjęs ją kitam jaunikiui iš pasiturinčios šeimos. Chonenas miršta vykdydamas mistinius Kabalos ritualus, bandydamas išgauti tiek aukso, kiek užtektų jų meilei įgyvendinti. Mergina, regis, nuolankiai susitaiko su likimu, tačiau į vestuvių puotą drauge su mirusios motinos vėle pakviečia ir Choneno vėlę. Vykstant vestuvių ceremonijai, šioji įsiskverbia į jaunosios kūną, tai – dibukas. Negalėję susijungti ir priklausyti vienas kitam fiziniai kūnai, tačiau dabar tai daro jaunuolių sielos žiauriai ir destruktyviai. Trapioji Lėja akimirksniu įgauna netikėtos jėgos, jos androgeniška išvaizda ištrina visus galimus apibrėžimus. Vilkinti baltu sudriskusiu ir purvinu drabužiu Lėja yra ir moteris, ir vyras, gyva ir mirusi, apimta nevilties ir kartu laiminga šioje mistinėje sąjungoje, kuri priklauso šiapusybei ir kitam pasauliui.

Žydų folklore dibuku vadinama mirusiojo siela, kuri, nesulaukusi nei atpirkimo, nei tolesnių persikūnijimų, įsiskverbia į gyvo žmogaus kūną. Tačiau Anskio „Dibukas“, nors ir pasiskolintas iš tradicijos, pasižymi simboline galia: tai drauge atminties garantas ir prakeiksmas – praeities skverbimasis į mūsų dabarties veiksmus. Kai šventasis Miropolio rabinas išbando galutinį egzorcizmą, įvyksta savotiškas psichoanalitinis seansas: netikėtai Lėjos tėvas Senderis prisimena, kad šią tragediją išprovokavo jo banali užmaršties nuodėmė. Prieš gimstant vaikams Senderis ir Nisenas, Choneno tėvas, pasižadėjo, kad jei draugams gimsiantis sūnus ir dukra, užaugę jie taps vyru ir žmona. Tačiau laikui bėgant Nisenas pasimirė, o Senderis praturtėjo ir užmiršo bičiuliui duotą priesaiką. Atminties atgavimas neišsprendžia konflikto, jis reikalingas vien neišvengiamybei konstatuoti. Žemėje duotas pažadas įpareigoja ir Dangų: Lėjos ir Choneno negalima atskirti, todėl ir Lėjai teks mirti. Paskutinieji pjesės žodžiai pavedami paslaptingam žinianešiui: „Tebūnie palaimintas Tas, kas teisia vienodai.“

Dibuko prakeiksmas dar ir šiandien tebeturi didelę galią. Anot pripažinto lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio, pastačiusio Anskio pjesės įkvėptą spektaklį, dibukas simbolizuoja atmintį, tapatybę, savimonę ir žmogiškosios sielos jėgą. „Dibukas, –­ teigia režisierius, – tai atminties, nuo kurios mes nenorime išsilaisvinti, kurią trokštame auginti savyje, personifikacija, gelbstinčios atminties simbolis. Tai simbolis viso to, kas mūsų gyvenimui suteikia prasmę.“³

 

Froilen Rabbi

Ji nedarė stebuklų, nesišaukė angelų. Tačiau tie, kam teko nelaimė atsidurti pavyzdiniame Terezino koncentracijos stovykloje, regėjo ją vaikščiojančią pirmyn atgal geležinkelio bėgiais ir pasitinkančią atvykstančius vagonus. Kai iš visos Europos gabenami nelaimėliai lipdavo iš traukinio, ji pasveikindavo juos ir jautriai palydėdavo į laukiančią naują siaubingą ir absurdišką realybę. Ji išsiskyrė tvirta veido išraiška ir taisyklingais veido bruožais. Didelės, gyvybingos ir skvarbios akys, suspaustos lūpos, valingo žmogaus smakras. Nuotraukoje ji vilki plačiais tamsios spalvos drabužiais ir dėvi juodą kepuraitę – jai įprastą darbinę „aprangą“. Rankose laiko baltą knygą, aukštai iškeltą, ties krūtine, ir knygos spalva, regis, dera su pablyškusiais skruostais. Žvelgiant į ją susidaro įspūdis, kad tai žmogus, kurio negąsdina jokios kliūtys. Jos laikysena skleidžia stip­rybę, energiją ir ramų iššūkį. Ši moteris buvo vardu Regina Jonas, pirmoji į rabinus įšventinta moteris.

