Liucija Sudikaitė. Roberto Johnsono kryžkelė: 29 dainos mainais į sielą

Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Man nėra žinomas nė vienas lietuviškas tekstas apie Robertą Johnsoną – visų laikų įtakingiausią bliuzo muzikantą. Muzikos profesionalai jį puikiai pažįsta, tačiau plačiosios publikos Johnsono reikšmė iki šiol menkai suvokta.


Dulkėtu keliu JAV, Misisipės deltoje, žingsniuoja jaunas vyras, nešinas gitara. Jis sustoja kryžkelėje. Jau beveik vidurnaktis, mirtina tyla. Tik tokioje vietoje ir tokiu metu pildosi slapti žmonių troškimai. Viso pasaulio pasakose ir mituose atsakoma į klausimą, kokia kaina mokama už norų išsipildymą –­ mokama savo SIELA. Taip prasideda Misisipės deltos bliuzo karaliaus Roberto Johnsono (1911–1938) legenda. „The Rolling Stones“, „Led Zeppelin“, Jimi’s Hendrixas, „Cream“, Ericas Claptonas, „Allman Brothers“, Howlin’ Wolfas, Muddy’s Watersas, Elmore’as Jamesas, Bobas Dylanas ir daugelis kitų roko ir bliuzo žvaigždžių įtraukė į savo repertuarą Johnsono dainų. Johnsonas įkūnija bliuzo tradiciją: vagabundas, keliaujantis po Ameriką ir dainuojantis apie gyvenimą, kurį pats gyvena, apie patiriamą skausmą ir baimę. Johnsonui galime padėkoti už pavidalą ir išraišką, kurią šiuolaikinė muzika įgijo per pastaruosius penkis dešimtmečius.

Genijai visada apgaubiami mistine aura, – kaip kitaip paaiškinti jų velnišką talentą? Kalbama, kad pats velnias vedžiojo demoniško smuiko virtuozo Paganini’o ranką. Johnsonas taip pat neva sudaręs sandėrį su šėtonu. Naktį jis nuėjęs prie kryžkelės ir čia jam apsireiškęs aukštas juodas žmogus, paėmęs iš jo gitarą, suderinęs, sugrojęs kelis bliuzo rifus ir grąžinęs instrumentą tardamas: „Tavo siela priklauso man.“ Nuo tos akimirkos, pasak bliuzo muzikanto Son House’o, Johnsonas grojo taip, kaip niekas kitas niekuomet neįstengė.

Populiariosios muzikos kultūroje Johnsonas figūruoja kaip bliuzo muzikanto ikona, kaip bliuzinio „šventumo“ pavyzdys (tasai velniškas „šventumas“ gana savotiškas tradicinės moralės požiūriu). Velnias, kuriam Johnsonas pardavė sielą, turi afrikietiškos ir vudu dievo Legbos bruožų. Tai kryžkelių ir naktinių baimių dievas, pasiekęs Ameriką kartu su juodaodžiais Johnsono proseneliais – medvilnės plantacijų vergais. Archajiško tikėjimo atgarsių kupinos Johnsono dainos pasakoja apie sandėrį su velniu Misisipės kryžkelėje: „Me and the Devil Blues“, „Cross Road Blues“, „Preaching Blues (Up Jumped the Devil)“, „Last Fair Deal Gone Down“.

I got to keep moving, I got to keep moving
Blues falling down like hail, blues falling down like hail
Mmm, blues falling down like hail, blues falling down like hail
And the day keeps on remindin' me, there’s a hellhound on my trail
Hellhound on my trail, hellhound on my trail

{youtube}-a2P-fJhN7U{/youtube}

Taip dainavo dvidešimt šešerių Johnsonas 1937 m. birželio 20 d., kai Teksase įrašinėjo nemirtingą dainą „Hellhound on My Trail“. Kūrinys sutvirtino bliuzo, kaip VELNIO muzikos, reputaciją. Faktas, kad Johnsonas mirė nepraėjus nė metams po šio įrašo, išpopuliarino faustišką bliuzo mitą. Žinoma, Johnsonas nebuvo pirmasis muzikantas, siejamas su velniu. Štai keletas „velniško“ pobūdžio ankstyvojo bliuzo dainų: Claros Smith „Done Sold My Soul to the Devil“ (1924), Skipo Jameso „Devil Got My Woman“ (1931), Johnnie’o Temple’o „The Evil Devil Blues“ (1935). Bet Johnsonas yra kertinis akmuo tradicijos, kuri nepaliauja kerėti iki šios dienos.

