Lionginas Pažūsis: „Bene labiausiai man rūpėjo versti klasikinę lietuvių poeziją“

Lionginai, apie savo pradžias jau esate pasakojęs, bet vieną iš jų išskleiskite plačiau. Turiu galvoje Aleksandros Dantaitės vadovautą vertimo iš anglų kalbos būrelį, kuriam priklausėte. Ar praktika skelbti studentų vertimus atskiromis knygomis, beje, turinti gilias šaknis (Jablonskio vertimo pamokos dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu Voroneže), tuo metu buvo paplitusi?

Pradėsiu nuo to, kad 1957 m. į Vilniaus universitetą studijuoti anglų kalbos ir literatūros pirmą kartą po karo (daugiausia iš miestų ir miestelių mokyklų) buvo priimti net 25 pirmakursiai ‒­­­­­­­­ dvi akademinės grupės, taigi priklausau „atlydžio“ laikotarpio anglistikos studentų kartai. Šiame studentų būryje buvo ir pasvajojančių baigus universitetą tapti ne tik vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytojais, bet ir vertėjais. Aš pats per paskutiniuosius mokslo metus Kaišiadorių vidurinėje mokykloje, anglų kalbos mokytojo Vaclovo Baravyko paskatintas, į storą sąsiuvinį jau buvau išsivertęs anglų rašytojo fantasto Herberto Wellso knygos „Pirmieji žmonės mėnulyje“ moksleivių skaitiniams adaptuotą variantą.

Lionginas Pažūsis. Vlado Braziūno nuotrauka

Svarbus buvo ir mūsų dėstytojų pavyzdys – žinojom, kad grožinės literatūros kūrinius į lietuvių kalbą verčia anglų literatūros dėstytojos docentės Elena Kuosaitė-Jašinskienė ir Galina Bau­žytė-Čepinskienė. O mūsų mylima­ ir gerbiama A. Dantaitė dėstė anglų kal­bos leksiką ir turėjo ryšių su leidyklos darbuotojais. Mūsų kursui ji pasiūlė įkurti anglų kalbos vertėjų būrelį ir visiems kartu imtis versti knygą leidyklai. Mane išrinko pirmininku, pasiginčiję išsidalijom apsakymus, beveik metus vertėm, paskui tuos savo vertimus individualiai su dėstytoja aptarinėjom, bandėm perdarinėti pagal savo kūrybinę išmonę, galiausiai žavėjomės pamatę juos vadovės bei redaktorės profesionaliai apdorotus ir patobulintus. Šitaip 1962 m. pasirodė mūsų būrelio išverstas ir Valstybinės grožinės literatūros leidyklos išleistas anglų rašytojos Katherine Mansfield apsakymų rinkinys „Puodelis arbatos“. Tai buvo ne vieno kurso draugo, tapusio grožinės literatūros vertėju iš anglų kalbos, ‒­ Julijos Lapienytės, Dalios Juditos Vabalienės, Gražvydo Kirvaičio ‒ debiutas. Žinoma, daugiausia darbo ir širdies į šį leidinį įdėjo būrelio vadovė: ji tikriausiai daug brangaus laiko praleido negailestingai taisydama ir lopydama mūsų grubokus vertimus, stengdamasi kiek įmanoma pagyvinti ir praturtinti mūsų vertimų kalbą.

Būrelio tradicijas tęsė 1964 m. universiteto anglistų laida, išvertusi ir išleidusi Johno Steinbecko knygelę „Bėrasis ponis“. Dar po poros metų pasirodė A. Dan­­­­­taitės vadovaujamo būrelio išversta škotų rašytojo Kennetho Grahame’o knyga vaikams „Vėjas gluosniuose“. Tuo metu universitete veikė ir vokiečių kalbos vertėjų būrelis, kuris irgi išleido net keletą knygelių ir iš kurio taip pat išėjo gerų vertėjų. Jam vadovavo Eugenija Veng­rienė, per savo ilgą gyvenimą gražiai pasidarbavusi vertimo iš vokiečių kalbos ir jo dėstymo baruose. Taigi to mūsų studentiškų dienų anglų kalbos vertėjų būrelio veikla, galima sakyti, siejasi su bendromis vertimo tradicijomis, kurios anuomet radosi, gyvavo ir vėliau tolydžio buvo puoselėjamos VU Filologijos fakultete.

