1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Labai bendras klausimas, labai bendrai galiu ir atsakyti. Kai klausiama, ko pasigendama, suponuojama, kad iš meno, tebūnie tai Lietuvos menas, kažko tikimasi, kad einama susitikti su menu turint išankstinių lūkesčių. Tikrai jų turiu, kai einu į pasaulines galerijas, žiūriu klasikinius filmus ar klausausi, pvz., baroko kūrinių interpretacijų – tada tikrai žinau, ką noriu ar galiu pamatyti, ir tada tiksliai žinau, ar mano lūkesčiai išsipildė, ar ne. O imdama šiuolaikinę knygą į rankas, eidama į šiuolaikinio kino premjerą ar į naują parodą, galiu sakyti, esu atvira: neturiu aiškiai apibrėžtų išankstinių lūkesčių, išskyrus tuos, kurie ir verčia mane nusipirkti knygą ar bilietą – leistų ištrūkti iš kasdienybės rutinos, leistų pažvelgti į tai, kas kasdieniška, kitokiu kampu ir priverstų susimąstyti, nustebti ar išgyventi.

Negaliu aptarti naujausių Lietuvos meno įvykių, nes nuosekliai jų neseku; kaip kiekvienas kasdienių darbų užguitas humanitaras, nespėju aprėpti ne tik visko, bet ir to, ko noriu. Bet iš to, ką man pavyksta nugriebti, ypač literatūroje, seniai pasigendu gelmės, neskubėjimo ir atsakomybės. Visų šiuolaikinių menų kryptyse, rodos, tikima, kad jeigu klausytojo, skaitytojo ar žiūrovo bet kokiu būdu nešokiruosi, seksualiai ar kitaip jusliškai nedirginsi, vienais ar kitais galais neprovokuosi ar, galiausiai, čia ir dabar praryjamais pokštais nelinksminsi, tai kito kelio pasirodyti meno kūriniui ir nėra. Mane ne liūdina, o erzina, kad šiuolaikinio meno kūrėjai dažnai skaitytoją, žiūrovą ar klausytoją laiko tokiu primityviu mulkiu.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Įsiminė metų pradžioje parodytas Mariaus Ivaškevičiaus filmas „Santa". Visokių jam buvo išsakyta priekaištų, tarp jų –­­ dėl sentimentalumo ir pagrindinės moters vaidmens atlikėjos neprofesionalumo. Man, priešingai, patinka tokia šiandien beveik alternatyvą sukurianti filmo pozicija (tas, sekant filmų reklamos taisyklėmis, pirmiausia išryškėja per žiūrovų lankomumo skaičių) ir, sakyčiau, drąsa teigti ir tikėti tokiomis „nuobodžiomis" ir „nešiuolaikiškomis" vertybėmis, pvz., stebuklo galimybe kasdieniuose mūsų (mylimųjų, tėvų ir vaikų, vyro ir moters, lietuvio ir suomio) santykiuose. Iš pokalbių apie filmą supratau, kad Ivaškevičiaus pasirinktas pasakojimo būdas, o ir problema, daugeliui kelia nejaukumą, kurį paaiškinčiau perfrazavusi dar praėjusiame šimtmetyje užrašytą Roland'o Barthes'o mintį: „Jausmingumas dabar nepadorus." Prisipažįstu, kad kūkčiojau, kai Larso von Triero filme „Šokėja tamsoje" pagrindinė herojė laukė ir sulaukė mirties bausmės, verkiau ir „Santoje", žiūrėdama į ligoninėje gulinčio vaiko akis ir tą Kalėdų senelių kelionę; bet pirmu atveju ašaros buvo tiesiog išrautos su jėga, užsiimant „fiziologiniu šantažu", o antru atveju – iš intymaus jausminio išgyvenimo. Gal ir keistai nuskambės, bet šiuo požiūriu Ivaškevičiaus filmas atliepė prieš tai matytą puikų Paolo Sorrentino filmą „Didis grožis".

Kitas įsiminęs įvykis – filmas „Gustavo nuotykiai". Esu didelė Gustavo fanė, manau, kad laida „Gustavo enciklopedija" –­ fenomenas lietuviškos kultūros padangėje, tiek metų ir taip stabiliai išlaikantis kokybę ir savitumą. Kadangi su vaikais esu mačiusi nemažai jo laidų, laidų ciklų, taip pat vaikystėje skaičiau Defoe „Robinzoną Kruzą", Burgerio „Baroną Miunhauzeną" ir Verne'o „20 000 mylių po vandeniu", tai filme atpažinau daugybę gustaviškų ir literatūriškų kodų, be kurių, iš tiesų, žiūrovui filmas gali pasirodyti neįdomus ir seksistiškas (kaip kad buvo apkaltintas). Kai perskaičiau „Delfi" pateiktas nuomones, kad „vaiko išgirsti filme minimų knygų pavadinimai nenueis perniek – mokykloje vis tiek tas pačias nelemtas (išskirta mano) istorijas reikės kalti", tai nusiraminau, kad jeigu suaugęs žiūrovas nesuprato, kad tų „nelemtų istorijų" interpretacijos, susietos su gustavišku stiliumi (jį sudaro datų, istorijų faktiškumas ir kompiuterine grafika sukurtas siurrealistinis vaizdas), ir yra šio filmo variklis, tad nenuostabu, kad jis/ji tik ir matė tą ryškiai geltoną stiuardesę, kurios vienintelį kodą ir atpažino. Įdomu, kad daugybėje užsienietiškų filmų ir lietuviškų laidų šiam kodui veikiant kaip normai (vis stebiuosi, kaip pasipiktinimo nekelia, pvz., animaciniame filme „Tangled" (liežuvis nesiverčia sakyti vertimo „Ilgo plauko istorija") su neproporcingai dideliu vaikišku veidu ir subrendusios „tobulų" proporcijų moters kūnu vaizduojama princesė ar naujausioje „Madagaskaro pingvinų" istorijoje šauniajame pingvinų ketverte taip ir neatsiradusi bent viena pingvinė), atsiradęs moteriškų personažų pagardas (sutinku, kad gal kiek ir per deklaratyviai taikytas tėvelių auditorijai) sukėlė tokį pasipiktinimą.