Bet ar tikrai velniui priklauso geriausios dainos? Tai palieku spręsti jums patiems. Galbūt reikalas kur kas keblesnis. Galbūt pačiam velniui prireikė tokios sielos kaip Roberto Johnsono!

Johnsono gyvenimas menkai dokumentuotas. Muzikantas užfiksuotas tik dviejose fotografijose (žinoma esant ir dar vieną). 1935 m. studijoje darytame portrete matome Johnsoną sėdintį ant kėdės, laikantį gitarą ir vilkintį pasiskolinta eilute. Antrasis atvaizdas – autoportretas fotokabinoje: burnoje karo cigaretė, ilgi kaulėti pirštai apsiviję gitaros grifą. Amžininkai mistifikuoja net Johnsono išvaizdą: jis buvo patrauklus jaunas vyras, moterys jį dievino, bet smulkus, rankos mažos, pirštai neįprastai ilgi, o viena akis pažeista kataraktos. Šiems bruožams žmonės priskyrė belzebubiškų savybių: neva jo nesveikuojanti akis – „velnio akis“.

Dvidešimt septynerių metų Johnsono paslaptinga mirtis apipinta legendomis, o jo muzikinis palikimas (tik solinis atlikimas –­ gitara ir balsas) – viso labo 29 dainos. Nepaisant to, šie įrašai nuolat perleidžiami. Galime susidaryti šiokį tokį vaizdą apie Johnsono asmenybę, bastūnišką gyvenimo būdą, muzikinę raidą ir to meto Misisipės, vienos didžiausių pasaulio upių, deltos kraštą.

Robertas Leroy’us Johnsonas gimė 1911 m. Heizelherste, Misisipės valstijoje, didelėje šeimoje. Jis nebuvo uolus mokinys, todėl greitai metė mokyklą ir pradėjo dirbti medvilnės laukuose. Tam jis turėjo puikų pasiteisinimą – vis toji nesveikuojanti „velnio akis“. Kaimo vaikis griebėsi armonikėlės bei gitaros ir pasinėrė į bliuzą –­ Charlie’s Pattonas, Willie’s Brownas ir Son House’as (pastarasis –­ vienas pirmųjų deltos bliuzo atstovų, kurio įrašai pasirodė plokštelių pavidalu). Kartą Son House’as sudraudė Johnsoną, per pasirodymo pertraukėlę paėmusį jo gitarą: „Tai išvarys žmones iš proto! Geriau, Robertai, tu negrok.“ Bet šis nesiliovė. Praeis dar kiek laiko ir Son House’as klapsės akimis iš nuostabos: nejau čia tas pats Robertas?!

Johnsonas buvo populiarus tarp moterų, jam nereikėjo daug pastangų siekiant jų dėmesio. Greičiau jau bėdų iškildavo stengiantis susilaikyti nuo „uždraustų vaisių“. Viena jų vis dėlto tapo Johnsono išrinktąja. 1929 m. jis vedė ir su globėjišku rūpesčiu laukė pirmagimio. Tačiau moteris ir kūdikis mirė gimdymo metu (antrą kartą Johnsonas slapta ves po poros metų). Sielvartą maldė muzika, o darbas laukuose nebetenkino – reikėjo kažko daugiau. Johnsonas išeidavo į miškus ir dainuodavo bei grodavo bliuzus pats sau vienas, valandų valandas kartodamas tą pačią gaidą, kol pagaliau ji nuskambėdavo taip, kaip jis norėjo ir kaip jam atrodė tinkama.

Tuo metu šalis buvo apimta Didžiosios depresijos, tačiau Heizelhersto miesteliui, kaip ir visai Misisipės valstijai, pasisekė – per šią teritoriją buvo tiesiami keliai. Miestelio gyventojai dirbo ir visada turėjo šiek tiek pinigų šeštadienio vakarui. Linksmybės vyko vadinamuosiuose Jook Joints (arba Jook Houses). XX a. pradžioje tokių kaimiškų pakelės užeigų it grybų pridygo pietinėse valstijose. Jos būdavo atviros porą kartų per savaitę – likusį laiką juodaodžiai klientai liejo prakaitą laukuose ligi pat sutemų. Suklypęs Jook Jointas buvo tikra atgaiva nuvargusiam žmogui – čia galėjai atsipalaiduoti, išgerti ir pasiklausyti muzikos. Tokioje scenoje Johnsonas ir pasirodė pirmą kartą. Paprastai šios smuklės įsikurdavo prie geležinkelio stočių arba kryžkelėse. Ar tik ne tokioje kryžkelėje Johnsonas ir pardavė savo sielą velniui mainais į muzikanto meistrystę?