Mane domina dvi jūsų veiklos kryptys: akademinis darbas vertimo srityje ir lietuvių poezijos vertimai. Matėte, kaip klostėsi lietuviškasis vertimo mokslas.

Mano akademinis darbas neturėjo beveik nieko bendra su poezija, kuriai paskyriau labai daug laiko. Iš pradžių daugiausiai dėsčiau anglų kalbos fonetiką, o ten pratimai, pratimai... Reikėjo dirbti auditorijoje mažiausiai 20–26 savaitines valandas, mokyti studentus geros tarties. Sėdėdavom fonetikos laboratorijoj, duodavom studentams teks­tus klausyti (kad turėtų bent kažkokių geros tarties pavyzdžių), mintinai mokytis. Kai pats pradėjau studijuoti, 1957 m., turėjome tik dvi plokšteles su angliškais tekstais. Vėliau atsirado magnetofonų, bet kuo juos „maitinti“, ką į juos dėti? Važiuodavom į Maskvą, ten užsienio literatūros bibliotekoje buvo įrašų fondai, šį bei tą persirašydavom. Gaudavom vieną kitą nedubliuotą filmą su rusiškais subtitrais, bet anglišku garsu – retas dalykas! Retas dalykas, mokantis užsienio kalbos už geležinės uždangos, girdėti gyvą gimtakalbio tartį. Studentams anglų kalba buvo kaip lotynų, tik dėstytojo ir studento komunikacija buvo šnekamosios kalbos mokymosi pagrindas. Mūsų, dėstytojų, pagrindas irgi buvo daugiau literatūrinis nei gyvas, natūralus. Mes kalbėjom Dickenso, Galsworthy kalba. Norėjau kalbėti paprastesne, gyva, kasdiene, gatvės anglų kalba, bet kalbėjau kaip iš knygų! (Juokiasi.) Ir būtent tokios kalbos mokėm studentus. Tiesa, atsirasdavo vienas kitas, kuris mesdavo iššūkį mūsų mokymo sistemai: girdėdavo kiek kitokią kalbą, pvz., per „Amerikos balsą“, ir taip kalbėdavo. Na, sakydavom, svarbiausia, kad kalbėtų taisyklingu amerikiniu variantu, o ne Mid-Atlantic –­­­ maišyta, nei šiokia, nei tokia kalba.

O kalbant apie akademinę veiklą vertimo srityje, pirmiausia susidomėjau vertimo istorija, įtaką darė tai, kad anglų literatūros dėstytoja E. Kuosaitė-Jašinskienė jau buvo apgynusi disertaciją tema „Užsienio literatūros vertimai į lietuvių kalbą (1880‒1905)“ (1958). Artėjant 400-osioms Šekspyro gimimo metinėms 1964 m. sugalvojau parengti ir „Pergalės“ žurnalui pasiūlyti straipsnį „Šekspyro kelias lietuviškai“: teko padirbėti universiteto bibliotekos retų spaudinių ir rankraščių skyriuje, ieškoti vertimų nuo Jurgio Zauerveino (1883) iki Aleksio Churgino ir net sužinoti, kad Hamleto klausimas „To be or not to be“ kažkada kluono teatre lietuviškai galėjo būti ir perfrazuojamas „Pabūt ar man išeit“. Vėliau su aspirantu R. Remeika paskelbėme straipsnį apie Byrono kūrinių vertimus.

Kai 1971 m. Lietuvos TSR Aukštojo ir specialiojo mokslo ministro įsakymu universitete buvo įsteigta meninio vertimo specializacija, ją pasirinkusiai studentų grupei vedžiau poezijos vertimo seminarą, vėliau ketvirtakursiams dėsčiau ir trumpą vertimo teorijos pradmenų kursą. Įgiję daugiau praktinės vertimo patirties, ėmėme domėtis moksline literatūra vertimo klausimais; daugiausia jos (įskaitant ir verstinę iš kitų kalbų, pvz., anglų, čekų, prancūzų) buvo prieinama rusų kalba, bet iš Maskvos bibliotekų pavykdavo parsisiųsdinti ir autentiškų Vakarų vertimo teoretikų leidinių. Kartais pasikviesdavome atvažiuoti ir skaityti universitete savaitinio paskaitų ciklo kai kuriuos žymius rusų mokslininkus, pvz., monografijos „Vertimas ir kalbotyra“ autorių prof. A. D. Šveicerį. Filologijos fakultetas buvo sudaręs sutartį su Prahos Karolio universiteto Vertimo katedra dėl bendradarbiavimo vertimo studijų srityje. Keliems kolegoms ir man teko ten po mėnesį stažuotis, kartu su prahiškiais 1987 m. išleidome nedidelį vertimo teorijos ir istorijos darbų rinkinį rusų kalba.