Regina gimė 1902 m. Šoinenfirtelyje, skurdžiame Berlyno žydų kvartale. Kaip ir daugelis aplinkinių, jos šeima buvo kilusi iš Rytų Europos. Reginos tėvo būta prekybininko, veikiausiai vieno iš „prekeivių oru“, apie kuriuos pasakojama jidiš literatūroje. Sėkmė tėvui nesišypsojo, kai šis mirė įveiktas tuberkuliozės, mergaitei buvo vos vienuolika. Tėvo laidotuves apmokėjo vietinė žydų bend­ruomenė, nes šeima neturėjo lėšų.

Nežinia, kaip dažnai iš Reginos tyčiojosi jos bendraamžiai, mergaitei dar mokykloje pareiškus ketinimą tapti rabinu. Tačiau užtenka pažvelgti į jos nuotrauką, kad išvystume tvirtą pasiryžimą. Įgijusi mokslo diplomą, kuris leido dėstyti hebrajų kalbą ir Torą mergaičių gimnazijose, Regina įstojo į vieną iš nedaugelio mokslo akademijų, tais laikais suteikusių moterims teisę studijuoti. Viena jų veikė Berlyne, kita Breslau, dabartiniame Vroclave. Berlyno Hochschule anuomet studijavo nemažai merginų, bet tik viena jų troško tapti rabinu. Reginos baigiamasis darbas, rašytas 1930-aisiais, laikomas pirmąja studija, ieškančia žydų teisėje pagrindo moterų įšventinimui į rabinus. Regina nebuvo revoliucionierė, ji nesiekė perversmo ar tradicijos laužymo, taip pat nepriartėjo prie reformuotojo judaizmo, galbūt galėjusio praskinti jai kelią. R. Jonas norėjo likti tradicijoje, nes būtent tradicija, jos teigimu, vedanti į laisvę. „Tradicijoje, – jai įprastu ryžtingu ir nepakylėtu stiliumi rašė Regina, – nėra nieko, kas draustų moteriai tapti rabinu, tam kliudo vien neįprastumas ir išankstinis nusistatymas.“

1935-aisiais, po įvairiausių peripetijų, Reginai pavyko gauti rabiniškąją pažymą. Šiame dokumente, kurį pasirašė liberalių pažiūrų rabinas Maksas Dienemanas, buvo taip pat įrašyta: „Kadangi jos širdis priklauso Dievui ir Izraeliui, ir šio tikslo siekia jos siela, ir joje gyva Dievo baimė, ir ji sėk­mingai išlaikė visus egzaminus, šiuo raštu liudiju ją esant kvalifikuotą atsakyti į klausimus, susijusius su žydų įstatymu, ir eiti rabino pareigas. Ir lai Dievas ją sergsti ir lydi jos pasirinktame kelyje.“

Praėjus dvejiems metams, kai vis daugiau Vokietijos rabinų buvo įkalinami, deportuojami ar rinkosi emigraciją, Jonas pradėjo kviesti net ir tam tikros institucijos. Jos paslaugomis naudojosi žydų bendruomenė, ligoninė ir naujoji Berlyno sinagoga. Regina, visad paliekama antrame plane, niekada nekviečiama švenčių dienomis ar svarbių ceremonijų proga, vis dėlto dirbo, dėstė ir pamokslavo. Praūžus Krištolinės nakties pogromui, kai Vokietijos žydų ekonominė padėtis tapo kone katastrofiška, Ji ypač stengėsi padėti persekiojamiems ir nuskurdintiems tautiečiams. 1941-aisiais buvo išsiųsta pamokslauti į įvairius vokiečių miestus: žinome apie jos lankymąsi Braunšveige, Getingene, Frankfurte prie Oderio, Volfenbiutelyje, Brėmene... Reginos pamokslai kurstė drąsą ir tikėjimą. Jei savo raštuose ši moteris atsiskleidžia saikinga ir rimta, tai ne mažiau jaudinanti, miela ir įtraukianti turėjo atrodyti kalbėdama sinagogose. „Kalbant gyvai, – prisipažįsta Regina viename laiške, – man kur kas lengviau nei raštu kreiptis į kitas moteris, nes būtent balso tonas, gestai, išraiška ir laikysena suteikia mano žodžiams gyvybės.“