Kurį laiką buvo manoma, kad Johnsono ir šėtono susitikimas įvyko netoli Klarksdeilio. Mat Klarksdeilis garsėjo kaip bliuzo lizdas – čia gimė daugelis legendinių bliuzo atlikėjų, tarp jų M. Watersas bei J. Lee Hookeris. Bet Misisipės deltoje atsirado ir daugiau kryžkelių, kurios gviešėsi šios šlovės. Šiandien tikrąja Kryžkele pripažintas senas kelias „Old 8“ tarp Klivlando ir Rulvilio. Bet ar išties taip svarbu, kuri kryžkelė tikroji? Juk visos jos Misisipės deltoje ypatingos, ypač vidurnaktį! Telieka leistis į kelionę dulkėtais Misisipės keliais ir ištirti šias vietoves...

Retsykiais ir pats Johnsonas nukakdavo pakeleivingomis mašinomis į rytus iki Džordžtauno ar Džeksono pagroti su draugais kaimiškose sueigose. Jis bastėsi Misisipės pakrante grodamas darbininkams, pasirodydavo tokiose vietose, kurios net neturėjo pavadinimo, aplankydavo šeimą ir draugus Robinsonvilyje ir Memfyje, o vėlesniais metais nusigavo net iki Kanados ir Niujorko. Johnsonas iki kaulų smegenų buvo bastūnas. Dieną ar naktį jis buvo pasirengęs traukti bet kur, net pasukti atgal, iš kur ką tik atkako. Nedidelis Helenos miestelis – tomis dienomis Misisipės deltoje vienas atviriausių ir aktyviausių muzikine prasme –­­ buvo įsikūręs prie Arkanzaso upės, ir ši vieta tapo viso likusio neilgo Johnsono gyvenimo atspirties taškas. Per Heleną „perėjo“ visi didieji tų apylinkių bliuzo muzikantai.

4-ojo dešimtmečio viduryje Johnsonas jau kelerius metus buvo profesionalas, gerai žinomas deltoje ir turėjęs sekėjų Rytų Tenesyje. Jis nebepriklausė ūkininkų bendruomenei ir veržėsi į priekį – į savo susikurtą viziją, į kažką, ką pats sau buvo numatęs. Atėjo laikas plokštelei. Johnsono mokytojai Willie’s Brownas, Son House’as ir Charlie’s Pattonas jau buvo išleidę įrašų. Johnsonas troško pakilti į rangą tų muzikantų, iš kurių pats mokėsi ir kurių įrašų klausėsi: Kokomo Arnoldo, Leroy’aus Carro, Skipo Jameso, Lonnie’o Johnsono ir kitų. Vienas pažįstamas vyrukas Misisipėje padėjo jam tai padaryti.

1936–1937 m. buvo įrašytos legendinės Johnsono dainos San Antonijuje ir Dalase, Teksase. Pasakojama, kad per pirmąją sesiją Johnsonas grojo nusisukęs į sieną – jo būta drovaus ir santūraus. Gitaristas Ry Cooderis spėja, kad Johnsonas taip siekė sustiprinti gitaros garsą, pasitelkęs corner loading techniką. „Terra­plane Blues“ iš karto tapo hitu (parduota 5000 egzempliorių), o Johnsonas įgijo dar didesnę šlovę ir šiokio tokio turto. Nuo šiol entuziastinga auditorija lauks jo ne tik Misisipėje, bet ir visoje šalyje.

Taigi Johnsonas paliko namais tapusią Heleną ir leidosi į keturių mėnesių kelionę su pora bliuzo muzikantų – Johnny’u Shinesu ir Calvinu Frazieriu. Pastarasis tiesiog PRIVALĖJO išvykti, nes buvo nužudęs – bliuzo muzikantų biografijose tokių atvejų ne vienas ir ne du! – porą vyrų Arkanzase. 51-uoju greitkeliu jie patraukė šiauryn į Čikagą per Sent Luisą, kuriame sutiko visą virtinę garsių šio miesto bliuzo atlikėjų. Jie grojo Dekeiterio ir Detroito šokių salėse. Galiausiai pasiekė Rytų pakrantę – Niujorką ir Naująjį Džersį.