Artėjant Vilniaus universiteto 400 me­tų jubiliejui 1979 m. prireikė atidžiau pasidomėti palyginti nauja vertimo žodžiu rūšimi ‒ sinchroniniu vertimu: iš rusų ir užsienio kalbų katedrų dėstytojų organizavom daugiakalbę sinchroninio vertimo grupę, kuri vertė kalbas iškilmingo posėdžio metu naujuosiuose Operos ir baleto teatro rūmuose. Kai kurie šios grupės nariai, tada gavę sin­chroninio vertimo krikštą, sinchroniškai į anglų kalbą vertė ir per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą Sporto rūmuose 1988 m. spalį, ir per istorinį Aukščiausiosios Tarybos posėdį 1990 m. kovo 11 d. Remdamiesi sukaupta patirtimi kartu su kolege Olimpija Armalyte pirmaisiais Nepriklausomybės me­tais išleidome mokymo priemonę studentams „Vertimo teorijos pradmenys“, kurią ir dabar Lietuvių literatūros vertėjų sąjunga rekomenduoja paskaityti pradedantiems vertėjams.

Dar labiau akiratis išsiplėtė ir mūsų vertėjiška patirtis praturtėjo Nepriklausomybės metais. Ir ne tik grožinės literatūros vertimo baruose. Mokėmės Europos Sąjungos teisės kalbos ving­rybių ir išvertėme į lietuvių kalbą dešimtis tūkstančių puslapių ES teisyno. 1997 m. VU įsteigta Vertimo studijų katedra parengė didelį būrį vertėjų, kurie šiandien sėkmingai dirba ne tik Lietuvoje, bet taip pat ir ES institucijose Briuselyje bei Liuksemburge. Galiausiai pernai po daugiau kaip pusšimčio metų tarnystės universitete išėjau iš Vertimų studijų katedros užtarnauto poilsio palikdamas studentams patį svariausią savo vertimo patirtį apibend­rinantį darbą ‒ monografiją „Kalba ir vertimas“.

Įprastai kalbama apie vertimus į lietuvių kalbą, bet jus visą laiką domino atvirkščias judesys – lietuvių poezijos vertimas į anglų kalbą. Kad ir poezijos rinkinio „Beads of Amber“ (1979) atvejis.

Taip, nuo jaunumės mėgau eiliuotą žodį, skaičiau ir mielai mokiausi eilėraščius atmintinai (ir ne tik lietuviškai), deklamavau, bandžiau pats kurti ir versti. Iš savo anglų kalbos mokytojo, be kita ko, išmokau į anglų kalbą jo išverstos liaudies dainos „Ar aš tau, sese, nesakiau“ tekstą. Todėl studijuodamas ir dėstytojaudamas domėjausi ir mūsų poezijos, ir liaudies dainų vertimais į anglų kalbą. Tebesaugau savo bibliotekoje 1939 m. Kaune Pribačio išleistą knygelę „Old Lithuanian Songs“, kurią į anglų kalbą išvertė Adrianas Petersonas.