1942 m. gruodžio 6 d. Regina drauge su motina buvo deportuota į Tereziną. Terezinas buvo neeilinė koncentracijos stovykla lageris: ja vokiečiai siekė parodyti Sąjungininkams ir Raudonojo Kryžiaus darbuotojams, kaip atlaidžiai ir kilniaširdiškai elgiamasi su žydų belaisviais. Apie šį ties praraja pakibusį pasaulį buvo sukurta nemažai muzikos kūrinių, eilių ir pjesių, jį piešė vaikai (siaubo persmelktuose piešiniuose, kurių dalis išliko), jame netgi buvo teikiama psichologinė pagalba, tuo rūpinosi iškilus psichoanalitikas Viktoras Franklis, kurio asistente Jonas dirbo. Terezino gete ji netgi sakė pamokslus įvairiomis temomis, kurie, surinkti į vieną bendrą aplanką, šiandien yra saugomi Terezino miesto archyve su pačios Reginos autografu: „Reginos Jonas, pirmosios moters rabinės, pamokslai.“ 1944-ųjų gruodį rabinė su motina buvo perkeltos į Aušvicą ir veikiausiai nužudytos dar atvykimo dieną.

Reginos istorija, čia glaustai atpasakota, pati savaime yra ypatinga, tačiau galima pridurti ir dar kelias detales. Pirmoji ir reikšmingiausia būtų ta, kad daugiau nei 4 dešimtmečius šios moters atminimą gaubė visiška tyla. Jos nemini gausūs Terezino išlikusiųjų liudijimai, monumentalioje „Encyclopaedia Judaica“ apie ją nerasite jokio komentaro. Kai 1972-aisiais JAV rabine buvo išrinkta žydė reformatorė Sally Priesand, laikraščiai ir bendruomenės pranešimai paskelbė naujieną: išrinkta pirmoji pasaulyje moteris rabinė.

Teko sulaukti Berlyno sienos griūties ir vienos vokiečių tyrinėtojos, karo nusikaltėlio vaikaitės Katharinos von Kellenbach kaltės jausmo tam, kad apdulkėjusiuose Rytų Berlyno archyvuose būtų atrastas storas aplankas su dokumentais, liudijančiais egzistavus tą, kuri tapo pirmąja moterimi rabine ir vienintele rabine ortodokse istorijoje. Praėjus trejiems metams po von Kellenbach atradimo, 2004-aisiais, Elisa Klapheck, dabartinė progresistų sinagogos Amsterdame rabinė, parašė knygą apie Jonas ir išleido visus iki šiol atrastus jos raštus.

Kur ieškoti kelis dešimtmečius trukusios šią asketišką ir atsidavusią moterį gaubusios tylos priežasčių? Galbūt jos asmenybė atrodė pernelyg neįprasta, kad būtų galima pritaikyti kuriam pokarinės mitologijos naratyvui? Į šį klausimą sunku rasti vienareikšmį atsakymą, tačiau galime perskaityti, kaip pati Regina atsakydavo į dažniausiai jai užduodamą klausimą: kodėl ji panoro tapti rabine.

Miela panele Laaser,

(...) svarstant apie tai, kas pastūmėjo mane tapti rabine, į galvą ateina du atsakymai: mano tikėjimas Dievo balsu ir meilė mano tautai. Dievas visų širdis apdovanojo gabumais ir pašaukimu, nepriklausomai nuo mūsų lyties. Ir visi mes turime pareigą, nesvarbu, vyrai ar moterys, įgyvendinti Dievo dovaną. Jei pažvelgsime į klausimą iš šio taško, išvysime vyrus ir moteris paprasčiausiai tokius, kokie šie yra iš tiesų: žmonės.

Su geriausiais linkėjimais,

Regina Jonas, rabinė.⁴

 

Kas yra antisemitizmas?

2010 m. gruodį nežinomi asmenys į Tomaszo Pietrasiewicziaus buto langus Liubline paleido dvi plytas su išpieštomis svastikomis. Prie vienos plytos pritvirtinta petarda padegė virtuvę. Bute patirta didelių nuostolių, bet, laimei, Tomaszo nebuvo namie ir jis nenukentėjo. Vis dėlto jis liko gerokai apstulbęs, kai išgirdo teisėjo atsakymą į savo prašymą, kad baudžiamoji byla būtų svarstoma ir paragrafo, numatančio bausmę už rasinę diskriminaciją, pagrindu. „Bet čia juk nėra jokio rasizmo! Jūs juk ne žydas!“