Kelionė išgarsino Johnsono vardą ir praplėtė asmeninį akiratį. Išlindęs iš kaimiškų vietovių, Johnsonas priprato prie miestų, pasikeitė jo muzikinis požiūris – jis pradėjo koncertuoti su nedideliu ansambliu. Ant būgnų juodomis raidėmis buvo užrašyta: „Robert Johnson“.

Visą laiką grodamas skirtingose vietose įvairiausio plauko žmonėms, Johnsonas įgudo atlikti viską, ko tik bus paprašyta, todėl išplėtotas repertuaras apėmė ir to meto popmelodijas, ir polkas, ir sentimentalias dainas, ir balades. Viena ausimi nugirdęs muzikinę frazę per radiją, Johnsonas sugebėdavo tobulai ją pakartoti be didelių pastangų, nė nenutraukęs pokalbio. Toks jo išsiugdytas talentas kėlė nuostabą kai kuriems puikiems muzikantams. Jie taip ir nesuprato, kaip Robertui tai pavykdavo.

Johnsonas labai aiškiai suvokė, kad yra atidžiai stebimas, todėl niekada neatskleisdavo, kaip atlieka savo dainas. Jis saugojo unikalų savo grojimo stilių. Tai buvo jo paties reikalas ir pragyvenimo šaltinis. Jei kas ir pasiteiraus Johnsono, kaip jis groja, atsakymas bus trumpas: „Taip pat, kaip ir tu.“ Pajutęs įkyrius stebėtojus, per vidurį dainos jis galėdavo pakilti, sumurmėti atsiprašymą, išeiti ir nebepasirodyti toje vietoje mėnesių mėnesius.

Tais laikais būti muzikantu buvo PAVOJINGA. Tik įsivaizduokite: kiti atlikėjai tavęs nekenčia, jei groji geriau. Moterys nekenčia, jei ganai akis į kitas. Vyrai nekenčia, jei moterys tave garbina. Muzikantas turėjo išlikti atsargus, ypač su moterimis (velnias žino, kieno ji). O moterys sudarė didžiąją dalį Johnsono auditorijos. Atkeliavęs į kokį miestą, talentingas vyrukas tuojau pat ką nors nusižiūrėdavo – keli malonūs žodžiai, ir jau yra kur apsistoti bet kuriuo paros metu!

Velnio neštas Johnsonas neatsisakydavo alkoholio, lošimų, kartais kai ko ir papešdavo. Nors nuo šių pagundų netapo priklausomas, neretai nusigerdavo iki žemės graibymo. Jis nesugebėjo kontroliuoti alkoholio kiekio, o peržengęs ribą dažnai keldavo triukšmą, keikdavo darbdavį, įsiveldavo į muštynes. Tačiau iki dugno niekada nenusirito. Labai dažnai buvo galima aptikti Johnsoną vieną, giliai nugrimzdusį savo mintyse. Kas jį kankino? Metams bėgant niūrumas gilėjo, bet taurelė kita, ypač draugų kompanijoje, pakeldavo nuotaiką iki nepaprasto linksmumo. Galbūt visa tai dėsningai vedė Johnsoną į gyvenimo baigtį vos dvidešimt septynerių?

Kaime netoli Grinvudo buvo pakelės užeiga „Trys šakutės“ („Three Forks“). Remiantis pasakojimais, šioje vietovėje Johnsonas per dvi savaites susidraugavo su dama. Jis galbūt nežinojo arba nekreipė dėmesio, kad ji buvo užeigos šeimininko žmona.
Nuotraukos iš autorės archyvo

1938 m. ten buvo pakviestas bliuzo muzikantas Sonny Boy Williamsonas II – populiarus to meto keliaujantis dainius su armonikėlių diržu ant juosmens. Per koncerto pertraukėlę Johnsonas ir Williamsonas buvo drauge, kai kažkas atnešė pusę pintos atkimšto viskio. Kai Johnsonas jau ketino gurkštelti, Williamsonas išmušė butelį jam iš rankų ir perspėjo: „Žmogau, niekada negerk iš atkimšto butelio: negali žinoti, kas jame yra.“ Johnsonas savo ruožtu atitarė: „Žmogau, niekada neišmušk man iš rankų butelio viskio.“ Buvo atneštas kitas butelis. Po šio vakaro Johnsonui jau niekada nebebus lemta sugroti savo didžiojo bliuzo.