Žinoma, vėliau atsirado ir įvairių ki­tokių paskatų. Pvz., „Gimtasis kraš­­tas“, „savaitraštis Lietuvai ir išeivijai“, kar­tą per mėnesį įdėdavo ir anglišką puslapį, kurio kampelyje redaktorius poetas retsykiais palikdavo vietos ir poezijai. Įvairiomis progomis paskaityti kokį eilėraštį pakviesdavo radijo laidų užsieniui anglų kalba redakcija. Versti į anglų kalbą mūsų poeziją ragindavo Vytautas Kubilius, Maskvoje „Radugos“ leidyklos išleistos angliškos lietuvių poezijos antologijos „The Amber Lyre. Gintaro krašto poe­zija: 18th–20th Century Li­thuanian Poet­ry“ (1983) sudarytojas. Prisimenu, kad skambindamas pasiteirauti, ką turiu išvertęs ir galiu pasiūlyti minėtai antologijai, paprastai prisistatydavo: „Čia Kubilius, bet neišsigąsk ‒ ne rektorius.“ Būtent Maskvoje pradėtos rengti tarptautinės knygų mugės buvo didelė paskata leidyklai leisti lietuvių literatūrą užsienio kalbomis. Pirmajai tokiai mugei „Vagai“ buvo pasufleruota išsiversti į anglų kalbą keletą knygelių vaikams. Leidykla nusprendė imtis Eduardo Mieželaičio poemėlės „Kastantas muzikantas“, kurios vertimą iš rusų į anglų kalbą, atliktą Peterio Tempesto, gavau redaguoti, man pačiam pasiūlė liaudies pasakėlių rinkinį „Dangus griūva“, kolegė Dalija Tekorienė vertė vieną iš Mašioto knygelių, O. Armalytė ėmėsi „Kaip gaidelis pono dvarą griovė“ – revoliucinis kūrinys, ideologiškai tvirta knyga! (Juokiasi.) Vėliau „Vaga“ išleido Tempesto išverstą (ir mano redaguotą) Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ („The Forest of Anykščiai“, 1981) ir Kristijono Donelaičio „Metus“ („The Seasons“, 1985). O šiaip tuo metu daugiau rūpintasi ideologine ir politine literatūra. Valstybinėj politinės ir mokslinės literatūros leidykloj, vėliau pavadintoj „Mintimi“, buvo įsteigta „Gintaro“ redakcija, kuri leido įvairias brošiūras apie Lietuvą. Maskvoj, tiesa, šis tas išėjo: Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“, Bubnio romanas... Jau minėtoje leidykloje „Raduga“ dirbo vertėjai, kurie galėjo versti visas literatūras: baškirų autorius, ką tik nori! Visa kitų tautų literatūra buvo verčiama per rusų kalbą, taigi nutikdavo daug juokingų ir keistų dalykų. Štai kad ir „Gintaro krašto poe­zija“: recenzijose rašė, kad paskaičius gali įsivaizduoti, jog Lietuva yra kalnuotas kraštas. Žinoma, jeigu mūsų kraštovaizdį nusakantį lietuvių kalbos žodį kalnas versi anglišku mountain, tai ir bus kalnuotas, įspūdingas kraštas. Daug tokių dalykų pasitaikydavo.

Dvikalbis lietuvių poezijos rinkinys „Gintaro vėrinys“ („Beads of Amber“) 1979 m. pasirodė tik po ilgo susirašinėjimo laiškais su didelę (bulgarų ir rusų) poezijos vertimo patirtį turinčiu atidžiu ir kantriu redaktoriumi Tempestu. Išleista gūdžiu sovietmečiu, ši knyga įveikė geležinę uždangą ir šiandien (didžiausios pasaulyje bibliografinių duo­menų bazės „WorldCat“ duomenimis) yra JAV Kongreso bibliotekoje Vašingtone, Britų bibliotekoje Londone, Australijos nacionalinėje bibliotekoje Kanberoje ir dar trylikoje įvairių šalių (daugiausia JAV) universitetų bibliotekų. Beje, neseniai anglų kompozitorius Gabrielis Jacksonas mano išversto Maironio eilėraščio „Nuo Birutės kalno“ angliško teksto žodžiais parašė ir Oksfordo universiteto leidykla išleido vokalo partitūrą mišriam chorui iš ciklo „Cantus Maris Baltici“ („Songs of the Baltic Sea“).

Žinau, kad kai pradėjote versti, pats pasirinkdavote ir siūlydavote tekstus. Nebūdavo užsakymų? Kaip vyko darbas su verčiamų tekstų autoriais?