Kas yra T. Pietrasiewiczius? Tai elegantiškos ir jaunatviškos išvaizdos Liublino gyventojas skusta galva, mėgstantis kalbėti apie kūrinijos harmoniją, taiką ir laisvę. Jis vieno Liublino teatro ir kultūros centro „Tvirtovės vartai“ steigėjas bei direktorius, kurio veikla nukreipta į multietninę, ypač žydišką miesto atmintį. Prieš kelerius metus Piet­rasiewiczius su kolegomis atrado vienos Liublino žydų šeimos, Żytomirskių, nuotraukų albumą. Jauniausias šeimos narys Henijus buvo ypač mielas vaikas, rudaplaukis rubuilis su visad tvarkingai sušukuotais ir šone perskirtais plaukais, siuvinėtomis, kruopščiai iki kelių užtemptomis puskojinėmis. Išliko kelios berniuko nuotraukos, kuriose jis šypsosi ir yra meiliai glaustomas tėvų, senelių ir jaunų dėdžių bei tetų. Paskutinė albumo nuotrauka užfiksuota Liublino centre, kai Henijui buvo šešeri ir vaikas ruošėsi į pirmą klasę. Praėjus trejiems metams berniukas buvo nužudytas Majdaneke. Henijaus ir jo šeimos istorija, kurią pavyko atkurti iš daugelio detalių, paliko Tomaszui gilų įspūdį ir įkvėpė įgyvendinti projektą „Laiškai Henijui“. Nuo 2005-ųjų kasmet balandžio 19 d. Liublino mokiniai ir gyventojai siunčia laiškus žuvusiam žydų berniukui, kurio jie niekada nepažinojo. Laiškai siunčiami paskutiniu žinomu Żytomirskių adresu, ul. Kowalska 11. Ties centrinio banko įėjimu, kurį įamžino paskutinė Henijui padaryta nuotrauka, pastatoma speciali pašto dėžutė, į kurią metami vien Henijui Żytomirskiui skirti laiškai. Eisena pėsčiomis miesto centru, savotiška piligriminė kelionė po vietas, kuriose gyveno berniuko šeima, užbaigiama tylia malda priešais žibintą-atminimo žiburį, paskutinį prieškarinį žydiškojo Liublino pėdsaką. Kasmet šimtai žmonių dalyvauja šiose eitynėse, kurios jau spėjo tapti visos Lenkijos mokslo programų dalimi. Tačiau jei šių eitynių organizatorius sulaukia grasinimų, jei ant jo namų durų paišomos svastikos ir rašomi „Heil Hitler“ šūkiai, teismo nuomone, čia paprasčiausias vandalizmas. Juk Tomaszas nėra žydas.

Kita vertus, ką čia bepridurti? Antisemitizmas yra takus ir išties keistas reiškinys, sunku ištirti jo gelmę, apčiuopti esmę, visiems laikams besti pirštu į jo kurstytojus. Tai puikiai iliust­ruoja anekdotas, nukeliantis į 1929-ųjų Ameriką.

Manis ir Sidas eina pro vietinę bažnyčią ir pamato skelbimą: „Tik šiandien! Nepraleiskite progos! 50 dolerių kiekvienam atsivertusiam!“

Du bičiuliai jau kurį laiką bedarbiai, jų kišenės ir pilvai kaip niekad tušti. Manis suraukia kaktą ir sako:

– Sidai, aš einu. Bent šiandien vaikai turės ką valgyti.

– Mani, ne! Meldžiu, nedaryk to!

– Privalau, turiu galvoti apie savo šeimą, – ištaria bičiulis ir įžengia į bažnyčią sunkiai vilkdamas kojas.

Išeina po gero pusvalandžio tiesia nugara ir ant šono šelmiškai pasmaukta kepure.

– Na, ir kaip? – klausia jo Sidas. – Ar tau davė 50 dolerių?

– Visi jūs, žydai, vienodi, – pasidygėdamas Manis atkerta bičiuliui. – Negalvojate apie nieką kitą, vien apie pinigus.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Laura Quercioli Mincer. „101 storie ebraiche“. – Roma: Newton Compton Editori, 2011.

 

¹ Stephen D. Ypungkin, „The Lost One: the Life of Peter Lorre“. – Kentucky University Press, 2005, p. 37.

² Ten pat, p. 52.

³ „Dybuk, czyli Dziady. Z Krzysztofem Warlikowskim rozmawia Piotr Gruszczyński“, Tygodnik Powszechny, Nr. 38, 2003.

⁴ Reginos Jonas laiškas Malai Laaser, 1938 m. birželio 23 d., cituojamas Ellen M. Umansky ir Dianne Ashton knygoje „Four Centuries of Jewish Women’s Spirituality: a Sourcebook“. – Brandeis University Press, 2009, p. 201–202.