Nors Johnsonas grįžo prie gitaros, dainuoti nebepajėgė, jam buvo bloga, jau tą pačią naktį pasireiškė apsinuodijimo požymiai. Kalbama, kad šeimininko pavydas galiausiai pastūmėjo įmaišyti į viskį strichnino! Johnsonas buvo jaunas ir gyvybingas, tačiau atgulė draugo namuose – per savaitgalį jį suėmė plaučių uždegimas (tuo metu vaistų nuo šios ligos dar nebuvo). Rugpjūčio 16-ąją jo gyvenimas nutrūko.
D

eltos bliuzo tėvu vadinamo Johnsono mirties aplinkybės apgaubtos gandais ir pasakojimais, pradedant policijos protokolais ir baigiant melodramiškomis bliuzo muzikantų, pretenduojančių į Johnsono gelbėtojo vaidmenį, fantazijomis. Kiekvienas troško būti tuo gelbėtoju, kuris išmušė Johnsonui iš rankų butelį su užnuodytu viskiu, džinu arba burbonu, ir būtinai tris kartus!

Praėjus mėnesiui po šios niūrios nakties žinomas JAV prodiuseris Johnas Hammondas Niujorke organizavo koncertą „From Spirituals to Swing“. Buvo pakviesti bliuzo, džiazo ir gospelo atlikėjai. Hammondui pasigedus Johnsono, pasiekė žinia – jis mirė neaiškiomis aplinkybėmis (vietoj Johnsono Karnegio salėje pasirodė Big Billas Broonzy’s). Dar po kelerių metų gandai apie velniui parsidavusį gitaristą pasiekė ir legendinį Amerikos folkloro rinkėją A. Lomaxą. Jis atvyko į deltą ieškoti ir įrašyti Johnsono, bet buvo jau per vėlu – šis galutinai tapo mitu.

Šiandien tuščiomis alaus skardinėmis ir buteliais papuoštas Johnsono kapas netoli Grinvudo, prie Little Zion M. B. bažnyčios. Iš tiesų niekas tiksliai ir nežino, kur Johnsonas palaidotas. Kapinaitėse netoli Kito yra paprastas granito luitas su epitafija „Resting in the Blues“ („Besiilsintis bliuze“). Tačiau labiausiai tikėtina, kad Johnsonas palaidotas Morgan Sityje. 1991 m. „Columbia Records“ sumokėjo už įspūdingą memorialą su Johnsono dainų pavadinimais, o žurnalas „Rolling Stone“ padengė ceremonijos išlaidas. Namo, kuriame, kaip manoma, Johnsonas mirė, seniai nebėra – toje vietoje per derlingą Misisipės deltos žemę dabar driekiasi neaprėpiamas laukas.

Kone viskas, kas būdinga šio regiono senajai juodaodžių muzikai, yra įtraukta į šiuolaikinį rokenrolą. Daugelis Misisipės atlikėjų – gitaristų, būgnininkų, pianistų, armonikėlės meistrų ir vokalistų – paveikė ateinančias kartas, tačiau niekas nepaliko tokio gilaus ir ilgalaikio įspaudo kaip Robertas Johnsonas. Būtent jis pernešė galingą muzikos elementą – emocinį užtaisą ir novatorišką grojimą – į 6 deš. Čikagos elektrinį bliuzą, 6–7 deš. rokenrolą ir 8–9 deš. roką. Tokia asmenybė tiesiog privalėjo atsirasti. 4-ajame dešimtmetyje šaliai urbanizuojantis kantri bliuzas turėjo ateiti iš kaimo į miestą.

Johnsonas tebelaikomas geriausiu visų laikų akustinės „Gibson“ gitaros meistru. Jis grojo itin sudėtingai, aplenkdamas laiką. Kai B. Jonesas iš „The Rolling Stones“ pirmą kartą supažindino K. Richardsą su Johnsono muzika, šis paklausė: „Kas tas kitas vaikinas, kuris groja?“ Richardsas ne iš karto suvokė, kad Johnsonas tai daro vienas: „Aš girdėjau dvi gitaras, ir man prireikė daug laiko, kol galiausiai supratau, kad jis viską daro vienas“, o vėliau patikslino: „Robertas Johnsonas – kaip visas orkestras.“ M. Jaggeriui ir K. Richardsui labiausiai patiko daina „Love in Vain“, tad juodu nusprendė: „Vienaip ar kitaip turime jos imtis. Tai toks gražus kūrinys: pavadinimas, žodžiai, idėja, ritmas – tiesiog viskas.“ „The Rolling Stones“ nesiekė kopijuoti – jie šiek tiek sukantrino Johnsono dainą sava maniera.