Rinkdavausi pats, dažniausiai – pagal jėgas: buvo daug mano mėgstamų ar gero vertimo vertų eilėraščių (pvz., Jono Strielkūno), bet man, kaip vertėjui, jie buvo neįkandami. Turėjau savo knygų lentynose apie tris metrus poe­zijos knygų, iš jų pats ir rinkausi. Su autoriais neteko asmeniškai tartis (jei prireikdavo, ypač dėl autorių teisių, tai padarydavo leidyklų žmonės). Tiesa, rengdamas Just. Marcinkevičiaus rink­tinę „Tokia yra mei­lė“ („Love is Like This“) teiravausi jo, ar neturįs kokių pageidavimų, bet poetas buvo toks kuklus, kad nepaminėjo konkrečiai nė vieno eilėraščio pavadinimo ir visus atrankos klausimus paliko spręsti vertėjui.

Gerai suprantu, kad nesu poetas ir anglų kalba nėra mano gimtoji kalba, o tik išmoktinė, todėl į savo vertimus žiūrėjau ir žiūriu net ir geriausiu atveju kaip į padorią kilnių siekių saviveiklą. Ypač verčiant rimuotus eilėraščius sunku susitaikyti su mintimi, kad kažin kokius originalo prasmės elementus esi priverstas praleisti, paaukoti. Dar sunkiau, kai išlyginant eilutę reikia žymaus poeto klasiko vardu ‒ įsiklausant į jo balsą ir pasikliaujant savo poetine nuojauta ‒ kažką įterpti, pridėti, prikurti. Anglų kalboje vyrauja trumpi vienskiemeniai žodžiai, o lietuvių kalboje ‒­ ilgi daugiaskiemeniai. Pvz., Salomėja Nėris rašo „Gyvenimas mano ‒­ vėjas palaidas“, o ką vertėjui daryti, jeigu anglišką pasakymą „gyvenimas mano“ („my life“) sudaro ne šeši, o tik du skiemenys, kuo užpildyti tą keturių skiemenų dydžio tuštumą eilutėje?

Nuėjote įdomiu, savitu keliu: kodėl pasirinkote versti iš lietuvių į anglų, o ne iš anglų į lietuvių kalbą? Iš meilės lietuvių poezijai?

Taip. Norėjosi, kad tai, kas man gražu, pasiektų kitus, mūsų kalbos nemokančius. Na, netgi pats paprasčiausias dalykas: ketvirtame kurse mes keliese atlikom praktiką „Inturiste“, kur viena iš užduočių buvo parengti savo ekskursijos nustatytu maršrutu tekstą. Prasideda štai Katedros aikštėj – žiūri į Gedimino kalno bokštą ir imi pasakoti. Ir man labai norėjosi pradėti kokiu nors eilėraščiu, taigi išsiverčiau „Koks gražus mažytis mūsų kraštas“. Taip žmonėms pasakydavau, kad va čia – Lietuva. Ir daugiau visokių atvejų buvo, savotiškas žaidimas, į kurį iš pradžių nežiūrėjau rimtai, nemaniau, kad ateity išeis kokios nors knygos.

Iš to, kaip apie tai kalbate, suprantu, kad ši veikla jums viena mieliausių, gal net pati mieliausia.

Tikrai, tai visada buvo bene didžiausias mano laisvalaikio pomėgis baigus sudėtingus, rimtus kitus darbus, labai tolimus nuo poezijos, pavyzdžiui, Amerikos lietuvių kalbos tyrinėjimus ar dvikalbių žodynų sudarymą. Spalio mėnesį išėjo paskutinis mano verstas lietuvių poezijos rinkinys „Lietuvių poezijos pynė / A Garland of Lithuanian Poetry“. Bet versti poeziją reikia jaunystėj. Dabar užsienyje ir net Lietuvoj gyvena anglakalbių poetų, kurie verčia mūsų naujosios kartos poetus į anglų kalbą, daug kas verčia, yra užtektinai pajėgų. Ir tegul verčia! Aš dabar tik galvoju, kas pasirūpins Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries ir kitų klasikais tapusių poetų palikimo sklaida. Nors apskritai atrodo keistas dalykas – leisti angliškai pačioj Lietuvoj ir dar poeziją, kas gi ją skaito? Bet štai netikėtai randi kažkokiam ang­liškame interneto tinklaraštyje Albino Žukausko eilėraštį... Kažkam patiko. Tai gal bus vienas, du, penki, o gal ir dar daugiau žmonių, kuriems patiks. Mūsų poezija verta platesnės sklaidos.

Kalbėjosi Erika Malažinskaitė