Nedaug laiko (kartais ir jėgų) turiu skaityti grožinę literatūrę. Bet tikrai apsidžiaugiau (tad galima pasakyti, kad laukiau), pasirodžius antrai Giedrės Kazlauskaitės knygai „Meninos". „Heterų dainos", mano galva, buvo vienas įdomesnių ir ryškesnių tekstų pastarojo dešimtmečio lietuvių poezijoje. „Meninos" ramesnės, su nuovargio ženklais, bet atpažįstamos, aktualios. Tai tikriausiai daugiausiai priešdėlių ne- turinti knyga lietuvių literatūroje. Nors prisodrinta kultūrinių realijų ir rūpesčių, ši Giedrės knyga atvirumu kasdienybei priminė Nijolės Miliauskaitės tekstus.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos paro­dos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina..." Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Manau, kad už savo teises reikia kovoti – apie problemas rašyti, diskutuoti, kurti profsąjungas, jei reikia, ir į gatves išeiti. Nepasitenkinimas, pyktis, burbėjimas – normali žmogaus reakcija, jei jauti, kad kažkas vyksta ne taip, kad tave žeidžia, esi žeminamas, kad taip neturėtų būti, tačiau tam, kad vyktų konstruktyvus pokytis, reikia, kad tas burbuliuojantis nepasitenkinimas išsiveržtų ir taptų veikla, akcija (nebūtinai maištu). Veidmainiška tik dejuoti ir kritikuoti, jeigu nemėginama keisti, ką nors daryti.

Burbuliavimo-dejavimo naratyvas daugel metų tęsiasi nemažos dalies menininkų, kultūros atstovų ir akademikų diskursuose. Vieniems tai – ne intelektualu, kitiems – nepatogu (arba, priešingai, patogu), dar kiti neturi laiko garsiai pasakyti ne, pasiūlyti naują sprendimą. Nemanau, kad kultūrinių renginių ar meno objektų gausa, kaip jūs sakote, reiškia, kad dėl jų finansavimo, požiūrio į juos viskas Lietuvoje gerai.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam", imitaciniam, negyvam?

Labai platus ir daugiabriaunis klausimas, bet jame slypi Lietuvos visuomenės ir pačių menininkų sąmonėje vyraujanti baimė, besitęsianti iš senųjų laikų ir įskiepyto laisvosios rinkos požiūrio į pasaulį – viskas, kas mokama, nelaisva, o kas su valdžia – korumpuota, užsakyta ir netikra. Manau, suplakami tokie dalykai kaip, pvz., užsakomasis menas (sena meno egzistavimo forma, kurios, beje, nemaža dalis kūrinių sudaro Lietuvos kultūros klasikos fondą) ir puoselėjamas menas, kaip tam tikra visuomenės gyvavimo ir vystymosi forma, kuriai valstybė turi įsipareigoti. Man atrodo normalu, kad valstybė (t. y. mes visi) išlaiko nacionalinę biblioteką, muziejų ar filharmoniją ir remia meninius projektus. Man atrodo nenormalu, kad valstybės pinigais bibliotekoms perkama literatūra apie vampyrus, skirta laisvalaikio skaitiniams, o rimtosios lietuvių autorių ar verstinės literatūros knyga, vienas egzempliorius, dūla saugyklos fonde. Neaiški ir neprincipinga Lietuvos kultūros politika dar nereiškia, kad menas ir valstybė tarpusavyje nesuderinami ir nesiejami dariniai. Ir reikia suprasti, kad Lietuvoje visada egzistuos tokios kultūrinės nišos, kurios dėl savo specifiškumo gyvuos tik finansuojamos valstybės (pvz., Lietuvos literatūra ar literatūros vertimai).

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!" – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Man nerimą kelia lietuvių nemokėjimas diskutuoti, ginčytis, neperžengiant asmeninių įžeidinėjimų ribų. Prasismelkiantis asmeniškumas, „garo nuleidimas" žeminant ir niekinant kitą vadinamojoje meno, ypač literatūros, kritikoje, kelia gailestį ir liūdesį. Nežinau, ar čia visas vadžias atleidusios internetinės kultūros pasekmė, ar mentaliteto požymis, ar nevisavertiškumo jausmas, bet man nesuprantama, kad, Lietuvos mokyklose vykdant įvairias programas kovai su patyčiomis, lietuvių kultūroje jos klestėte klesti.