{youtube}0t5zvRWgezE{/youtube}

E. Claptonui Johnsonas buvo pats svarbiausias kada nors gyvenęs bliuzo muzikantas: „Jaunas būdamas laikiausi nuostatos: „Jei nežinai Roberto Johnsono, su tavimi nekalbu.“ Nėra kito tokio jautraus muzikanto, tokio tikro ir ištikimo savo vizijai. Kai pirmą sykį išgirdau Johnsoną, pajutau, kad ta muzika atliepė manyje kažką, ką pats visuomet jaučiau. Johnsono muzika yra galingiausias šauksmas, kada nors išreikštas žmogaus balsu.“

„The Rock and Roll Hall of Fame“ („Rokenrolo šlovės salė“) Klivlende į žanrą suformavusių 500 dainų sąrašą įtraukė keturias Johnsono dainas: „Sweet Home Chicago“, „Cross Road Blues“, „Hellhound on My Trail“ ir „Love in Vain“. Kai 1990 m. pasirodė dvigubas albumas „Complete Recordings“ (į rinkinį įėjo visi išlikę kūriniai), Johnsonas tapo geriausiai parduodamu 1920–1940 m. prieškarinio bliuzo dainininku (parduota daugiau nei milijonas egzempliorių!). 1986 m. Johnsono legenda įkvėpė sukurti vaidybinį filmą „Crossroads“ (kulminacinėje scenoje pasirodo ir velniškasis rokeris S. Vai, beje, neseniai koncertavęs Vilniuje).

Pati Johnsono asmenybė žymi perėjimą į naują urbanistinę fazę, tačiau jo pastangos atsitolinti nuo kaimiškų ištakų niekada nebuvo įgyvendintos – patiko jam tai ar ne, jis liko kaimo vaikinas. Itin jautri Johnsono natūra buvo linkusi į savinaiką, o troškimas siekti daugiau ir keistis pavertė jį neramiu, mąsliu individu. Jo didieji bliuzai, nepaprastai stipriai įkrauti išgyventų emocijų, labai rimti, atskleidžiantys neviltį ir nepasitenkinimą.


Akistatoje su savo muzika Johnsonas buvo visiškai vienas ir dainavo su tokiu įkvėpimu, kad jo dainos tapo aistringu šauksmu, pakylančiu iki universalios kalbos. Johnsonas galingai perteikia apdainuojamų situacijų tikroviškumą. Jis ir pats jautė turįs tokią jėgą, bet iki galo jos nesuprato. Juk galų gale jis nebuvo išsilavinęs žmogus. Jo požiūris į muziką, o ir į patį gyvenimą, buvo grynai intuityvus. Sąmoningumo stoka yra pats liūdniausias Johnsono asmenybės aspektas. Kartu tai vienas pagrindinių jo romantiško žavesio elementų.

Intuityvusis pradas pasireiškė per aistrą keliauti (dažniausiai tai būdavo tiesiog bėgimas) ir per nestabilius meilės ryšius. Johnsonas pripažino, kad nesugeba kontroliuoti savo likimo, tikslų ir aplinkos. Tačiau šis konstatavimas jo netenkino, jis su tuo nesusitaikė, todėl Johnsono asmenybė patraukia savo prieš­taringumu.

„Kad ir kiek klausytum Johnsono, jis visuomet skamba naujai, – sako K. Richardsas. – Visi turėtų žinoti šiuos 29 pavadinimus. Visi turėtų žinoti apie Robertą Johnsoną. Reikia paskleisti žinią. Reikia sakyti žmonėms: ei, susipažink su šiuo „katinu“, tikrai nepraloši.“
Tad ar norite žinoti, kas yra geras bliuzas? Ką gi, štai jis!

I went to the crossroad
fell down on my knees
I went to the crossroad
fell down on my knees
Asked the Lord above „Have mercy, now,
save poor Bob, if you please“
        „Cross Road Blues“


Early this mornin‘
when you knocked upon my door
And I said, „Hello, Satan,
I believe it's time to go.“
Me and the Devil, ooh
was walkin‘ side by side
[...]
You may bury my body, ooh
down by the highway side
So my old evil spirit
can catch a Greyhound bus and ride
        „Me And The Devil Blues“

{youtube}PIl0_mZOG0s{/youtube}

Draugai